GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

I

AR RELIGIJA DAR GYVA RUSIJOJE?

ŽINIOS sovietų spaudoje šiandien byloja apie nuostabų religinį atgimimą Rusijos žmonių tarpe. Ten aprašoma kelionės į šventąsias vietoves, stebuklingi žmonių pagijimai, vieši tikėjimo išpažinimai jaunimo tarpe... Visa tai, žinoma, nesiderina su komunistų ideologija bei jų partijos siekimais. Šių veiksnių šviesoje kai kas konstatuoja, jog čia galima pastebėti džiugus vilties spindulėlis, kuris ilgainiui galėtų masėmis atitraukti žmones nuo materializmo ir pagaliau nuo paties bedieviškojo komunistų režimo.

Religinio atgimimo istorija

     Nuo to laiko, kada komunistai paėmė Rusijoje valdžios vairą į savo rankas, jie nenuilstamai veda aršią kovą prieš religiją. Tos kovos priežastys yra dvi: viena istorinė, kita ideologinė.

     Sutriuškinus komunistams savo priešus, vieninteliai susiorganizavę ir dar nesugriauti žmonių vienetai buvo bažnyčios. Jų tarpe pati didžiausia ir įtakingiausia buvo Rusų Stačiatikių Bažnyčia, kuri prieš tai turėjo labai tamprius ryšius su valdžia. Bažnyčia, pavyzdžiui, vesdavo ir perduodavo valdžiai svarbius metrikus bei sąrašus, kaip gimimo, mirties, vedybų; kituose kraštuose šias pareigas atlikdavo patys valdžios pareigūnai. Atsidėkodama už patarnavimą, valstybė rėmė Bažnyčią. Kada komunistai laimėjo, ne visi Bažnyčios vadai su jais sutiko. Kiti, kaip Patriarchas Tikhon, aiškiai pasisakė, jog jie nepučia su komunistais į tą pačią dūdą. Naujoji sovietų valdžia greit reagavo. Pirmiausia nacionalizavo Bažnyčios nuosavybę ir paskui, 1918 m. sausio 23 d., atskyrė Bažnyčią nuo valstybės. Po to komunistų vadai naikino ir persekiojo Bažnyčią visą eilę metų žiauriausiais būdais.

     Kovoje prieš religiją ideologinės priežastys buvo itin svarbios ir lemtingos. Čia ypatingai reikia prisiminti, jog komunistų sekėjams marksizmas buvo ne bet kokia religija, o tikroji religija ir todėl vienintelė, kurią jie galėjo toleruoti. Jie turėjo ir savo šventąjį raštą — Markso ir Lenino knygas. Jų tarpe atsirado ir šventųjų bei kankinių. Neištikimuosius savo partijos narius jie laikė eretikais. Išniekinę šventųjų relikvijas, jie nesidrovėjo įbalzamuoti Lenino kūną, taip paversdami jį savo politinės religijos relikvija. Sunaikinę ikonas, šventuosius paveikslus, sovietai sukūrė "super-ikoną" savo tikslams siekti. Kanonizuodami Leniną, jie bandė užpildyti žmonių religinį troškimą.

     Antrojo Pasaulinio Karo metu sovietų vadai pamatė, kad bedieviškasis komunizmas ne tik atitraukė žmones nuo Dievo, bet taip pat užgniaužė ir jų patriotizmo dvasią. Jie suprato, kad jiems liko tik vienas kelias šiai patriotizmo dvasiai įdiegti — priminti žmonėms šventosios Motinos Rusijos meilę. Šiuo metu ir užsimezgė pirmieji religinio atgimimo pumpurai, kada patys komunistai, sąlygų verčiami, rėmė religiją. Stalinui mirus, religinis augimas vis stiprėjo ir ypač pradėjo plisti, kada Centrinis Komitetas 1954 metais lapkričio 10 d. išleido savo nutarimą sustabdyti žiaurius religijos persekiojimus.

Religinio atgimimo ženklai

     Šiandien religinis atgimimas, atrodo, pradeda plisti taip sparčiai, jog sovietų laikraščiai randa reikalo spausdinti straipsnius apie stebuklingus pagijimus ir kitus panašius klausimus. Viename iš jų aprašoma kažkoks "burtininkas Kostya", kuris išgydo žmones, sergančius nepagydomomis ligomis: "Mūsų krašte pasirodė kažkoks Kostya, burtininkas, kuris daro stebuklus, gydo ligonius... žmonės tiki Kostya ir sakosi matę tikrų pagijimų. Gal jie patys matė aklą žmogų atgaunant regėjimą ar luošą nueinant visiškai pagijus nuo stebukladario" (Komunistų Tiesa, 1959 m. spalio 4). Šio straipsnio autorius, E. Fadeyev, rašo, jog Rusijoje yra gana daug "stebukladarių", ir daugelis bando gydyti ligas prie "šventųjų kapų" ar "šventųjų šaltinių". Jis nepaneigia tikrų pagijimų. O kad apsaugotų savo jaunųjų komunistų galvoseną, autorius užtikrina, kad "stebuklingų pagijimų atsitikimai nėra jau labai dažni". Be to, jo manymu, religija čia neturi jokios įtakos — tai pasiekiama hipnozės pagalba.

     Kartais religinis atgimimas pastebimas ir jaunesnėje komunistų kartoje. Patys sovietų vadai pripažįsta, jog religija paveikia jaunuomenę: "Aiškiai matoma religijos įtaka jaunime. Gi komunistų organizacijos neveda jokios rimtesnės, suplanuotos, konkrečios mokslinės ateistinės propagandos. Komunistų komitetai per maža rūpinasi antireliginio elito išrinkimu ir auklėjimu" (Jaunasis Komunistas, No. 9, 1959).

     Pereitų metų rugpiūčio mėnesio 16 dieną Komunistų Tiesa išspausdino straipsnį, pavadintą "Aloysha Auginasi Barzdą". Ten pasakojama apie dvidešimt dvejų metų amžiaus laboratorijos pagelbininką, kuris, seniau buvęs puošeiva, dabar jau augina barzdą. Prieš tai jis buvo manęs stoti į pedagogikos institutą, bet jo planai pasikeitė: "Dabar Aloysha mokos viską paeiliui: matematiką ir maldas, literatūrą ir paskui vėl maldas. Jaunuolis praleidžia savo dienas ir naktis bebudėdamas". Čia įdedamas ir laiškas, kurį jis rašė į žymųjį vienuolyną Troitse-Sergievskaya Lavra, esantį Zayorske (laiškas, tiesa, tiesioginiai savo destinacijos nepasiekė): "Didž. Gerb. Teologinės Seminarijos Rektoriui Zagorske, iš Dievo tarno, Aleksei Smyshkin. Šiuo pranešu, kad gavau Jūsų laišką. Man labai malonu žinoti, kad Jūsų mokykla ruošia kunigus Rusų Stačiatikių Bažnyčiai. Turiu prisipažinti, jog aš esu komunistų partijos narys. Tačiau, jei nuspręsite priimti mane į seminariją, aš išstosiu iš komunistų partijos".

     Jei pasirodo straipsniai tokiomis temomis sovietų laikraščiuose, tai, atrodo, kad jaunimas kartais gal ir renkasi kilnesnius idealus negu vergauti materializmui.

     Tam pačiam žurnale prieš vieną savaitę buvo aprašytas kažkoks kapas Maskvos Vvedensky Kapinėse, kuris priklausė Erlanger šeimai. Paskutiniuoju metu šis kapas patraukė žmonių dėmesį. Mat, jaunimas, ypatingai pradžios mokyklos mokiniai ir studentai, aprašinėjo kapo sienas ir stulpus. Straipsnyje cituojama keletą užrašų: "Viešpatie, padėk mums tvarkyti mūsų gyvenimą. Saska ir Dusya". "Viešpatie, pagelbėk man, kad būčiau geras mokinys ir kad pereičiau į šeštą

Vladas Vaitekūnas  Elegija

skyrių. Dievo tarnas Anatolii". Kitas, greičiausiai universiteto studentas, rašo: "Viešpatie, pagelbėk man išlaikyti nesinchronizuotų mašinų egzaminus".

     Būtų labai vaikiška manyti, jog tai vien "kapitalistinių laikų likučiai". Priešrevoliucinis mokyklos jaunimas retai, o gal niekad, taip aiškiai nepareiškė savo pamaldumo. Straipsnio autorius stebisi, jog jaunieji studentai pasirinko Erlanger šeimos kapą savo

Jurgis Juodis

Laimingos   kelionės

(tempera)

tikėjimui parodyti. Iš tiesų, jis pats duoda atsakymą: gale šio kapo dar galima įžiūrėti Kristaus mozaikos paveikslą.

     Žmonių gilus ir gyvas tikėjimas pasireiškia taip pat ir jų kelionėse į šventąsias vietoves. Viena tokia šventovė yra Korky apygardoje, beveik pačiam Rusijos centre. Ten yra ežeras, vadinamas Svetloe arba Svetloyar. Pasakojama, kad 13 šimt. Tatar Khan Baty atrado slaptą kelią, vedantį prie šio ežero. Jis užpuolė miestą Kitezh, kuris stovėjo ant šio ežero krantų. Kadangi Kitezh gyventojai buvo labai pamaldūs, tai Dievas padarė miestą nematomą ir panardino jį ežero vandenyse. Nuo to laiko Svetloyar laikoma šventa vietove. Po Stalino mirties žmonės vėl pradėjo keliauti prie šio ežero. Pamaldžiųjų keliauninkų skaičius, atrodo, vis auga, nes komunistų vyriausybė jau pradėjo nerimauti. Straipsnių tonas rodo, kad komunistams nelabai pagelbsti žmonių susidomėjimas "šventuoju ežeru". Vienas laikraštis taip pasisako: "Vos tik žemė pradžiūvo pavasarį, maldininkai jau pasirodo ant ežero krantų. Jie ateina iš įvairiausių apygardų... net iš autonominių Mari ir Chuvash respublikų" {Keitimasis, No. 12, 1959).

     Jauni vyrai, moterys ir mokiniai matosi piligrimų eilėse. Minėtam laikrašty V. Maltsev atpasakoja, ką jis matė: "Tarpekly, tarp dviejų kalniukų, paruošta vieta maldai: medinis kryžius, šonuose du stulpai su namiukais, panašiais į inkilėlius, juose ikonai ir degančios žvakės. Žmonės juda aplink stulpus; girdisi neaiškūs giesmės garsai, lyg ir išjudintas bičių avilys. Daugelis žmonių eina apie ežerą ta pačia kryptimi — pagal saulę. Kai kurie eina keliais... Įsivaizduok, gana jauna moteris, persižegnojus prieš ežerą, nuleidžia skarą ant savo akių ir, parimtus ant kelių, ropoja per purvą ir akmenis vieną kilometrą, antrą, trečią... Jei ir užlipsi jai ant rankos, ji neištars nė žodžio, kol neišpildys savo pažado".

Religinis atgimimas ir sovietų vadai

     Pernai pavasarį Signes du Temps išspausdino Jacques Nantet, specialisto Vidurinių Rytų reikaluose, gana ilgą straipsnį apie religijos padėtį Rusijoje ir bendrai už geležinės uždangos. Greit pasirodė vertimas Blackfriars žurnale, o šių metų pradžioj jau persispausdino Catholic Mind.

     J. Nantet daug keliavo Rusijoje, aplankė daug vietovių ir kalbėjo su Stačiatikių Bažnyčios Patriarchu Alexiu Maskvoje, su musulmonų, baptistų, žydų ir katalikų dvasios vadais bei tikinčiaisiais. Čia paduodame keletą jo pastabų ir išvadų.

     Religinis atgimimas, bent tarp krikščionių ir žydų, stovi sovietų vadams prieš akis kaip viena iš svarbiausių apraiškų. J. Nantet mano, kad pagrindinė priežastis, kuri "pabudino" žmonių tikėjimą, yra apsivylimas marksizmu, kuris ne tik nusibodo žmonėms, bet ir sukėlė tuštumą bei apmirimą jų gyvenime. Žmonės nepasitenkina vien materialistiniais laimėjimais. Jie nori turėti daugiau laisvės. Jie trokšta atiduoti valstybei, kas valstybės, ir Dievui, kas Dievo.

     Komunistų vadams pamaldus žmogus, žinoma, priimtinesnis negu politikas. Vietoj sabotažo, musulmonas, žydas ar krikščionis savo laisvu laiku eina į mečetę, sinagogą ar bažnyčią. Aišku, sovietų vadams tenka pasukti galvą ir apie ateistinį žmonių išauklėjimą. Jie pabrėžia šį uždavinį savo suvažiavimuose bei nutarimuose. Jų darbų vaisiai pastebimi propagandos suintensyvinimu inteligentų tarpe (apie tai plačiau pakalbėsime antroje dalyje).

     J. Nantet nupiešia gražų atbundančio tikėjimo reiškimąsi (jei buvo kada nors toks laikas, kada tikėjimas ten buvo "miręs"). Važiuojant sekmadienį per kaimus, matai žmones keliaujančius į bažnyčią — lygiai kaip ir laisvame pasaulyje. Apie septyniasdešimt kilometrų nuo Maskvos stovi Zagorsko minėtas vienuolynas, šv. Sergejaus įsteigtas maždaug prieš septynis šimtus metų. Patriarchas Alexis, rusų Bažnyčios galva, eina vyresniojo pareigas. Kasdien, net ir šiokiadieniais, šešios apylinkės bažnyčios virte verda, o sekmadieniais jau matoma žmonių minios, jų tarpe daugiausia moterys, jaunos ir senesnės, bet būna ir vyrų bei vaikų. Zagorsko vienuolynas, kuriame gyvena apie šimtas vienuolių, taip pat aptarnauja parapiją, seminariją (kur kasmet įšventinama apie du šimtai penkiasdešimt kunigų) ir teologijos akademiją. Vienuolynas tapęs ir intelektualų centru.

     Leningradas su kunigų seminarija ir Tiflis su aštuoniolika įvairių tikybų bažnyčių yra kiti svarbūs religiniai centrai.

     Maskvos Metropolitas Nicholas tvirtina, jog Rusijoje dabar yra apie trisdešimt milijonų stačiatikių tikinčiųjų. Kasmet įšventinama apie tūkstantis naujų kunigų. Tarp jų, tiesa, apie šeši šimtai mokos teologijos korespondencijos būdu.

     Bažnyčios ir valstybės santykiuose ir toliau galioja atsiskyrimo principas. Atrodo, kad valdžia dabar netrukdo Stačiatikių Bažnyčios veikimo. O kai J. Nantet paklausė, kaip dvasiškiai suderina savo tikėjimo dvasią su istoriniu materializmu, metropolitas atsakė: "Reikia skirti marksizme materializmą, kuris esmėj yra priešingas Bažnyčiai, nuo socializmo, kuris nesudaro jokių sunkumų krikščionio sąžinei".

     Vaikus mokyti tikėjimo viešai, tiek bažnyčiose tiek mokyklose, draudžiama. Vienintelė išeitis — lankyti šeimas ir aiškinti religines tiesas vaikams privačiai. Bet toks dėstymas vargu ar beišaiškins dabartinį religijos prisikėlimą. Metropolitas maždaug taip paaiškina tikėjimo išsilikimą: "Mes turime dėkoti senelėms, nes jos išlaikė religinę tradiciją žiauriausiomis persekiojimo dienomis (Blackfriars, ..1959, liepa-rugp., p. 320).

     Prisimindami komunistų persekiojimus Lietuvoje ir kituose kraštuose — dvasiškių, vienuolių ir tikinčiųjų baisius kankinimus, bažnyčių ir vienuolynų deginimą bei naikinimą — sunkiai beprisiverčiame tikėti dabartine sovietų laikysena. Savaime kyla klausimas: ar sovietų valdžia tik nebando paversti Rusų Stačiatikių Bažnyčią bei kitų tikinčiųjų grupes savo įrankiu skleisti bedieviškąjį komunizmą? J. Nantet yra linkęs tai patvirtinti. Io palydovas, ištikimas marksistas ir ateistas, elgėsi su metropolitu ypatingai mandagiai ir maloniai, jog reikėjo tiesiog stebėtis. Toks elgesys tematomas tik tarp bendradarbių, kurie vienas kitą puikiai supranta ir nori toliau palaikyti tokius santykius. Be to, visos šios religinės "laisvės", privilegijos, atrodo, yra duodamos tik tiems, kurie susijungę su Maskva. Pavyzdžiui, rytų ir lotynų apeigų katalikai, kurie turi savo centrą Romoje, vietoj privilegijų, paprastai perduodami Maskvos Stačiatikių Bažnyčios priežiūrai. Sovietų valdžios tikslas yra, pasinaudojant religiniu atgimimu, įsibrauti į laisvojo pasaulio tautas, žmonių institucijas bei draugijas, kur jie kitaip prieiti negali. Dažnai komunistų vadai ragina savo pasekėjus įsijungti į įvairių tikybų grupes, lankyti bažnyčias ir taip nepastebimai patraukti žmones į savo pusę. Toki komunistų bandymai pastebimi Viduriniuose Rytuose, Etiopijoje ir Egipte. J. Edgar Hoover atidengia šias apgaulingas pinkles ir Amerikoje, kur komunistai braunasi į tikinčiųjų bendruomenes, kartais net užima vadovavimo vietas (Masters of Deceit, 1958, p. 324).

     Rusijoje matome nelaimingą ir labai sudėtingą kompromisą: dalinai valdžia leidžia krikščionybei atsigauti krašte; bet iš kitos pusės, krikščionių grupės krenta į valstybės nasrus, nes turi pataikauti valdžios užgaidoms. Toks valdžiai pataikavimas aiškiai pasirodė, kai Maskvos patriarchas pasmerkė britų išsikėlimus prie Sueso kanalo.

     Žodžiu, anksčiau nupieštas religinės padėties paveikslas dar nereiškia, jog komunistai jau sustabdė savo kovą prieš religiją. Su taktikos pakeitimu sovietų vadai negrąžino kunigams jų teisių — kunigai vis dar yra be jokios teisinės apsaugos. Bažnyčios nuosavybė ir toliau pasiliko valstybės rankose. Gražesnės bažnyčios vis dar tarnauja kaip antireliginiai muziejai (Prisikėlimo bažnyčia Kaune paversta radijo fabriku). Vienuolynai ir toliau tarnauja proletarams kaip užeigos vietos. Kiti religiniai pastatai paversti javų sandėliais, šokių salėmis, garažais, arklidėmis...

     Religija ir toliau paliko ištremta iš mokyklų. Šioj srity komunistai net norėjo užsitikrinti, kad jaunoji karta negalėtų dalyvauti bažnyčiose ruošiamose apeigose. Jie reikalauja, kad jaunimas praleistų savo laisvalaikį komunistų partijos parengimuose. Sovietų Kultūra (1958 m. lapkričio 18) cituoja jauną pienininką: "Čia kolchoze mūsų gyvenimas taip užimtas, jog aš neturiu laiko lankytis religinėse institucijose".

     Po savo kelionės J. Nantet taip apibūdina dabartinę religijos padėtį už geležinės uždangos: "Aš įsitikinau, jog pamažu susidarė Rusijoje pakeliamos sąlygos, kurios leido įvairioms tikyboms išlikti gyvoms". Jis pabrėžia, kad Katalikų Bažnyčia yra daug keblesnėj padėty dėl savo visuomeniškumo ir tautinių bei religinių tradicijų kėlimo. Į Lietuvą, sako Nantet, sunku nuvažiuoti. Šiaip maža žinoma, ir žinios nelabai patikimos.

     Sovietų siekimuose bei planuose religija dabar pasitarnauja. Įdomu, kaip ilgai jie laikys religiją naudingu savo planų vykdymo įrankiu. J. Nantet mano, kad ilgai. Mums dar svarbiau žinoti negu ši liberali komunistų laikysena religijos atžvilgiu, kodėl komunistų antireliginė propaganda neturi beveik jokio pasisekimo žmonių tarpe. Šis faktas sakyte sako, jog žmonės už geležinės uždangos galvoja ir rimtai galvoja.

LITERATŪRA:

»

Soviet Affairs Analysis Service, No. 4, 1959-60. Paruošė mokslininkai, kurie neseniai išbėgo iš Sovietų Sąjungos ir dabar dirba Institute for the Study of the USSR.

Jacques Nantet, “Religion in the USSR”, Catholic Mind 58 (Sausis.Vasaris, 1960) 51-64.