Gerbiamas Redaktoriau,

ŪSŲ žurnalo Jaunimo Skyrių esu sekęs nuo pat pradžios su gyvu susidomėjimu. Pirmaisiais "L. L." metais Jūs kreipėte ypatingą dėmesį į jaunimui aktualią "meilės" problemą. Paskutiniuoju metu pradėjote dėti straipsnius ir kitais klausimais. Pažvelgus, pvz., į 1959 metų "L. L." turinį, randi gana gražų nagrinėjamų dalykų įvairumą: draugystė, moterystė, sportas, drausmė, organizacinės problemos. Šia proga noriu Jums pasiūlyti dar vieną temą, kuri, mano nuomone, jaunimui irgi labai įdomi. Ta tema yra pašaukimo klausimas. Kadangi lietuviškajam jaunimui netrūksta energijos mestis į įvairias pasaulietiškas profesijas, bet jos labai trūksta apsispręsti už kunigo ar vienuolio pašaukimą, aš ir norėčiau pasiūlyti, kad dėtumėte daugiau straipsnių ir šiuo pastaruoju klausimu. Jūsų žurnalo puslapiai yra ideali vieta žadinti pasiaukojimą ir meilę Kristui ir tokiu būdu prisidėti prie dieviškosios malonės triumfo taurių jaunuolių širdyse. Malonėkite įdėti šį laišką, rašytą vieno pasauliečio savo draugui klierikui. Nors jis yra skirtas jau bebaigiančiam kunigystės mokslus, tačiau jo mintys bus naudingos ir tiems jaunuoliams, kurie yra dar gimnazijose ar universitetuose ir kuris jaučia Dievo šaukimą palikti viską ir eiti paskui Kristų.

Jūsų A. K.

Brangus L.,

     Gal būt, bus Tau keista, kad aš, pasaulietis, rašau Tau šį "pamokantį" laišką. Bet šitos mintys neduoda man ramybės. Rašau Tau, tikėdamasis, kad mano žodžiai padės Tau tapti geru kunigu.

     Netrukus Tu baigsi mokslus, būsi įšventintas ir eisi į pasaulį nešti Kristaus šviesos. Daugumui jūsų teks apsistoti vienoj ar kitoj parapijoj ir tarnauti mums, tikintiesiems. Aš esu daug prisiklausęs apie pasauliečių apaštalavimą Katalikų Akcijoje, apie mūsų pareigą viską atnaujinti Kristuje, darbuotis socialinės tvarkos atstatyme pagal Bažnyčios mokslą, ir man yra aišku, kad vieni pasauliečiai savo pareigos atlikti negalime. Mums reikia vadovų kunigų. Mums reikia tokių kunigų, kurie suprastų šių dienų reikalavimus ir suteiktų mums tvirtą, energingą pagalbos ranką.

     Ką jūs, kunigai, galite mums duoti? Pirmiausia galite teikti mums sakramentus. Jūs mus krikštysite, jungsite, laidosite. Jūs klausysite mūsų išpažinčių, laužysite mums Gyvenimo Duoną. Bet tikėk manim, brangusis L., jeigu kunigas apsiribos tik šiais šventais dalykais, jis neatliks to, ko mes šiais laikais iš kunigo laukiame. Tu turi suprasti, kad šiandieninis pasaulis yra naujas pasaulis. Mes gyvename naujais ir nervingais laikais, kuriuose yra daug nesaugumo, kivirčų, neteisybės. Sekuliarizmas, komunizmas, materializmas, kapitalizmas nėra vien tik žodžiai, įrašyti į seminarijos vadovėlius, bet tikrovė. Jie supa mus iš visų pusių. Jie kalba į mus per garsiakalbius, knygas, laikraščius. Jie važinėja su mumis autobusais, sėdi šalia mūsų teatruose. Nemanyk, kad dėl savo vadovėliško vardo šie "izmai" yra vien negyvenimiškos teorijos, su kuriomis kovoja filosofai, atsisėdę minkštose kėdėse. Tai nėra teorijos. Jos gyvena tarp mūsų ir visomis jėgomis stengiasi pagrobti mūsų širdis. Šiandien jūsų laukia sunkesnis darbas Viešpaties vynuogyne, negu tų kunigų, kurie jame darbavosi prieš jus.

     Ko tad mums reikia? Mums reikia jūsų! Mums reikia kunigų, kurie mus suprastų, kurie pažintų mūsų sąlygas, mūsų tikrąjį gyvenimą ir kovas. Jūs turite susipažinti su mus supančiu pasauliu iš gyvenimiškos patirties. Ateikit pas mus į namus, į mūsų fabrikus ir įstaigas, ir pamatykite mus supančius pavojus ir mūsų gyvąsias problemas. Neprašome mes vien tik užuojautos — jos, tiesa, irgi kartais reikia — bet dar daugiau reikia mums stipraus ir išmintingo vadovavimo. Kai ateisi į mūsų tarpą, mielasis L., atsinešk su savim aiškų ir gilų katalikiškumą. Jis šiandien yra būtinas, nes senasis katekizmo metodas nesugeba duoti ryškių rezultatų. Šiandien mums reikia stiprios religinės minties, kuri lyg aštrus ginklas padėtų mums kovoti prieš supasaulėjimą, abejojimą, bedievybę. Padėk mums pilniau suprasti tikėjimo tiesas, kad, užėjus pagundos debesims, nepaklystumėm nežinojimo miglose. Mums negana per pamokslą išgirsti, kad sekmadieniais reikia eiti šv. Mišių, ar bent kartą į metus priimti Švenč. Sakramentą. Šias pareigas mes atliksime žymiai ištikimiau, jei aiškiai suprasime tų dalykų esmę. Sakramentai, Auka, Mistinis Kūnas, tai juk gyvenimas! Bet sakyk, mielasis L., ar iš tikrųjų į šią realybę žmonės ir žiūri kaip į gyvenimą?

     Dar daugiau, brangusis L., būk mums didžiadvasiškumo įkvėpėju. Duok mums idealo meilę, nuo kurios degtų ir nerimtų mūsų širdis. Reikalauk iš mūsų visko, kas kilniausia ir švenčiausia. Nors Tu ir žinai, kad ne visada pasiseks mums tai pasiekti, tačiau nepaliauk raginęs mus kopti vis aukščiau ir aukščiau. Nesakyk, kad mums, pasauliečiams, krikščioniškieji reikalai nerūpi. Jie mums labai rūpi, ir mes esame pasiruošę stoti petys į petį už aukštojo idealo pasiekimą. Mes galime atlikti net ir tai, kas pradžioje gali atrodyti ir per sunku. Bet mums reikia įkvėpimo, kibirkšties, kuri išjudintų miegančią jėgą mūsų krūtinėse. Ši pareiga priklauso kunigui, priklauso Tau, mielasis L. Tu turi tapti tokiu kunigu, kuris mokėtų ne tik gerai administruoti parapiją, laiku išmokėti skolas, užtaisyti prakiurusį mokyklos stogą, bet ir būti žmonių vadu, kilnumo ir pasiaukojimo įkvėpėju. Tu negali pasitenkinti sekretoriaus galvosena, lyg tavo darbo valandos pasibaigtų, atlikus klebonijoje budėjimą. Tu negali būti toks, kuris savo malonumą laikytų svarbesniu dalyku už savo šventojo pašaukimo darbą. Tu turi būti lyg nerimstanti kibirkštis, lyg niekada negęstantis švyturys, antrasis Ksaveras, uždegęs net kelis žemynus meile Kristui ir Bažnyčiai...

William Witkus Prieplauka

 

     Daug iš Tavęs laukiame, brangusis L. Bet ir žinome, kad. Dievo malonės padedamas. Tu mūsų neapvilsi.

Tavo draugas M.

     Redakcijos prierašas. Malonu girdėti, kad atsiranda pasauliečių, taip teisingai galvojančių apie kunigo pašaukimą ir pareigas. Tačiau trupučiuką nuostabu, kad dabartiniai lietuviai jaunuoliai nepagalvoja, jog busimieji kunigai, gerai suprantą šių dienų problemas ir uždavinius, turi kilti iš jų pačių tarpo. Sunku tiksliai nustatyti, kokios yra priežastys, kad mūsų jaunuoliai, nors kartais atrodo labai kilnūs ir pilni aukštų idealų, nepagalvoja, kad ir jie turi tam tikrą pareigą rimtai savęs paklausti, ar jie patys nebūtų tinkami kunigo pašaukimui. Kiekvienas supranta, kad sukurti šeimą yra labai kilnu, bet reikia taip pat atsiminti, kad mums labai trūksta ir ateityje dar labiau truks tų, kurie rūpintųsi žmonių sielų reikalais ir dvasine gerove. O juk nuo to priklauso ir atskiro žmogaus, ir tautų bei žmonijos tikroji laimė. Teko kartais nugirsti koki nors jaunuolį sakant: “Jeigu žinočiau, kad būsiu geras kunigas, tai pasirinkčiau šį pašaukimą”. Bet juk panašus pasakymas tiktų kiekvienai profesijai. Kaip kartais pasitaiko blogų kunigų, taip pasitaiko ir blogų daktarų, inžinierių, advokatų. Tačiau juk nuo paties žmogaus priklauso, koks jis bus.

     Jeigu kuris nors jaunuolis, baigęs gimnaziją, norėtų būti kunigu jėzuitu arba, be gimnazijos mokslo, jėzuitu broliu, gali kreiptis į Tėvus Jėzuitus, 2345 W. 56th St., Chicago 36, Illinois