Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 6 Birželio

1960 M. BIRŽELIO MĖN. (JUNE) VOL. XI. NO. 6

Grožis ir jo jtaka žmogui — A. Grauslys .............. 163

Aptingęs pesimizmas— A. Tamošaitis, S. J......... 169

Sugrižimas (eil.)— Nijolė Jankutė....... 174

Religija už geležinės uždangos— G. Kijauskas, S. J. ........ 175

Harmoningas sąlytis su Dievybe— Dr. J. Prunskis ............ 182

“Protestantiškas” Šv. Raštas?Įvairūs neaiškumai — J. Vaišnys, S. J.  185

Argi privalau apleisti motiną?— J. Kidykas, S. J........ 186

Nauji dokumentai apie genezę — K. Trimakas, S. J...... 187

Tėvų rolėms besimaišant — P. Alšėnas .............. 189

Iš filmų pasaulio — D. Koklytė 191

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S.J.

Admin. — Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Conn. Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Užuovėja ir apsaugaA. Kezio, S. J. nuotr.

JEIGU PAKILTŲ TOKS SMARKUS VĖJAS,

KURS PLĖŠTŲ IR LAUŽYTŲ MEDŽIŲ ŠAKAS,

JEIGU PRAŠVILPTŲ VISKĄ NAIKINANTI AUDRA,

PO KURIOS LIKTŲ TIK PLIKI STAGARAI, —

ĄŽUOLAS VIS TIEK NEPAJUDINAMAS STOVĖS

IR BUS TVIRTA UŽUOVĖJA BEI APSAUGA

TRAPIAI, PRIE JO PRISIGLAUDUSIAI GĖLEI.

TAS ĄŽUOLAS — TAI TĖVO SIMBOLIS ŠEIMOJE.

TIEK ŠEIMŲ ŠIANDIEN VĖJAIS NENUEITŲ IR

TIEK ŽIDINIŲ AUDROS NEIŠDRASKYTŲ,

JEIGU TVIRTAI IR GALINGAI STOVĖTŲ TAS ĄŽUOLAS,

KURS BŪTŲ STIPRI UŽUOVĖJA IR APSAUGA

KIEKVIENAME PAVOJUJE, KIEKVIENOJE NELAIMĖJE,

PRIE KURIO GALĖTŲ SAUGIAI GLAUSTIS

ŠVELNUČIAI IR TRAPŪS ŠEIMOS DARŽELIO ŽIEDAI.

Paroda

J. Akstinas    Vakaras Dainavoje
 
 
     Šių metu balandžio mėn. pabaigoje Čiurlionio galerijoje, Čikagoje, Korporacija “Gintaras” suruošė meno parodą, kurioje dalyvavo vienuolika mūsų jaunesniosios kartos menininku: J. Akstinas, V. Balukienė, V. Ignas, A. Kurauskas, R. Mazoliauskas, J. Mieliulis, M. Nasvytis, V. Remeika, J. Šapkus, J. Šapkuvienė ir R. Viesulas. Visi šie menininkai yra mokęsi Freiburgo Taikomosios Dailės Institute, įsteigtame V. K. Jonyno. Visi meno dėstytojai tame institute buvo lietuviai.
 
Ši “Laišku Lietuviams” numerį iliustruojame keletą minėtu dailininku kūriniu, kurie buvo išstatyti parodoje.
 
R. Viesulas Septyni kalavijai

GROŽIS IR JO ĮTAKA ŽMOGUI (I)

ALFONSAS GRAUSLYS

          Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,

          Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.

           Dėl jo aš viską žemėje paniekinau,

          Norėdamas ten vieną valandą klajot.

                    Nyka- Niliūnas

     TAS NUOSTABUS pasaulis, kurio ilgisi poetas, bet taip pat ir kiekvienas jautresnis žmogus, tai yra grožio pasaulis. Tai tas pasaulis, kurį mes galime susikurti, bet kurio susikūrimą mums trukdo visoks bjaurumas, kurs, iš išorės ir iš mūsų vidaus gelmių rūkais kildamas, aptemdo mūsų gyvenimo žvaigždėtą dangų. O juk, anot Bairono, "grožiu kvėpuoja siela”, siela pilna svajonių...

Kas yra grožis?

     Kaip kurios nors gėlės kvapo nenusakysi tam, kuris tos gėlės kvapo nėra pajutęs, taip ir grožio sąvoka nelengvai nusakoma. Bet užtat žmogus, kurio dvasia nėra visai atbukusi ar prie ko nors vienpusiškai liguistai susitelkusi, negali grožio nepastebėti, kaip negali nepajusti kvepiančios gėlės.

     Lietuvių Enciklopedijoje R. Serapinas, nagrinėdamas grožio sąvoką, pastebi, kad mūsų intuicija (vidinė nuojauta), susidūrusi su grožiu, prabyla ir jj parodo. O kadangi toji intuicija yra paslaptis, tai ir grožis "nesiduoda apibendrinamas ir neturi nei pakankamos definicijos”.

     Tačiau giliau mąstantieji bandė grožio sąvoką aptarinėti ir susekti jo esmę. Štai visa eilė tokių sąvokų. Pirmiausia viduramžių scholastikai. Anot jų, grožis yra formos žibėjimas proporcionaliose medžiagos dalyse. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad gražu yra tai, kas patinka akims ir ausims. Šitame grožio supratime, Maritaino nuomone, glūdi intuityvus pažinimas ir džiaugsmas, jį pažinus. Toliau šv. Tomas sako, kad grožis — tai vienas iš Dievo vardų. Ir mūsų žemėje pajuntamas grožis — tai nežinomo geresnio pasaulio, o gal prarasto rojaus, atspindys.

     Didysis rusų filosofas Solovjovas, kurs dažnai savo paskaitose nagrinėjo grožį ir biaurumą gamtos pasaulyje, sako, kad grožis nėra kažkokia vien subjektyvi protinė abstrakcija. Jis tikrai egzistuoja gamtoje. Grožis yra objektyvi sąvoka. Filosofas, remdamasis gamtos mokslais, įrodinėja, kad gamta nėra grožiui abejinga, kad gamta kratosi biaurumo, stengdamasi jį paslėpti ir apsupti grožiu. Jis aiškina, kad ir gyvuliai yra jautrūs grožiui, kad grožis turi įtakos jų gyvenimui ir dauginimuisi. Jeigu taip, tai ir žmogus, jau vien sveiku gamtos instinktu vadovaudamasis, turi kratytis biaurumo ir siekti grožio.

     Svarstydamas biaurumo sąvoką ir tuo būdu drauge nušviesdamas grožį, Solovjovas prieina išvados, kad gyvuliai ypač yra biaurūs dėl kurios nors funkcijos vienpusiškumo, neproporcingo jos išaugimo. Čia jis pamini sliekų ėdrumą (jie minta visu kūnu) ir jų nepaprastą lyties funkcijų išbujojimą. Todėl žmogus, kurs tik medžiagai gyvena, kurs dvasią ir jos viešpatavimą medžiagai pamina, suardo vidaus harmoniją ir tampa biaurus. Vadinas, filosofas jautė, kad grožio sąvokoje yra daugelio pradų darnumas ir kad medžiaga įprasminama bei sudvasinama, kai grožiu apsivelka ar mūsų kūrybos dėka yra juo apvelkama.

     Nevienas mąstytojas, matydamas, kad žmogaus dvasioje yra slaptingas kiekvieno veiksmo dorovinio įvertinimo matas, vadinamas sąžine, pastebi ir tai, kad kiekvienas turi taip pat ir tam tikrą kitą matą, kuris jam nurodo, kas yra gražu ir kas negražu. Taigi, jaučiame slaptingą dvasios giminingumą grožiui.

Skaityti daugiau:

APTINGĘS PESIMIZMAS

A. TAMOŠAITIS, S. J.

I. KALTI KITI, TIK NE MES

AM nėra tekę matyti susimušusių vaikų? Bet vieno dalyko tikriausiai dar niekam matyti neteko — kad vienas iš peštynių dalyvių prisipažintų kaltas. Kaltas visada kitas. Tokie jau vaikai.

     Suaugusieji negeresni. Va pavyzdys. Penktadienių vakarais Jungtinių Valstybių televizijoje rodoma įdomi programa, kurios vardas — People Are Funny. Kartą jos vedėjas Artūras Linkletteris pademonstravo šitokį bandymą. Eilei salėje susirinkusių žmonių pastatė du klausimus: 1. Ar jiems neseniai atsitiko koks nors nemalonumas? 2. Kas, jų mafiymu, yra dėl to kaltas? Ir televizijos žiūrovams pasakė (salės publikai to nežinant), kad duos tūkstantį dolerių pirmajam, kurs atsakys, kad kaltas buvo jis pats. Visi paklaustieji į pirmąjį klausimą — ar jiems neseniai atsitiko koks nemalonumas — atsakė: Taip. Ir papasakojo tuos nemalonumus: vienam atsitikę tai, kitam tai. Tačiau priėjus prie antrojo klausimo — kas dėl to kaltas — neatsirado nė vieno, kurs būtų atsakęs, kad kaltas jis pats. Kaltas visada buvo kitas — tai vyras, tai žmona, tai vaikai, tai uošvė, tai kaimynai... Tas tūkstantis dolerių pasiliko programos vedėjo Linkletterio kišenėje.

     Gal ne panašiai elgiamės ir mes religinėje, tautinėje, kultūrinėje veikloje? Štai keli pavyzdžiai.

     Jungtinėse Valstybėse ir Kanadoje yra būriai gražaus lietuviško jaunimo. Tačiau yra nepaneigiamas faktas, kad juose pašaukimų skaičius yra apverktinas. Dauguma čia atvažiavo prieš dešimtį metų. Kiek per tą laiką iš jų yra įstoję į vienuolynus? Vos vienas kitas. Iš saujelės lietuvių seminarijoje Romoje kai kuriais metais įšventinamas vienas, kai kuriais metais nė vieno. Tas pats pasakytina apie mūsų sesutes vienuoles. Bet paklausk, kas dėl to kaltas. Kaltė dažnai suverčiama jaunimui. Mūsų jaunimas šiandien be entuziazmo, niekuo aukštesniu nebesidomi, jiems po galvas visokie vėjai švilpia, rūpi vien automobiliai, televizijos...

J. Šapkus  Disputas

     Aure, kitas pavyzdys. Tremtyje mes išleidžiame lietuviškų knygų. Tačiau žmonės jų gana maža teskaito. Vienas mūsų veikėjų neseniai pasakė, kad buvo lengviau knygnešiams spaudos draudimo metu pernešti knygą per Prūsų sieną negu dabar laisvėje per lietuvišką slenkstį. Konstatavimas tikslus. To fakto teisingumą kiekvienas galėtume patvirtinti savo parašu. Bet paklausk, kas dėl to kaltas. Kaltė suverčiama knygos neskaitantiems žmonėms. Jiems lietuviški raštai nebeįdomūs, angliški labiau traukia, moterų ausį maloniau kutena balinių suknelių šnarėjimas negu verčiami knygos lapai...

Skaityti daugiau:

SUGRĮŽIMAS

NIJOLĖ JANKUTĖ

I

 

Jau prie mano lopšio lazda keleivine 
Pakabino laumė nusijuokdama,
Ir keliai ištiso — vingrūs, ašutiniai — 
Niekas nepasakė, kad klajot gana.
 
Išskinti jau sodai, išgerti šaltiniai,
Niekur nebežydi nė kukli gėlė...
Ašaros vienatvės dega man krūtinėj — 
Tuščia ir klastinga mano pakelė...
 
Begrįžtą namolio traukia skambią dainą, 
Dega žiburėliai visuose languos.
Sėda kelio dulkės — vakaras ateina,
Kur priglausiu galvą, kas nakvynę duos?
 
II
Alyvmedžiuose siaučia piktas vėjas. 
Atgriūva debesų kalnai.
Ko klaidžioji, kur alpo Atpirkėjas? 
Pardavęs ji kur bučiavai?
 
Aš ieškau jo po Getsemanės sodą.
Kiek daug čia atveda keliu!
Į jį tiek rankų ir tiek žvilgsnių rodo, 
Bet vis pro šalį praeinu...
 
Prie to akmens, krauju kur prakaitavo, 
Jis tebelaukia dar tavęs.
Ateis audra. Skubėk! Jau sužaibavo... 
Jis į užuovėją nuves.
 
III
Iš alyvmedžiu daržo kartaus 
Nebevienas išklydai tolyn.
Tavo lūpos lig dugno ragaus 
Taurę jo. Įsilies ji širdin.
 
Jau pražydo danguj pilnatis,
Ir ramybėje aš išeinu.
Jis už rankos mane palaikys 
Ir prie vartų atves atkeltų...
 
Nugrumėjo audra, ir laukai 
Perlais tvaska naktinės liūties. 
Tu namo sugrįžai! Sugrįžai! 
Pasirėmęs ant Kristaus peties...
 

 

RELIGIJA UŽ GELEŽINĖS UŽDANGOS

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

II

Nauja kova prieš religiją Rusijoje?

NTAGONISTIŠKA sovietų reakcija į visa, kas šventa, kas nesutinka su jų galvosena, plaukia iš pačios komunizmo filosofijos, kuri savo esme yra priešinga bet kokiai religijai. Komunistų tikslas yra visiškai išgriauti socialinę santvarką ir išardyti krikščioniškosios kultūros pamatus. Jų dievas yra medžiaga, jie nepripažįsta dvasinio pasaulio. Galima tad suprasti, kodėl komunistai negali pakęsti religijos, kuri moko, jog aukščiau už visus daiktus yra viena vyriausioji Būtybė, visagalis pasaulio Kūrėjas ir išmintingiausias bei teisingiausias žmonių Teisėjas, Dievas (Pijus XI, Divini Redemptoris, AAS 29, 1937, pp. 69-79).

     Karolis Marksas, teorinio komunizmo tėvas, laiko religiją "žmonėms svaiginti opiumu" (Selected Essays of Marx, 1926, p. 16). Religija, aiškina Marksas, skelbdama tiesas apie amžinąjį gyvenimą, apsvaigina liaudį. Persiėmę tuo mokslu, proletarai nejaučia savo fizinės ir dvasinės kančios; jie taip pat užmerkia akis gyvenimo tikrovei. Markso nuomone, religija yra kapitalistų įrankis, kuriuo jie "apmarina" neturtinguosius žmones ir, juos išnaudodami, krauna sau didesnius turtus.

     F. Engels ir V. Leninas pakartoja Markso nuomonę apie religiją. Toliau, kalbėdami apie religijos likimą, jiedu tvirtina, kad, kai tik ekonominis proletariato išnaudojimas bus pašalintas, religija irgi pranyks. Gi išnaudojimas bus pašalintas, kai žmonių draugija stovės ant komunistinių pamatų. Pirmutinis tad komunistų tikslas — sunaikinti organizuotą religiją, nes tik taip galima nuversti kapitalistų valdžią. Kadangi privatus religijos išpažinimas nepagelbės proletarų engėjams išlaikyti valdžią savo rankose, tai sovietai toleruoja kuriam laikui taip vadinamą "sąžinės laisvę" (The Soviet Constitution, 1936, art. 124). Be to, jie pripažįsta, kad, kol komunizmas pilnutiniai neišsivystys, žemėje bus ekonominė nelygybė bei kentėjimas ir todėl religijos "opiumas" bus reikalingas.

     Komunistų galvosenoj religija yra ne vien tik "pasenę likučiai iš pagonybės ar viduramžių laikų", religija yra jų didžiausias priešas, kurį jie turi visiškai sunaikinti. Tas tikslas aiškiai pabrėžiamas Komunistų Partijos programoje: "Iš kultūrinės revoliucijos darbų, liečiančių žmonių mases, ypatingą vietą užima kova prieš žmonių opiumą, religiją — kova, kuri turi būti vykdoma sistematiškai ir pastoviai" (Program and Constitution of the Comunist International, Maskva, 1936). Iki šiol šis užsimojimas dar neatšauktas.

     Dabartinė komunistų valdžia turi lygiai tą patį siekimą: išrauti religiją iš žmonių širdžių ir pasodinti ten dialektinio materializmo piktžoles. Jei ko-munistai pakeitė puolimo taktiką, tai nereiškia, jog jie pakeitė ir savo tikslą. Šiandien girdime Kruščiovą atnaujinant Markso ir Lenino siekimus: "Komunizmas nepakeitė savo kovos prieš religiją. Mes darome visa, ką galime, kad sunaikintume užburiančią religinio opiumo galią. Mes, komunistai, sovietų vadai, esame ateistai" (cituoja R. C. Cody, Anatomy of Soviet Co-munism, 1957, p. 31).

     Šiandien antireliginė sovietų veikla, palikus žiauraus persekiojimo metodus (gal tik trumpam?), pradeda krypti į žmonių perauklėjimą ir įtikinimą. Ši kovos linija apibūdinama Didžiojoj Sovietų Enciklopedijoj (50 t., pp. 642-643), straipsnyje apie "Religiją ir Bažnyčią", kur, suminėjus, kad Bažnyčia legaliai egzistuoja Rusijoje, pabrėžiama: "Komunistų partija laiko religiją ideologija, neturinčia nieko bendra su mokslu, todėl partija negali būti neutrali (religijos atžvilgiu)... Partija sprendžia, jog yra būtina pravesti nuodugnią, sistematišką mokslinę ateistinę propagandą". Reikia pripažinti, jog šis planas šiandien pilnai vykdomas.

Skaityti daugiau:

HARMONINGAS SĄLYTIS SU DIEVYBE

DR. JUOZAS PRUNSKIS

(Didžiųjų žmonių pasisakymai apie gilesnę maldos prasmę)

     K AIP žmogaus kūnas be mankštos palaipsniui silpsta, taip lygiai nustoja savo lakumo dvasia, jeigu ji negauna dvasinės mankštos. Toji mankšta gali būti įvairi, bet labiausiai įprasta — jungtis su Aukščiausiuoju maldos keliu. Nuostabu, kaip šis kelias yra plačiai žinomas net Amerikoje, taip labai vertinančioje materialinį gerbūvį. Ne taip seniai iš spaudos išėjo buvusio Minnesotos Universiteto profesoriaus Lawrence M. Brings veikalas "We believe in Prayer". Tai jungtinis kokių 400 autorių veikalas, apimąs daug platesnę sritį negu jo pavadinimas sako. Čia žymieji ne tik Amerikos, bet viso pasaulio vyrai ir moterys apibūdina savo pasaulėžiūrą, ypatingai savo ryšį su Dievybe.

išmokti mylėti ir suprasti

     Sustokime ties eile pareiškimų apie maldą. Buvęs Pietų Dakotos gubernatorius Joe Foss skelbia: "Jeigu žmogus meldžiasi, jis niekada nepasilieka vienatvėje. Malda atneša ramybę ir tinkamą pažiūrą į visas mūsų problemas. Mūsų rūpesčiai ir baimė sumažėja Didžiosios Būtybės šviesoje. Nežiūrint mūsų gyvenimo padėties, išmokti melstis reiškia išmokti mylėti ir suprasti. Visų žmogaus silpnybių pagrindas yra Kristaus nebuvimas mūsų kasdieniniame gyvenime. Nieko pasaulyje nėra taip paprasta ir našu kaip malda. Jai nereikia jokio specialaus laiko, jokios specialios vietos, jokių specialių pastangų. Tačiau ji padeda mums pažinti save pačius ir Dievą. To neįmanoma pasiekti kitais keliais. Malda yra asmeniškas dalykas. Nesant jos mūsų gyvenime, mes nesame pilnos asmenybės".

     Buvęs Vakarų Virginijos teisėjas Ben Moore pabrėžia, kad malda yra mūsų pakėlimas į harmoningą sąlytį su Dievu.

     Dr. Morris Silverman, priminęs, kad ne visos maldos išklausomos, vis dėlto pažymi: "Chirurgai mums sako kad visiems kitiems dalykams esant lygiai tokiems pat, pacientas, kuris tiki ir meldžiasi, duoda daugiau išgijimo vilčių".

Vidinis persiorientavimas

     Buvęs J.A.V. viceprezidentas Henry A. Wallace skelbia nuomonę, kad tikroji malda padeda žmogui vidiniai persiorientuoti link Dievo. Savo pažiūrą šiuo klausimu jis taip formuluoja: "Ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad malda yra svarbi; tačiau yra daug maldos būdų, ir kasdieninis darbas Dievo dvasioje yra vienas iš jų".

     J.A.V. senato daugumos vadas Lyndon B. Johnson prisimena, kaip jisai 1955 m. buvo gavęs širdies ataką ir kaip daugelis žmonių siuntė jam pranešimus, kad už jį meldžiasi. Jis tam priduoda labai daug reikšmės, sakydamas: "Aš žinau, ką kitų maldos man padarė. Nėra galingesnės jėgos kaip malda. Nėra didesnio jėgos ir naujo ryžto šaltinio žmogui kaip kasdieninis bendravimas su Aukščiausiąje Būtybe".

     Religinius pergyvenimus didžiai vertina pramonininkas John D. Rockefeller, rašydamas: "Tikiu išmintingiausią ir visus mylintį Dievą, kokiu vardu Jis bebūtų vadinamas; tikiu, kad žmogaus aukščiausias pasiekimas, didžiausia laimė ir svarbiausias naudingumas yra randamas, gyvenant harmoningame sutarime su jo valia".

Pakeisti save

     Įdomią pažiūrą į maldą skelbia buvęs Newberry kolegijos profesorius dr. Paul J. Heisey: "Apskritai imant, man nepatinka apie maldą galvoti, kaip apie bandymą pakeisti Dievo valią. Jo valia yra tobula, tai kam gi aš ieškočiau jos pakeitimo? Malda yra pastangos pakeisti mano paties valią, kad ji būtų didesnėje harmonijoje su Dievo valia. Maldoje kalbėdamas su Dievu, aš galiu pakeisti savo valią. Malda aš siekiu pakeisti save. Reikia ir pačiam stengtis siekti to, ko meldžiame. Mes negalime Dievo ko nors prašyti, drauge ir patys nedarydami visko, kas yra mūsų galioje, kad mūsų siekimas būtų įvykdytas. Malda reikalauja veikimo, bendradarbiavimo ir pasivedimo."

Skaityti daugiau:

“PROTESTANTIŠKAS” ŠV. RAŠTAS?

Juozas Vaišnys, S. J.

     Skaitytojas A. Z. klausia, koks yra skirtumas tarp katalikų ir protestantų išleisto Šv. Rašto. Šiame krašte dažnai pasitaiko, kad ateina koks nors sektantas ir siūlo pirkti jų išleistą Šv. Raštą. Kai kurie sako, jog Šv. Raštas visados yra tas pats, visai nesvarbu, kieno jis išleistas. Kiti aiškina, kad protestantų išleistame Šv. Rašte kai kurios vietos yra pakeistos. Kaip yra iš tikrųjų?

     Pirmiausia norėtume patarti, kad dar kartą paskaitytumėte šių metų "L. L." 1 - mame numeryje esantį straipsnį, vardu "Švento Rašto prieštaravimai?", kur yra kalbama apie Šv. Rašto vertimo sunkumą ir sudėtingumą. Norint gerai išversti Šv. Raštą, perduodant kiton kalbon ne tik atskirus žodžius bei sakinius, bet ir tikslią mintį, reikia būti labai išsilavinusiam ne tik senovės kalbose, bet ir anų laikų istorijoje bei papročiuose. Tad Katalikų Bažnyčia labai griežtai prižiūri Šv. Rašto vertimus ir jo spausdinimą moderniomis kalbomis. Ji draudžia tikintiesiems skaityti tuos Šv. Rašto vertimus, kurie nėra jos patvirtinti, kuriuose nėra "Imprimatur".

     Nors protestantai nepripažįsta kanoniškomis (tikromis) visų Šv. Rašto knygų, kurios buvo pripažintos Tridento Visuotinio Susirinkimo, tačiau dažniausiai jas įdeda į savo Šv. Rašto leidimus. Bet kartais jų Šv. Rašto knygos gali būti ir sužalotos ar blogai išverstos. Juk visi žino, kad yra labai daug įvairių protestantiškų sektų, viena nuo kitos visai nepriklausančių, kurios ir Šv. Raštą gali įvairiai suprasti bei skirtingas jo laidas paruošti.

     Nors protestantiškose Šv. Rašto laidose būtų paduotas pilnas tekstas ir vertimas būtų labai geras (o tokių tikrai yra!), bet vis tiek paprastiems tikintiesiems Bažnyčia draudžia tokias Šv. Rašto laidas skaityti, nes jose paprastai nebūna autoritetingo sunkesnių Šv. Rašto vietų paaiškinimo, o be to paaiškinimo žmonės gali kai kurias mintis labai klaidingai suprasti.

Skaityti daugiau:

ARGI PRIVALAU APLEISTI MOTINA?

Mielasis Vytautai!

     Suprantu ir atjaučiu Tavo keblią būklę. Jau seniai trokšti stot į vienuolyną, bet niekaip nedrįsti padaryti nelaimingos Tave labai mylinčios motinos, kuri jokiu būdu nenori Tavęs išleisti. Kągi aš galiu Tau patarti? Kadangi nori stoti į jėzuitus, tai mano patarimas galėtų atrodyti įtartinas, jog man nerūpi nei Tavo, nei Tavo motinos labas, o tik savojo vienuolyno prieauglis. Todėl į tavo laišką atsakau šv. Bernardo iš Clairvaux žodžiais. Vienam kaip ir Tavo būklėje esančiam jaunuoliui jis rašė:

     "Tavo motinos meilė vis neleidžia Tau apleisti jau seniai paniekinto pasaulio. Ką galiu Tau patarti? Ar liepti mesti savo motiną? Tai atrodo kruvinai žiauru. Ar pasilikti su ja? Bet tai nebūtų gera jai pačiai — juk ji taptų savo sūnaus pražuvimo kaltininkė. Ar patarti tarnauti ir Kristui ir pasauliui sykiu? "Niekas negali tarnauti dviem valdovam" (Mt. 6, 24). Kadangi Tavo motinos priešinimasis šiuo atveju yra priešingas Tavo paties išganymui, tai jis yra priešingas ir jos pačios geriausiems norams. Juk ji negali norėti Tavo pražūties. Jei Tu ją tikrai myli, tai turi ją palikti dėl jos pačios labo, kad dėl jos nepaliktum Kristaus ir netaptum jos pražuvimo priežastimi. Kaip ji galės išvengti savo pražūties, jeigu jai bus leista pražudyti savo pačios pagimdytąjį sūnų? Aš taip parašiau, gailėdamasis tavo natūralaus prisirišimo prie motinos. Bet tie "žodžiai yra tikri žodžiai ir verti priimti" (1 Tim. 1. 15)! Ir kai yra nedoras dalykas paniekinti savo motiną dėl žemiškų išskaičiavimų, tai yra tikra meilė ir pagarba ją palikti dėl Dievo. Nes kurs pasakė: "Gerbk savo tėvą ir motiną" (Mt. 15, 4), tas pats pasakė: "Kas myli savo tėvą ir motiną labiau už mane, tas nėra manęs vertas" (Mt. 10, 37).

     Tavo pasirinkimas, Vytautai, nėra tarp motinos ir vienuolyno, o tarp motinos ir Dievo.

     Teduoda Tau Viešpats reikalingos išminties ir drąsos!

     Tavo Kristuje,     J. Kidykas, S. J.

NAUJI DOKUMENTAI APIE GENEZĘ

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

Kokia yra Genezės prasmė?

     "L.L.”    Redaktorius gavo keletą atsiliepimų apie neseniai atspausdintą straipsnį, antrašte "Pasaulio ir žmogaus kilmės paslaptis" (L. L., 1960, No. 1). Ypač sielų ganytojai teiravosi, ar iš tiesų galima taip aiškinti Genezės knygą, ar toks aiškinimas derinasi su 1909 m. Pontifikalinės Biblinės Komisijos potvarkiu.

     Tame potvarkyje buvo pasakyta, kad Genezės knyga turi būti aiškinama istorine tiesiogine prasme ("tiesiogine prasme, t. y. pats autorius tiesioginiai tokią prasmę suteikė; istorine, t. y. apie faktus; čia pastebėtina, kad tiesioginių prasmių yra įvairių: pvz. jei autorius kalba apie faktus, naudodamas" metaforinę kalbą, jis vartoja metaforinę istorinę tiesioginę prasmę; iš žemiau cituojamų dokumentų matyti, kad Genezės pirmieji skyriai taip ir yra parašyti).

     Tame potvarkyje Komisija nenusprendė, kokia istorine tiesiogine prasme Genezės knyga yra aiškintina. Tik paminėjo, kad Genezėje yra dalykų alegoriškai išreikštų (žr. Denzinger, Enchiridion Symbolorum, nn. 2125-2126).

     Tad tas potvarkis nepatvirtino pažodinio - paviršutiniško aiškinimo, būtent, kad viskas 5vyko, kaip parašyta, net iki paskutinių detalių.

     Praėjus lygiai 40 metų, tos pačios Komisijos sekretorius Tėv. J. A. Vosté oficialiame laiške Paryžiaus arkivyskupui kardinolui Suhard'ui pareiškė, kad 1909 m. potvarkis "visiškai nekliudo tolimesniam, tikrai moksliškam šių problemų nagrinėjimui pagal paskutiniųjų 40 metų atradimus." Gi tie atradimai kaip tik vis labiau akcentuoja, kad Genezės knygos pirmieji skyriai pagrindinėse tiesose yra istoriški, o aprašymo būde simboliški. Tą patį sumini šis oficialus laiškas. Tą patį, beveik pažodžiui cituodamas šio laiško vietą, pakartoja Pijus XII savo enciklikoje "Humani Generis":

Skaityti daugiau:

TĖVŲ ROLĖMS BESIMAIŠANT

P. ALŠĖNAS

     ŽMOGUS dažnai stebi įvairius sceninius vadinimus, žiūri filmus kinų ekranuose, domisi geresnėmis televizijos programomis. Visa tai jį žavi tik tada, kai tų vaidinimų artistai yra gerai pasiruošę ir gerai atlieka savo roles, kai jie vaidina tas roles, kurios jiems labiausiai tinka. Jeigu artistai pradėtų blaškytis, kaitaliotis rolėmis ir vaidinti ne tai, kas jų sugebėjimui ir charakteriui geriausiai tinka, tai iš tų sceninių programų nebūtų daug naudos ir jos žiūrovams nepatiktų. Vaidinime kiekvienas artistas turi būti savo vietoje.

     Šios trumpos pastabos tinka ne tik vaidinimams, bet ir kasdieniniam, realiam žmogaus gyvenimui. Ypač tai sakytina apie šeimos gyvenimą, kurioje kiekvienas turi būti savo vietoje, kiekvienas turi turėti savo skirtingą rolę. Nuo šio dėsnio laikymosi dažnai priklauso šeimos laimė ir sugyvenimas. Deja, dažnai žmonės to nepaiso, ypatingai šiame Šiaurės Amerikos kontinente. Moterys čia galvotrūkčiais vejasi vyrus, norėdamos visiškai su jais susilyginti, o gal ir pralenkti. Moterys dėvi vyriškus rūbus, rūko cigaretes, geria svaiginamuosius gėrimus, neatsižvelgdamos į saiką. Lygiai taip, kaip ir vyrai. Jos trumpai kerpasi plaukus, dirba įstaigose ir fabrikuose šalia vyrų. Iš praktikos matome, kad tai neneša nieko gero.

     O dar tragiškiau, kai ir šeimoje pradeda maišytis tėvo ir motinos pareigos. Kartais motinos nori visiškai paneigti tėvo rolę šeimoje, pačios imdamosis viską diktuoti ir tvarkyti, vaikų akivaizdoje žemindamos tėvo autoritetą.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

AREN’T WE WONDERFUL

     Tai yra vokiečių farsas, pajuokiąs juos pačius. Nors jis yra statytas Amerikos publikai su pritaikytais paaiškinimais anglų kalba, tačiau filme yra vartojama vokiečių kalba. Čia yra parodoma Vokietija, ne tiek iš politinės, kiek iš humanitarinės pusės, nuo pirmojo pasaulinio karo iki dabartinio jos atstatymo. Veikalas apima kelių žmonių gyvenimą vieno tipiško mažo Vokietijos miestelio rėmuose.

     Įdomu, kaip nuostabiai įstengta nupiešti toks pilnas ir vaizdus to meto visos Vokietijos gyvenimas, tepristatant tų kelių atstovaujančių asmenų gyvenimo ištraukas. Atrodo, kad norėta parodyti, kas Vokietiją privedė prie antrojo pasaulinio karo griuvėsių ir kaip jie sugebėjo iš jų atsistatyti. Nors visa tai ir skamba kaip viešas kvietimas atleisti tiems, kurie nežinojo, ką daro, bet vis dėlto netrūksta ir savotiško pasididžiavimo, kylančio iš tų pačių griuvėsių.

THE SEVENTH SEAL

     Švedų gamybos įdomus filmas, paruoštas ir surežisuotas pagarsėjusio filmų srityje švedų menininko Ingmar Bergman. Bergmanas čia puikiai išnaudojo visas fotografijos galimybes išvystyti savo pasirinktai temai, suteikdamas tikrai įspūdingą kūrinį. Jis labai sėkmingai sugeba panaudoti fotografavimo techniką, norėdamas iškelti ar pabrėžti kokią nors mintį.

     Šiuo atveju yra iškeliama problema, kaip žmogus ieško Dievo. Ši problema statoma šalia gyvenimo esmės ir jo būdo ieškojimo. Veiksmas vyksta viduramžiais, kryžiaus karų ir įvairių epidemijų šešėlyje. Vyriausias veikėjas yra riteris, kuris su savo tarnu po dešimt metų sugrįžta namo į Švediją iš kryžiaus karų. Riteris nusivylęs, pavargęs ir mirties persekiojamas, bet vis dar nepasiruošęs mirti. Jis dar neapsisprendęs esminiais savo gyvenimo klausimais, į kuriuos ieško atsakymo visą savo gyvenimą, bet vis nesuranda. Jo svarbiausia problema — abejojimas Dievo buvimu ir amžinybe. Jį kamuoja mintis, kad jo tikėjimas yra pagristas jausmais, o ne žinojimu, ir kad jis negali atrasti konkretaus įrodymo pašalinti savo abejojimams žiaurioje gyvenimo aplinkoje. Norėdamas pratęsti savo gyvenimą šiai problemai Išspręsti, jis prikalba mirtį žaisti su juo šachmatais. Iš mirties rankų išsisukti jam nepasiseka, tačiau pratęstą laiką jis sunaudoja labai vaisingai, ieškodamas atsakymų į savo klausimus.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

ATSIUSTA PAMINĖTI

     Juozas Švaistas. JO SUŽADĖTINĖ. 1959 m. “Draugo” konkurse premijuotas romanas. Išleido Liet. Knygos Klubas. Aplankas dail. J. Pilipausko. 394 psl., kaina $4.00. Autorius šiame romane mėgina atkurti dr. Vinco Kudirkos gyvenimą, iškeldamas jo nuopelnus, bet nevengdamas paminėti ir silpnybių.

     Vytautas Alantas. TARP DVIEJŲ GYVENIMŲ: Romanas iš Lietuvos partizanų gyvenimo ir veiklos. Išleido Liet. Knygos Klubas. Aplankas dail. A. Korsakaitės. 462 psl., kaina $4.50. Šiame romane yra atvaizduota, galima sakyti, viso dabartinio Lietuvos gyvenimo siekimai.

     Akademinis Skautų Sąjūdis skelbia JAUNIMO LITERATŪROS KONKURSĄ

     1.    Už geriausią prozos kūrini — 150 dol. Prozos kūrinys gali būti apysaka, feljeto nas, novelė ar kitas veikalas, priklausąs grožinei literatūrai. Kūrinio ilgumas — 2000 — 8000 žodžių.

     2.    Už geriausią poezijos kūrinj — 150 dol. Poezijos kūrinys gali būti eilėraštis ar jų grupė arba epinio, lyrinio ar humoristinio žanro poema, 200—1500 žodžių ilgumo.

     3.    Už geriausią prozinį rašinį — 150 dol. Prozinis rašinys — neilgesnis 4000 žodžių — originalus minčių dėstymas kuriuo nors lietuviškos kultūros ar visuomenės klausimu.

     Konkurse gali dalyvauti lietuviai, nevyresni 30 metų amžiaus. Rašiniai turi būti pasirašyti slapyvardžiu, o atskirame voke nurodyta autoriaus pavardė ir adresas bei gimimo data. Rašiniai siunčiami Jury Komisijos sekretoriui Romui Keziui, 130 Hendrix St., Brooklyn 7, N. Y., iki 1960 m. rugsėjo 15 dienos.

Skaityti daugiau: