Spausdinti

* * *

 ONA ALGMINIENĖ

A Ž K A S yra pasakęs, jog tikroji gražuolė yra ta, kuri nežino, kad ji yra gražuolė. Kaip daug tiesos yra tame pasakyme, greitai gali suvokti tas, kas pažįsta natūralumo vertę. Natūralumas, sujungtas su būdingu tikrajam moteriškumui kuklumu, suteikia jaunystės grožiui nenugalimą žavumą.

     Deja, turinčios progos varžytis dėl grožio karalienės titulo arba ir šiaip visur kreipiančios į save vyrų dėmesį bei iš mažens išlepintos pagyrų, gražios mergaitės pasikelia į puikybę, kuri labai temdo grožio patrauklumą.

     Užtenka tik tuščiai mergaitei pajusti kieno nors žvilgsnį ir ji, neabejodama esanti patraukli ir norėdama galutinai sužavėti ją stebintį asmenį, ima žaisti savo veidu, tai primerkdama, tai išplėsdama akis arba trukčiodama nosies šnerves, o jei kalbasi su kuo nors, tai užsivertus nusikvatoja, kaip kuriai atrodo geriausiai pritinka, išstudijavus tuos gestus ir veido mimiką prieš veidrodį. Ir ji tai daro, vis nuduodama, kad visai nemato, jog yra stebima. Kiekvienam patinka natūralus veido linksmumas, išplaukiąs iš jaunystės džiaugsmo, bet dirbtinumas atstumia. Gaila, kad to nesupranta daugelis mergaičių ir moterų, kurios nenustoja pozavusios, norėdamos į save atkreipti kitų dėmesį.

     Mūsų liaudies patarlė sako, kad gražus yra tas, kas patinka. Todėl kiekviena lietuvaitė, nesvarbu kaip atrodytų jos veidas, visuomet augino rūtas, pynė vainikus ir dainavo, nenustodama vilties, kad kada nors kam nors patiksianti. Dažnai tenka išgirsti pasakymą: "Toks gražus vyras, o vedė tokią negražią mergaitę". Tačiau čia reikėtų prisiminti to Lietuvos žydelio atsakymą kaimiečiui, sakančiam, kad jo žmona esanti negraži: "Ui, tu įsidėk mano akis, tai pamatysi, kokia ji graži!" Grožis dažnai yra skonio dalykas, ir tikras grožis nevisuomet pareina nuo kūno sudėties, bet daugiausia nuo sielos grožio. Jeigu kitam patinka mergaitės charakteris ir jos elgesys, tai ji jam ir yra graži. Niekad nereikia pamiršti, kad spinduliavimas geromis būdo savybėmis ir sveiku protu teikia žavią harmoniją net ir netaisyklingiems veido bruožams.

     Būsimajai motinai — auklėtojai ir namų židinio saugotojai bei tautinio susipratimo ugdytojai vien kūno linijų neužtenka. Ji atliks savo svarbias pareigas tik tada, kai bus pilnai išvysčiusi savo moteriškuosius privalumus, kai mokės mylėti, pasiaukoti ir, kur reikia, nusileisti. Šios ypatybės. mergaitėje, jeigu ji nėra klaidingo auklėjimo gadinama, bręsta jau nuo lėlės vystymo amžiaus. Tokia moteris nepavydės kitoms savo draugėms, nes ji nesijaus už jas menkesnė ar turinti mažiau gerų moteriškų savybių. Ji dalyvaus visuomeninėje ir karitatyvinėje veikloje ne dėl garbės, bet iš pasišventimo artimo gerovei. Tik tokias veikėjas pastebi ir įvertina rimti ir giliai mąstą žmonės, nors jos ir nebuvo pratusios girdėti esančios žavios ir gražios.

     Minios pataikavimu išlepinta gražuolė vargu bepajėgs nešti geros žmonos ir motinos nelengvą naštą. Į vyrą ji žiūrės ne kaip į gyvenimo draugą, reikalingą supratimo, paslaugumo, o kai kada ir užuojautos, bet kaip į nuolatinį jos garbinimo ir jos užgaidų pildymo pastumdėlį. Nereikia manyti, kad tokių moterų pasitaiko tik scenos žvaigždžių pasaulyje — jų netrūksta ir kasdieniniame gyvenime.

     Teisingai yra sakoma, kad Dievas vienam žmogui visko neduoda: kam duoda daugiau grožio, gal kartais mažiau jam duoda proto ar kitų gerų savybių. Pasižiūrėjus į žmonių gyvenimą, vis dėlto atrodo, kad čia yra daug tiesos. Jaunuolis, susižavėjęs mergaitės grožiu ir apsvaigęs jos išore, net arčiau jos nepažinęs, deda visas pastangas gauti ją už žmoną. Kaip paprastai, tokiais atvejais prikalbama daug gražių žodžių ir žadama mylimajai aukso kalnai. Bet gyvenimo realybė ne visada leidžia visus pažadus ištesėti. Tad jeigu žmonelė nėra apdovanota sveiku protu, o tik papratusi, kad visos jos užgaidos būtų pildomos, ima vyrui priekaištauti. Iš to dažnai kyla visoki isteriški barniai ir nesantaikos. Vyras, apsivylęs savo pasirinkimu, pradeda ja nesidomėti, o ji galvoja, kad jis susižavėjo kitomis. Ne vieną šeimą tai priveda prie tragedijų.

     Kitų pataikavimais neišlepinta, bet mokanti susivaldyti ir pasiaukoti moteris ir paklydusį vyrą kartais sugeba atvesti į gerą kelią. Riksmas ir barniai yra patys silpniausi moters ginklai, kuriais ji nieko nelaimi. Tikrasis moters ginklas yra švelnumas ir pakanta (tolerancija). Sulaikyti vyrą nuo klaidingų žingsnių geriausiai jai pasiseka tik moterišku švelnumu ir meiliu prašymu, o ne griežtu įsakinėjimu ir barimu. Jeigu moteris sugebės namuose suteikti vyrui šilimos, tai ir didžiausias užsispyrėlis taps bent pakenčiamu. Nereikia manyti, kad savo švelnumu ir kantrumu dar labiau ugdysi vyro ydas. Anksčiau ar vėliau vyras tą kantrumą pastebės ir jį įvertins.

     Išorinis grožis ir gerieji dvasiniai privalumai, bėgant metams, yra atvirkščiai proporcingi: kūno grožis vis dyla ir nyksta, o sielos grožis auga ir kilnėja. Todėl kiekviena šeimyninės laimės trokštanti mergaitė turėtų daugiau rūpintis ne kūno, o sielos grožiu.