Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

REZIDENTAS Eisenhowe-ris šio mėn. 5 d. pagerbė liguistą invalidą Dwight G. Guilfoil, gyvenantį Čikagos šiaurvakarių priemiestyje, Arlington Heights, suteikdamas jam specialią dovaną. Kodėl tokios garbės susilaukė šis karo veteranas? Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo fronto fotografu. Tuo metu jis gavo sunkią nugarkaulio ligą ir taip pat susirgo paralyžium. Būdamas invalidas, jis visą dieną turi praleisti vežiojamojoje kėdėje. Nežiūrint to, jis suorganizavo pramonės bendrovę, kurioje dirba panašūs į jį invalidai. Toji bendrovė pavadinta "Paraplegics Manufacturing Company". Ji buvo įsteigta 1950 m., ir dabar joje dirba 100 invalidų. Jų darbas — sudėti iš jau pagamintų dalių įvairius elektrinius ir elektroninius dalykus.

     Maža to, Guilfoil paskutiniaisiais dvejais metais vežiojamojoje kėdėje apkeliavo 75.000 mylių, drąsindamas kitus invalidus imtis darbo, kuriuo užsitikrintų sau pragyvenimą, skatindamas darbdavius priimti invalidus į tarnybą. Jis paruošė specialią programą, kaip invalidams padėti surasti darbą. Jis yra vedęs ir augina šeimą.

     Tai yra gyvas pavyzdys, kad, ligai ar senatvei mus slegiant, nenustotume ryžto ir vilties. Reikia pramatyti, kad anksčiau ar vėliau, kiekvieną mūsų užguls negalios našta. Graikų legenda sako, kad, kai iš molio buvo sutvertas pirmasis žmogus, molis buvo sulipintas ne vandeniu, bet ašaromis. Senieji meksikiečiai naujagimį sveikindavo šiais žodžiais: "Kūdiki, tu juk gimei kentėjimui, tad kantriai ir tyliai kentėk!" Bet kur gauti pakankamai jėgos ir tvirtumo? Galima pasimokyti iš generolo Gordon, kuris Kančios savaitę kartą įrašė į savo dienoraštį: "Ar esi nuvargęs? Ir Kristus buvo nuvargęs. Esi nuliūdęs? Ir Kristus tai pergyveno. Ar jautiesi nesuprastas ir šaltai sutiktas? Ir Kristui nebuvo geriau. Koks Jis pavargęs, vienišas ir nuliūdęs buvo šioje žemėje... Argi mes turėtume skųstis savo vargais? Juk jie labai greitai praeis".

Tau, mylimasis Drauge!

     Septynioliktame šimtmetyje Innsbrucke gulėjo mirties patale kilmingas vyras. Jį buvo apsupę giminės ir draugai. Jam kaip tik tuo metu reikėjo išgerti karčius vaistus. Kažkas pasakė, kad tą pasibiaurėjimą jis galės lengviau nugalėti, jeigu išgers "į sveikatą" tam, kuris jam yra mieliausias. Ligonis perbėgo akimis visus ir pagaliau savo žvilgsnį nukreipė į kabantį paveikslą, vaizduojantį Kristų Alyvų darželyje. Tada jis pratarė: "Tau, mano mylimasis Drauge, aš keliu šią taurę, nes Tu dėl manęs esi išgėręs kančių taurę."

     Pietinėje Krymo pakrantėje, prie Juodųjų jūrų, kitados stovėjo kryžius, iš kurio rankų tekėjo nenutraukiama vandens srovė, gaiviai laistydama visą sodą. Tos vietos savininkė, pamaldi grafienė, buvo miške atradusi stiprų šaltinį, kurio vandenį čia ir atvedė. Tai simboliškas vaizdas, primenąs, kad ir mūsų sielos sodas yra laistomas gaiviu dangaus malonių vandeniu, einančiu iš kančios kryžiaus, kuris gali mums apsireikšti įvairiais būdais, taip pat ir ligos būdu.

     Kartais gali atrodyti, kad mūsų ligos ar senatvės našta yra beveik pati sunkiausia iš visų. Jeigu taip manome, tai mažai gyvenimą tepažįstame. Kartą šiaurės kraštuose sunkiai susirgo misijonierius. Jo draugas kunigas suprato, kad liga pavojinga, todėl nutarė gabenti į ligoninę. Tačiau ji buvo už 350 mylių. Kunigas pasiėmė vieną eskimą, užkinkė į rogutes 12 šunų ir taip keliavo 19 dienų per sniegynus ir pusnis. Ligonis turėjo 102 laipsnius karščio, o šiaurės vėjas dažnai vis nuplėšdavo prie rogučių pritaisytą uždangalą. Mes susirgę tokių sunkumų neturime, nes greitosios pagalbos automobilis nuveža į ligoninę per keletą minučių. Argi neturėtume būti dėkingi Apvaizdai ir už tai?

Grafaitė pas raupsuotuosius

     Mes su pasibaisėjimu žiūrime į kiekvieną savo ligą, bet kiek žmonių savanoriškai tai pasirinko, norėdami patarnauti už save nelaimingesniems ligoniams! Štai viena Romos grafaitė įstojo į pranciškonių vienuolyną ir paprašė, kad ją leistų slaugyti raupsuotųjų. Po kiek laiko į tą raupsuotųjų koloniją nuvyko aplankyti ligonių vienas misijonierius. Jis panoro pamatyti ir tą vienuole tapusią grafaitę. Jį nuvedė į raupsuotųjų kiemą. Misijonierius nustebo, kad raupsuotieji, pro kuriuos ėjo ta seselė, pagarbiai prieš ją lenkėsi, o kiti net klaupėsi. Misijonierių atvedusioji seselė paaiškino: "Tai seselė, kurią jūs norėjote pamatyti. Ji jau nebegali iš čia išeiti, nes, betarnaudama raupsuotiesiems, pati užsikrėtė. Ligoniai žino, kas ji yra. Jie supranta, dėl ko ji tapo raupsų paliestu veidu ir rankomis. Klaupia prieš ją iš meilės ir pagarbos. Aš tikra, kad šie stabmeldžiai visi mirs įtikėję šios vienuolės Dievą. Jos namiškiams, tėve, pasakyk, neminėdamas apie jos ligą, kad ji yra laiminga ir patenkinta, nes iš tikrųjų ji tokia ir jaučiasi".

     Tokių asmenų, kurie patys nebijojo ligos, kad tik galėtų artimui padėti, buvo šimtai ir tūkstančiai. Daugelis jų šiandien yra garbinami ant altorių. Tai aukos ir heroizmo ženklas.

Keliautojo laimingiausioji diena

     Ligoje nemaža paguodos mums gali atnešti, jeigu mes įstengtume ne tiek dėmesio kreipti į savo skausmą ir nelaimę, kiek pastebėti, kaip aplinkiniai žmonės mumis rūpinasi ir mums pasišvenčia. Kartą F. W. Foersteris sutiko turtingą vyrą, kuris buvo apkeliavęs pasaulį, patyręs daug nuotykių ir daug ko matęs.

     —    Kada jūs savo gyvenime jautėtės laimingiausias? — paklausė Foersteris. Atsakymas buvo visai nelauktas:

     —    Tada, kai viename Europos mieste gulėjau ligoninėje, sirgdamas šiltine. Tada mane slaugė angeliško švelnumo ir didžio pasišventimo seselė. Aš jai buvau visiškai svetimas. Ji turėjo apžiūrėti daug kitų ligonių, sunkiai dirbdama dieną ir naktį. Ir vis dėlto ištisas 8 savaites, kai gulėjau toje ligoninėje, jos veide tesimatė vienodai spindįs nuoširdus gerumas, kurio neaptemdė jokio susierzinimo šešėlis. Tada aš jaučiausi nepaprastai laimingas.

Mergaitė ir pulkininkas

     Taip pat ligoniui gali daug paguodos suteikti rūpinimasis padėti kitiems, gal net nelaimingesniems už save. Pasakojama apie vieną liguistą mergaitę, kuri, pati būdama gamtos nuskriausta, slaugė kitus ir padėjo tiems, kurie patys negalėjo savęs aprūpinti. Tačiau laikas ją pačią išgydė. Kai kiti kalbėjo, kad dabar pasveikusi ji tikriausiai jaučiasi labai laiminga, ji atsakydavo:

     — Laimingiausia jaučiausi tada, kai galėjau padėti kitiems nelaimingiems, nors ir pati būdama į juos panaši.

     Pulkininkas Artūras Montalambertas, garsiojo kalbėtojo brolis, buvo Afrikoje šaulių būrio vadas. Jo karių eiles suguldė choleros epidemija. Pulkininkas juos didžiausiu rūpestingumu slaugė, kol ir pats susirgo. Gulėdamas palapinėje ant žemės, jautė šiurpius skausmus. Nuolat prie lūpų spaudė kryželį ir laukė kunigo, norėdamas išpažinties. Sulaukęs ir atlikęs išpažintį, savo kapitonui tarė:

     —    Pasakyk visam pulkui, kad mirštu patenkintas, nes atlikau savo, kataliko, pareigas. Daugiau man nieko nebelieka padaryti. Dar jiems pasakykite, kad aš jų neužmiršiu amžinybėje.

     Po pulkininko mirties, atplėšus jo testamentą, be kitų įrašytų dalykų rasta:

     —    Žmogus šiame pasaulyje turi dirbti ir kentėti... Prašau savo sūnų niekados neužmiršti Dievo nei katalikiškų pareigų...

Maras Kinijoje

     1928 metais Kinijoje kilo badas ir maras. Išalkusiųjų minios slinko į vakarus, kur buvo geresnis derlius ir kur nebuvo bado. Daugelis krito pakeliui. Laukiniai žvėrys draskė jų kūnus. Viena krikščionė nutarė pašvęsti savo gyvenimą, padėdama tiems maro paliestiesiems. Kasdien su vaistų pintinėle ji eidavo gelbėti nelaimingųjų. Kartą ir ji pasijuto drugio krečiama. Vos porą dienų iškentėjo namie. Kiek pagerėjusi, vėl kėlėsi iš lovos slaugyti tų nelaimingųjų. Ligoniai, ją pamatę, sveikindavo, vadindami gerąja seseria. Visą tą laiką ji pakrikštijo virš 1000 kiniečių.

     Pagaliau ligoniui, šalia rūpestingos mediciniškos pagalbos, neužmirština pati svarbiausioji paguoda — pasitikėjimas Dievu. Daugelis Lietuvos žmonių žadėdavo lankyti šventas vietas, jei Dievas padės jiems išgyti. Čia prisimename 20 m. amžiaus prancūzų evangeliką Germaine Bristen, kuris susirgo sunkia sąnarių džiova. Iš pradžių liga buvo įsimetusi į dešinės kojos kelį, o paskui apėmė strėnas ir pasiekė nugarkaulį. Liga kasdien sunkėjo, ir pakviesti gydytojai paskelbė beviltišką padėtį. Atsivėrė žaizdos ir atsirado šiurpūs skausmai. Ligonis, nors ir nekatalikas, neturėdamas kitos išeities, 1937 m. nuvyko į Liurdą. Laiminant Švenč. Sakramentu, jis atsikėlė ir, visiems labai stebintis, pradėjo vaikščioti. Pasveikimas buvo pilnas. Praslinkus metams, gydytojai, jį dar kartą patikrinę, nerado jokio atkritimo, jokių ligos liekanų. 1938 metais tas evangelikas tapo kataliku ir iš paties vyskupo Chollet rankų priėmė Komuniją.

     Šie faktai, surinkti iš eilės įvairių veikalų, mums iškalbingai sako, kad net ir juodžiausioje ligos ar senatvės dienoje neturime pulti į nusiminimą, o ieškoti ir rasti stiprybės Tame, kuris pats iškentėjo visas kančias ant kryžiaus.