Dalė Koklytė

AREN’T WE WONDERFUL

     Tai yra vokiečių farsas, pajuokiąs juos pačius. Nors jis yra statytas Amerikos publikai su pritaikytais paaiškinimais anglų kalba, tačiau filme yra vartojama vokiečių kalba. Čia yra parodoma Vokietija, ne tiek iš politinės, kiek iš humanitarinės pusės, nuo pirmojo pasaulinio karo iki dabartinio jos atstatymo. Veikalas apima kelių žmonių gyvenimą vieno tipiško mažo Vokietijos miestelio rėmuose.

     Įdomu, kaip nuostabiai įstengta nupiešti toks pilnas ir vaizdus to meto visos Vokietijos gyvenimas, tepristatant tų kelių atstovaujančių asmenų gyvenimo ištraukas. Atrodo, kad norėta parodyti, kas Vokietiją privedė prie antrojo pasaulinio karo griuvėsių ir kaip jie sugebėjo iš jų atsistatyti. Nors visa tai ir skamba kaip viešas kvietimas atleisti tiems, kurie nežinojo, ką daro, bet vis dėlto netrūksta ir savotiško pasididžiavimo, kylančio iš tų pačių griuvėsių.

THE SEVENTH SEAL

     Švedų gamybos įdomus filmas, paruoštas ir surežisuotas pagarsėjusio filmų srityje švedų menininko Ingmar Bergman. Bergmanas čia puikiai išnaudojo visas fotografijos galimybes išvystyti savo pasirinktai temai, suteikdamas tikrai įspūdingą kūrinį. Jis labai sėkmingai sugeba panaudoti fotografavimo techniką, norėdamas iškelti ar pabrėžti kokią nors mintį.

     Šiuo atveju yra iškeliama problema, kaip žmogus ieško Dievo. Ši problema statoma šalia gyvenimo esmės ir jo būdo ieškojimo. Veiksmas vyksta viduramžiais, kryžiaus karų ir įvairių epidemijų šešėlyje. Vyriausias veikėjas yra riteris, kuris su savo tarnu po dešimt metų sugrįžta namo į Švediją iš kryžiaus karų. Riteris nusivylęs, pavargęs ir mirties persekiojamas, bet vis dar nepasiruošęs mirti. Jis dar neapsisprendęs esminiais savo gyvenimo klausimais, į kuriuos ieško atsakymo visą savo gyvenimą, bet vis nesuranda. Jo svarbiausia problema — abejojimas Dievo buvimu ir amžinybe. Jį kamuoja mintis, kad jo tikėjimas yra pagristas jausmais, o ne žinojimu, ir kad jis negali atrasti konkretaus įrodymo pašalinti savo abejojimams žiaurioje gyvenimo aplinkoje. Norėdamas pratęsti savo gyvenimą šiai problemai Išspręsti, jis prikalba mirtį žaisti su juo šachmatais. Iš mirties rankų išsisukti jam nepasiseka, tačiau pratęstą laiką jis sunaudoja labai vaisingai, ieškodamas atsakymų į savo klausimus.

     Filme yra vartojama labai daug simbolikos. Ir filmo pavadinimas yra paimtas iš šv. Jono Apokalipsės. Bendrai, filmas gana painus, nes yra įvelta visa eilė teologinių ir filosofinių klausimų. Riterio problemoms aiškaus atsakymo filme nėra, lyg prisibijant užgauti tuos, kurie su jo atsakymu nesutiktų. Viskas baigiasi kažkokiu beviltišku pasidavimu tam, kas bus, arba kiekvienam paliekama išspręsti minėtus klausimus taip, kaip jam labiau patinka, kaip jis galvoja ar nori galvoti.

THE CRANES ARE FLYING

     Tai rusų statybos filmas, atsiųstas čia pagal 1957 m. susitarimą su Amerika pasikeisti kultūrinio pobūdžio darbais. Amerika Rusijai nusiuntė savo filmą “Marty”.

     Būtų klaidinga manyti, kad šiame rusų filme, kaip paprastai, yra daug komunistinės propagandos. Čia tos propagandos gal yra tik tiek, kiek jos gali tilpti jaunos septyniolikmetės rusės pergyvenimuose, prarandant tėvus bombardavimo metu ir išlydint sužadėtinį į karą, iš kurio jis negrįžta. Tai tikrai gražiai pastatytas filmas, parodąs, kad ir rusai pergyveno karo sunkumus ir skaudžiai kentėjo bei tebekenčia skaudžias politikos ir karo pasekmes.

OUR MAN IN HAVANA

     Anglų filmas su žinomu artistu Alec Guinness. Tai pilna intrigų komedija, vykstanti Kuboje prieš paskutinę revoliuciją, kai paprastas siurblių pardavėjas paskiriamas anglų saugumo ministerijos specialiu agentu Havanoje. Tačiau savo lakia vaizduote ir naivumu jis labai įsivelia į špionažo reikalus, duodamas priežastį visai eilei žmogžudysčių ir beveik sukeldamas anglų vyriausybę prieš Kubą. Komedija tipiškai angliška, pasižyminti savo perdėtu ramumu ir juokingomis manieromis. Pasirinkta tema įdomi ir intriguojanti, bet, gaila, neįtikinanti.

PLEASE DON’T EAT THE DAISIES

     Tiek komedija, tiek tragedija siekia to paties tikslo — sudominti žiūrovą. Skirtumas yra tas, kad komedija to siekia, iškeldama visa tai, kas nesąmoninga ir atsitiktinai juokinga, o tragedija gilinasi į emocinius žmogaus pergyvenimus. Pirmosios pabaiga būna paprastai laiminga, o antrosios — nelaiminga.

     “Please don’t eat the Daisies” yra nauja šeimyninė komedija, kurioje keturi maži sūnūs savo išdaigom dažnai tėvus pastato į juokingą ir nemalonią padėtį. Ši komedija tikrai dvelkia šviežumu ir nuoširdumu.

     Lygiagrečiai su vaikų problema vystosi ir tėvo (David Niven), kylančio dramos kritiko, komplikuotas kopimas į viršūnes. Tarp jų stovi motina (Doris Day), gyva ir apsukri moteris. Ji gana realiai žiūri į valkų išdaigas ir supranta, kad vaikai liks vaikais, pilni energijos ir visokių negirdėtų prasimanymų jai sunaudoti. Ji puikiai sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp savo vyro, vaikų ir visos aplinkos, niekad nepamesdama humoro ir nepritrukdama gerų sumanymų.

     Veiksmas vyksta Niujorke, dramos kritiko (David Niven) šeimoje. Jo problemos prasideda tada, kai jis ima dirbti kritiko darbą ir, gavęs patį pirmąjį uždavinį, sukritikuoja gero draugo muzikinį veikalą, o drauge ir žymios žvaigždės vaidybinius gabumus. Čia ir kyla įtempimas tarp jo ir teatro žvaigždės, kuri, sužavėta jo drąsa, mėgina jį prisivilioti. Bet ir draugas, norėdamas atsilyginti už savo veikalo nepalankią kritiką, klastingu būdu duoda žmonai (Doris Day) pastatyti jos vyro seniai rašytą labai silpną dramą dramos mėgėjų būrelyje.

     Nors čia padėtis pradeda labai komplikuotis, tačiau pabaiga, kaip ir visose komedijose, yra laiminga. Šios komedijos veikėjai, pasimokę iš gyvenimo, tampa gudresni ir laimingesni.