Spausdinti

JUOZAS BRAZAITIS

EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...

1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus

     Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.

     Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.

2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti

     Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.

 

Juozas Mieliulis

Žmogus kalinio rolėje

(aliejus)

     Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.

     Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.

     Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?

3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas

     Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.

     Artimo meilė reiškia ne sentimentą, bet valios nusiteikimą padaryti kitam ką gera. To nusiteikimo ribas apibrėžia natūralinės etikos dėsnis: daryk kitam tai, ko norėtum, kad tau darytų. O krikščionybėje tas pats dėsnis formuluotas kitais žodžiais: mylėk artimą kaip pats save.

     Artimo meilės reikšmei visuomeniniame ir valstybiniame gyvenime pri-mintini žodžiai iš deklaracijos "Į organiškosios valstybės kūrybą":

     "Meilė yra didžiausias socialinės ir politinės vienybės veiksnys. Visi kiti dalykai, sukurti palaikyti taikai ir visuomeninei vienybei, nors ir atrodytų tobuli, bet jei jie neturės savo pagrindu išvidinio sielų ryšio, jie sunkių bandymų valandą gali suirti ir nueiti niekais. Tuo tarpu meilė atsveria išviršinius socialinių ryšių netobulumus, juos patobulina ir palaiko. Ji visados kovoja dėl didesnio teisingumo ir dėl tobulesnės santvarkos. Ji sukuria visuomenines institucijas ir malšina luomines, partines, ideologines kovas. Meilė pati techniškai nesprendžia jokių juridiškų ir politinių problemų. Bet ji rūpinasi, kad visos jos būtų humaniškai' išspręstos" (N. Romuva 1936 Nr. 8).

     Artimo meilė akivaizdžiausiai iškyla karitatyviniame veikime. Ligoninių, prieglaudų organizavimas, ligonių lankymas yra pats aiškiausias artimo meilės pasireiškimas. Ir šios rūšies visuomenės veikėjas dažnai yra savo gyvenimo atsižadėjusi vienuolė, spindinti artimo meile — kaip vaško žvakelė prie Viešpaties altoriaus.

     Labiausiai artimo meilės pritrūksta politiniame veikime. Politinio asmens santykiuose su kitu asmeniu, o ypačiai grupės santykiuose su kita grupe labiausiai išplėtotas ne artimo meilės principas, bet kovos principas. Kovos visom priemonėm. Tos pačios kovos, kurią Darvinas senais laikais pastebėjo gyvulių ir augmenų gyvenime; kurią Marksas perkėlė į žmonių santykius, sukurdamas klasių kovos principą. Klasių kovos principas buvo perkeltas ir į politinius grupių santykius. Kovos principas visuomeniniuose santykiuose yra marksistinės ideologijos padaras. Bet jis buvo toks užkrečiantis, kad jį nekartą prisiima ir tie, kuriems marksizmas yra visai svetimas. Prisiima dėl to, kad jį lengva vykdyti, nes jis remiasi žmogaus žemesniąja prigimtimi, gyvuline. Marksizmas visai logiškas — regėdamas žmoguje gyvulio prigimtį ir plėtodamas tarp žmonių gyvulinės kovos principą, jis ir turi būti patenkintas, kada tarp žmonių įsigali kova iki kandžiojimo dantimis ir draskymo nagais.

     Kovos principas betgi yra priešingas krikščioniškajam principui — artimo meilei, kuri remiasi žmogaus aukštesniąja prigimtim, dieviškąja prigimtim ir nori į žmonių santykius atnešti šiek tiek daugiau tos dieviškosios šviesos.

     Kas nepatenkintas politinio veikimo nesėkme, tas turi konkretų įrodymą, kad politinis veikimas yra paremtas klaidingu pagrindu. Klaidingas pagrindas paprastai demaskuojamas visuomeniniame gyvenime tuo, kad jis priveda prie katastrofos, prie akligatvio, iš kurio nebėra išeities. Kas nori rasti išeitį iš akligatvio politiniame veikime, turi grįžti prie kito pagrindo, prie krikščioniškojo artimo meilės principo.

     Kada politinis veikėjas pajus, kad su politiniu partneriu reikia elgtis taip, kaip nori, kad su tavim elgtųsi, tada politiniai santykiai sušvelnės. Tada ims nykti demagogija, tai yra nusikaltimas prieš teisingumą, prieš artimo meilę ir net prieš laisvę.

     Tik artimo meilės veikiamas, politinis žmogus pajus pagarbą savo politiniam partneriui ir toleranciją jo reiškiamoms mintims. Tik artimo meilės veikiamas bus linkęs išklausyti kito nuomonę, argumentą ir pasistengs suprasti, kodėl jis taip galvoja. O tada jis ieškos praktinio kompromiso, kuriuo būtų respektuojamas partnerio galvojimas, nepaneigiant savojo principo.

     Kovos principą vykdydami, du politiniai partneriai yra panašūs į du priešininkus, apsikasusius apkasuose; kiekvieno jų žodis turi kristi kaip atominė bomba į priešininko apkasą ir išmušti jį iš rikiuotės.

Artimo meilės įsakymą vykdydami, jie bus panašūs į tuos žmones, kurie išlipo iš apkasų, susiėjo ir tariasi, kaip abiem sutilpti bendrame kelyje.

     Taigi, visuomeninis veikimas savaime nėra blogas. Visuomeninis veikimas yra ne kas kita kaip to paties artimo meilės įsakymo pratęsimas ir konkretizavimas komplikuotoje šių laikų visuomenėje. Politinis veikimas yra akivaizdžiausia sritis, kuri rodo, kad ne politinis veikimas savaime yra blogas, bet blogus vaisius jis duoda, kai nėra jame vykdomas artimo meilės principas.

     Jei tik tiek reikia visuomeninio darbo sėkmingumui, tai belieka tik nusistatyti ir veikti pagal krikščionišką principą... Deja, klausimas nėra taip pigiai išsprendžiamas...

4. Laipsniškas pasiruošimas visuomeniniam veikimui

     Žinom, kad visuomeniniame veikime reikia vykdyti artimo meilę. Bet žinojimas dar ne viskas visuomeniniame veikime — taip kaip ir asmeniniame. Kiekvienas žino, kad nusikalsti vienam iš 10 dekalogo įsakymų yra negeras daiktas. O tačiau nusikalsta. Atgailojo ir vėl nusikalsta. Politiniame visuomeniniame veikime tas pats — žinome, bet nusikalstame tam principui per dieną po 77 sykius. Tačiau gera jau tai, kad žinome, kaip turi būti ir kaip neturi. Tai skatina mėginti dar 78 kartą atsitiesti. Kitaip sakant, visuomeniniame veikime kaip ir asmens gyvenime reikalingas nuolatinis budėjimas ir nuolatinės pastangos ir artimo meilės praktikavimas, kuriame išauga žmogaus charakteris.

     Pasirengimas visuomeniniam darbui, pagrįstam artimo meile, eina jau šeimoje — padėti kitiems šeimos nariams ir padaryti jiems ką gero, ar juos darbe pavaduoti.

     Kitas to pasirengimo laipsnis — draugų organizacijoje — pasidalyti su draugais darbu, paimti bendro darbo naštą.

     Trečias — karitatyviniame gyvenime — kas linkęs aplankyti sergantį draugą ar kaimyną, pagelbėti jiems, tas jau turi nusiteikimų, reikalingų visuomeniniam veikimui. Jų praktikavimas paruošia žmogų reikštis su artimo meile ir kituose darbuose.

     Bet visais tais atvejais reikalingas pasiaukojimas. Pasiaukojimo šiokia tokia dozė. O tai nereiškia duoti galvą nukirsti, ar šokti į liūto nasrus, nors iš parašiuto. Tereikia tik prisivertimo atlikti kelių valandų tam tikrą darbą. Tereikia jam paaukoti kartais apsilankymą bare ar kine. Tam reikia trupučio valios. Jeigu jos nebus, tai nesurasim tokių, kurie leisis į visuomeninį veikimą.

     Čia ir sustojam prie paskutinio klausimėlio: ar verta tų pastangų šiek tiek parodyti?

5. Visuomeninio veikimo reikalauja žmogaus prigimtis

     Grįžtam prie tos pačios padėties, nuo kurios pradėjom: kad visuomeninis veikimas nepopuliarus, kad neapsimoka energijos ir laiko eikvoti jam, o geriau imtis savo profesijos ir joje reikštis iki pačių gelmių. Profesija reikalinga — ir joje gilintis taip pat. Bet ar ji turi užimti visą žmogų tiek, kad nebeliktų jame vietos rūpesčiui kitais, visuomeniniam rūpesčiui? Atsakymo reikia ieškoti grynai subjektyvaus: ar jie, tie pasinėrę į savo profesiją ir atsipalaidavę nuo visuomeninių reikalų, jaučiasi laimingi, patenkinti? Ar neatsiranda jie tokioje padėtyje, kad skuba, rūpinasi savo profesija; rengiasi sukalti pinigo, kad užsitikrintų saugų gyvenimą, žadėdami ateityje visuomenei atsiteisti? Tame bėgime per profesiją jie pasijunta esą išnervinti, nesaugūs, pasitenkinimo vis dar nepatyrę.

     Tai subjektyvinių atžvilgiu žmogaus bėgimas į akligatvį, nes jis priešingas žmogaus prigimčiai. Žmogaus prigimtis reikalauja dalintis savo gyvenimu su kitais — ne tik su žmona, su vaikais, bet ir su platesniu žmonių ratu. Ar svarbu, kokiu būdu jis dalinsis savo gyvenimu su kitais — karitatyviniu, politiniu, kultūriniu ar kitu, dalinsis sumanymais, darbais, pinigais, bet pasidalinti reikalauja jo prigimtis. Ir už tą pasidalinimą jam atsimoka taip pat ta pati prigimtis. Ką gera kitam padaręs jaučia tokį savyje pasitenkinimą, kuris ir daro laimę šiuo momentu. Nėra didesnio pasitenkinimo, kaip matyti, kad tu esi prisidėjęs kitam ką gero padaryti, nors tas kitas ir nedėkos tau.

     Tai yra didžiausias atlyginimas. Atlyginimas, kada asmuo pasijunta vienu žingsneliu priartėjęs į Tą, apie kurį buvo pasakyta: Jis perėjo per žemę, gera darydamas, nes Jis mylėjo žmogų.