Spausdinti

D. PETRUTYTĖ

A G A L naujuosius psichologijos mokslo tyrinėjimus žmogaus vystymasis yra skirstomas į tris pagrindinius laikotarpius: 1) nuo gimimo iki 6 metų amžiaus; 2) nuo 6 m. iki 12 m.; 3) nuo 12 m. iki 18 m., kai pradeda rodytis proto dantys. Tai yra ženklas, kad žmogaus kūnas jau pasiekė subrendimą.

     Pirmasis žmogaus gyvenimo laikotarpis dar yra skirstomas į dvi dalis: 1) nuo gimimo iki 3 metų; 2) nuo 3 m. iki 6 m. Čia panagrinėsime tik pirmąją dalį — kūdikį iki 3 metų amžiaus. "Į tris pirmuosius vaiko gyvenimo metus reikia žiūrėti kaip į nepaprastos svarbos reiškinį, kuris savo didžiais laimėjimais ir užkariavimais prilygsta visam vėlesniam žmogaus gyvenimui" (Montessori).

     Šitame amžiuje vyksta visomis kryptimis pati intensyviausioji pažanga arba plėtra. Bet kadangi mes visi žiūrime į šį amžių iš aritmetinio taško, tai jį paprastai laikome bereikšmiu. Tačiau pažiūrėjus į jį iš psichinės bei fizinės plėtros taško, tenka pripažinti, kad žmogus, kuris pragyveno pirmuosius trejus metus, jau yra užbaigęs ištisą gyvenimo ciklą, įsigydamas daugybę patyrimų ir sugebėjimų.

     Todėl Montessori nuolat įspėdavo suaugusiuosius, sakydama: "Susitikę trejų metų vaiką, nežiūrėkite į jį kaip į mažytį vaikelį, bet pagerbkite jį kaip garbingo amžiaus sulaukusį žmogų, žiūrėkite į jį kaip į didvyrį, atlikusį didelius žygdarbius ir pasiekusį didelių laimėjimų, atlaikiusį sunkias kovas ir išėjusį nugalėtoju".

Psichė kuriasi, aplinkos padedama

     Štai gležnas, bejėgis naujagimis, kuris atrodo kaip paralitikas. Ne tik jo dvasinis, bet ir fizinis išsivystymas tebėra nepilnas, neužbaigtas. Jo skeletas nesukaulėjęs — kremzlinis, kiaušo dalis taip pat minkšta. Nervų sistema nebaigta — trūksta centrinės vadovybės, nėra jungties su organais. Štai kodėl žmogaus naujagimis negali judėti kaip kiti žinduoliai. Bet užtat kūdikis gimsta, apdovanotas psichiniu gyvenimu. Tačiau šita jo psichė tebėra gemaliniame pavidale, panašiai kaip buvo jo kūnelis prieš devynis mėnesius. Iš fizinio gemalo susikūrė kūnas, o iš psichinio gemalo turi susikurti dvasinės galios: protas, valia, jausmai.

     Tie instinktai, kurie tuojau pat atbunda, gyvuliukui gimus, žmoguje turi būti sukuriami psichinio gemalo. Tuo pačiu laiku, kol vyksta psichinio gemalo plėtra, galutinai baigia vystytis ir fizinis gemalas: nervai susijungia su organais ir įvyksta kiaušo ir kitų skeleto dalių sukaulėjimas.

     Žmogaus psichės kūryba vyksta, padedant aplinkai, iš kurios vaikas gauna įspūdžius. Pirmasis gyvenimo tarpsnis yra skirtas kaupti į save įspūdžius, ir dėl to šiuo metu reiškiasi didelis dvasinis aktyvumas. Pirmaisiais metais vaikas viską kaupia į save. Jis, tartum kempinė vandenį, viską siurbte siurbia, kas tik yra jo aplinkoje.

     Gimimas yra pirmasis žmogaus žingsnis į nepriklausomybę arba savarankiškumą. Užtat vaikas ir yra apdovanotas ypatingu veržlumu stebėti ir nugalėti aplinką. Iš čia kyla reikalas, kad aplinka vaikui visais atžvilgiais būtų patraukli, meniška, gerai jį nuteikianti, tvarkinga ir drauge paprasta. Antra vertus, vaikui reikia sudaryti tokias sąlygas, kad jis galėtų laisvai ir patogiai tą aplinką stebėti. Pvz. vaikas įkalintas vežimėlyje, nors bus ir sotus, ir sausas, ir kvėpuos pačiu gryniausiu pušyno oru, nebus ramus, bet verks ir klyks. Kaip kūnas negali gyvuoti be gryno oro, taip dvasia be vaizdų ir įspūdžių. Rūpindamiesi fizine vaiko egzistencija, niekuomet neužmirškime ir jo besiplėtojančios dvasios būtinų reikalavimų, kuriuos patenkinti kartais yra daug lengviau negu kūniškuosius. Kalbamuoju atveju užtektų pasirūpinti paguldyti vaiką taip, kad jis galėtų matyti medžius, juose striksinčius giesmininkus paukštelius ir viskas būtų tvarkoj, nes būtų pasirūpinta visu žmogum: ir jo kūnu, ir siela.

     Pirmieji organai, kurie palaipsniui įsijungdami pradeda veikti, yra juslės. Normalus vaikas jų padedamas ir kaupia visa į save, neatskirdamas nei garsų, nei daiktų. "Pirmiausia vaikas įsiurbia į save pasaulį, o tik vėliau ima jį analizuoti" (Montessori).

Prigimtis duoda įsakymus, kai ateina laikas

     Praėjus šešiems mėnesiams nuo gimimo, įvyksta dideli pakitimai žmogaus organizme. Skrandis pradeda gaminti rūkštį, reikalingą virškinimui ne tik pieno ar vaisių sulčių, bet ir kitų maisto dalykų. Tuo pat metu pasirodo ir pirmieji pieniniai dantukai. Tai jau antras žingsnis į nepriklausomumą. Įsidėmėtina, kad tuo pačiu metu vaikas pradeda tarti ir pirmuosius garsus bei skiemenis. Tai yra kertinis akmuo didžiuliame kalbos pastate — iš jo išsivystys žmogaus kalba, padarydama jį dar labiau savarankišką ir nepriklausomą.

     Apie pirmuosius metus vaikas jau pradeda vaikščioti. Taip žingsnis po žingsnio žmogus žengia į savarankiškumą, bet šitie žingsniai dar nėra valios padarinys. Tai tik prigimties dovana. 'Vaikščiojimas yra vienas didžiausių vaiko laimėjimų ir labiausiai sudėtingas dalykas, reikalaująs ilgo pasiruošimo. Galėjimas atsistoti ir tiesiai laikantis eiti priklauso nuo pailgųjų smegenų išsivystymo, kurių labai spartus augimas pasireiškia apie šeštąjį mėnesį ir tęsiasi, kol vaikas pasiekia 14-tąjį ar 15-tąjį mėnesį. Šitas vyks-

Mečys Markulis    Gėlės

mos yra labai glaudžiame santykyje su pirmaisiais vaiko judesiais. 6 mėnesių vaikas jau gali atsisėsti, kiek vėliau jau jis pats gali apsiversti kniūbsčias, o apie 9-tqjį mėnesį pradeda vaikščioti keturiomis, 10-tame mėnesyje jau bando atsistoti, tarp 11—12 mėn. mėgina eiti, o būdams 15 mėnesių gana tvirtai ir saugiai vaikščioja.

     Antrasis labai svarbus dalykas, turįs didelės reikšmės vaikščiojimui, — tai nugarkaulio nervų išsivystymas, kuriais yra siunčiami įsakymai iš smegenų į raumenis. Ir trečias — kojų kaulų ir kiaušo sukietėjimas, kas apsaugoja smegenis nuo susižeidimo kritimo atveju.

     Visa tai imdami dėmesin, aiškiai matome, kad joks auklėjimas ar pastangos negali vaiko išmokyti vaikščioti anksčiau, negu jis savaime tam uždaviniui pribręsta. Pati prigimtis duoda įsakymus, kai ateina laikas. Mūsų pareiga yra žinoti prigimties dėsnius ir paruošti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų tuos prigimties įsakymus be jokių kliūčių vykdyti. Būtų didelė žala vaikui trukdyti bepradedančias reikštis judesines funkcijas: laikant vaiką lovutėje, gardelyje, pririštą vežimėlyje ar ant rankų. Vaikas pradeda judėti vidinės energijos verčiamas. Tai jėgai jis negali atsispirti, nes prigimtis reikalauja kad kiekvienas išsivystęs organas tuojau pradėtų veikti ir būtų įjungiamas į žmogaus veiklą — į jo judesinį aparatą. Tas pat yra ir su kalba. Vos tik vaike atbunda kalbos organai, jis tuoj pradeda stengtis tarti įvairius skiemenis ir žodžius, nors pradžioje dar neaiškiai. Jo niekas nuo to negali sulaikyti.

     Judesys ir kalba pradeda reikštis tuo pačiu metu. Todėl vaikas turi būti laisvas, kad galėtų tinkamai atlikinėti šias pratybas. Taip pat reikia žinoti, kad šie du skirtingi veiksniai yra labai glaudžiame santykyje. Natūralaus ir nesuvaržyto judesio dėka vystosi ir kalba. Sutrukdžius judesinius pratimus, atsitinka, kad sustoja plėtotis ir kalba. Neretai tik dėl to vaikas labai atsilieka visame plėtros kelyje.

Nereikalinga pagalba — tai kliūtis

     Jeigu mes vaikui, tebevaikščiojančiam keturiomis, pasiūlysime savo pagalbą, tai jis laikydamasis kad ir už vieno mūsų piršto, stosis ir bandys eiti, bet tik ant pirštų galiukų. Tačiau kai vaikas pats mėgina atsistoti, tai tada jis stato visą pėdą ant žemės ir jau gali vaikščioti, laikydamasis mamos sijono ar kokio nors kito daikto. Po to jis jau greit ima vaikščioti be jokios pagalbos, krykštaudamas iš laimės savo nauju užkariavimu.

     Bet jeigu suaugusis vis skatina vaiką vaikščioti, jį ragindamas, drąsindamas bei jam padėdamas, tai jis tik kliudo vaikui, dažnai net sulėtindamas jo normalų vystymąsi. Nereikalinga ir dažnai ne laiku teikiama pagalba vaikui yra tik kliūtis. Ne vaikščioti padėkime vaikui, bet parūpinkime jo rankutėms prasmingą užsiėmimą, nes jos tuo metu labai jo ieško.

     Stebėdami vienerių metų amžiaus vaikus ir taip pat kiek didesnius, visuomet pastebėsime tą patį reiškinį — jų nuolatinį veržimąsi savarankiškai veikti. Jie nori nešioti daiktus iš vienos vietos į kitą, jie nori patys rengtis, patys valgyti, patys nulipti bei užlipti laiptais ir t. t. Šitais atvejais vaikai susilaukia ne pagalbos, bet susiduria su didžiausiomis kliūtimis iš suaugusiųjų pusės. Brangioji mamytė, nekantriai atstūmusi vaiko rankutes, dažnai net piktai pliaukštelėjusi per jas, pati jį rengia, prausia, valgydina ar, kaip kačiuką pagavusi po pažasčia, neša laiptais, sodina vežimėlin.

     Štai čia ir susiduriame su motinos pasiruošimo reikalu, jeigu ji nori būti ne vien motina — gimdytoja ir augintoja, bet ir motina — auklėtoja. Auklėjimastai sąmoningas teikimas pagalbos beišsiskleidžiančiam dvasiniam ir fiziniam žmogaus gyvenimui. Neužtenka teoretiškai žinoti dvasinės plėtros dėsnius, bet dar reikia praktiškai mokėti, kaip kantriai ir su tikra meile bei pasišventimu vaikui patarnauti. Tai reiškia — sugebėti patarnauti (ne lepinti) vaiko energijai, kad ji plėtotųsi teisinga kūrybine kryptimi.

     Vaiko veržimasis pačiam veikti nėra tuščias pamėgdžiojimas. Jis kyla iš vaiko vidaus, ir dėl to mūsų pastangos sulaikyti jo veržlumą veikti dažnai lieka ne tik bergždžios, bet ir žalingos, nes jos sukelia vaiko pasipriešinimą, verkšlenimą bei mūsų vadinamuosius "ožiukus". Bandydami sulaikyti vaiką nuo tų veiksmų, prie kurių jis taip įkyriai veržiasi, mes kovojame ne prieš vaiką, bet prieš pačią prigimtį, prieš natūraliuosius plėtros dėsnius. Kitais žodžiais tariant, mes kovojame prieš patį tos prigimties Kūrėją. Vaiko protas plėtojasi tik per jo paties prasmingus judesius. Tik prasmingai veikdamas, vaikas įsigyja patyrimo ir supranta daiktų santykius bei jų priežastingumą.

Ryšys tarp rankų ir kojų

     Įsidėmėtinas dalykas, pastebimas vienerių metų amžiaus vaikuose, yra ypatingas jų rankų ir kojų stiprumas. Iš to jiems atsiranda noras į kiekvieną veiksmą įdėti kuo daugiausia pastangų. Tačiau mes, to nesuprasdami, nuolat vaikus stabdome, kliudome jiems kartoti tuos pačius veiksmus, nes, girdi, mums jau nusibodę į tai žiūrėti.

     Pusiausvyros pajautimas ir rankų vartojimas iki vienerių m. amžiaus vystosi visai nepriklausomai vienas nuo kito. Jų derinimas prasideda apie pusantruosius metus. Todėl šito amžiaus vaikai labai mėgsta ne tik daug vaikščioti, bet ir nešioti daiktus, dažnai neproporcingus jų ūgiui. Ranka, kuri iki tol daugiausia pratinosi tik prisilaikyti ar atsiremti, dabar pati ieško pratybų, nešiojant sunkumus. Šitokio amžiaus vaikai labai mėgsta nešti ąsotį su vandeniu. Iš tikro, kaip gražu stebėti tokį vaiką, kuris su didžiausiu įtempimu bando suderinti rankų ir kojų judesius, labai pamažu eidamas.

     Tarp 2—3 m. — didžiausio aktyvumo laikotarpyje — vaikai yra dideli "keliautojai". Jiems reikia ilgų kelionių, ir jie jas labai mėgsta. Vaiko ėjimas nelygus — jis pabėga, pašokinėja, sustojęs ką nors apžiūrinėja, ramiai pažingsniuoja, pasitaikiusį medį ar kokį nors kitą daiktą būtinai turi apeiti ar keletą kartų apibėgti aplinkui, prisėda ar pritupia pailsėti ir vėl traukia tolyn linksmas ir patenkintas.

     Šių laikų vaikas, deja, tos laimės beveik nebeturi. Jis nešamas ant rankų, vežamas automobilyje arba stumiamas vežimėlyje. Civilizacija pakeitė gyvenimo sąlygas, bet ji negali pamainyti žmogaus prigimties reikalavimų. Taip, dėl mūsų neapdairumo daug vaikų kenčia, tik savo vaizduotėje tegalėdami vaikščioti. Vaikui neleidžiama pačiam eiti savo kojomis, bet jis yra vežamas, jam neduodama nieko daryti, nes už jį viską atlieka mama ar tėtis.

     Jau pačioje gyvenimo pradžioje vaikas, susidurdamas su vienokiomis ar kitokiomis kliūtimis, negali normaliai plėtotis ir dėl to negali išugdyti normalaus ir stipraus charakterio. Dažniausiai mes patys esame tie, kurie neišmintingu savo elgesiu arba aiškiai savivaliaudami ir laužydami prigimties nuostatus, išugdome vaike ne dieviškuosius bei kilniuosius pradus, bet sukuriame jame bailumo, baimės, niekšiškumo bei kitokius įvairiausius menkavertiškumo jausmus, dėl kurių vėlesniame gyvenime kenčia ne tik pats individas, bet ir visuomenė.