P. ALŠĖNAS
ŽMOGUS dažnai stebi įvairius sceninius vadinimus, žiūri filmus kinų ekranuose, domisi geresnėmis televizijos programomis. Visa tai jį žavi tik tada, kai tų vaidinimų artistai yra gerai pasiruošę ir gerai atlieka savo roles, kai jie vaidina tas roles, kurios jiems labiausiai tinka. Jeigu artistai pradėtų blaškytis, kaitaliotis rolėmis ir vaidinti ne tai, kas jų sugebėjimui ir charakteriui geriausiai tinka, tai iš tų sceninių programų nebūtų daug naudos ir jos žiūrovams nepatiktų. Vaidinime kiekvienas artistas turi būti savo vietoje.
Šios trumpos pastabos tinka ne tik vaidinimams, bet ir kasdieniniam, realiam žmogaus gyvenimui. Ypač tai sakytina apie šeimos gyvenimą, kurioje kiekvienas turi būti savo vietoje, kiekvienas turi turėti savo skirtingą rolę. Nuo šio dėsnio laikymosi dažnai priklauso šeimos laimė ir sugyvenimas. Deja, dažnai žmonės to nepaiso, ypatingai šiame Šiaurės Amerikos kontinente. Moterys čia galvotrūkčiais vejasi vyrus, norėdamos visiškai su jais susilyginti, o gal ir pralenkti. Moterys dėvi vyriškus rūbus, rūko cigaretes, geria svaiginamuosius gėrimus, neatsižvelgdamos į saiką. Lygiai taip, kaip ir vyrai. Jos trumpai kerpasi plaukus, dirba įstaigose ir fabrikuose šalia vyrų. Iš praktikos matome, kad tai neneša nieko gero.
O dar tragiškiau, kai ir šeimoje pradeda maišytis tėvo ir motinos pareigos. Kartais motinos nori visiškai paneigti tėvo rolę šeimoje, pačios imdamosis viską diktuoti ir tvarkyti, vaikų akivaizdoje žemindamos tėvo autoritetą.
Pažvelkime, ką šiuo reikalu sako žymieji mokslo žmonės. Štai Vienoje gimęs, buvęs nacių koncentracijos stovykloje, 1939 m. atvykęs į Ameriką ir dabar dėstąs psichologiją Čikagos universitete, dr. Bruno Bettelheim taip sako:
— Šiandien daugelyje šeimų tėvai yra virtę pastumdėliais. O iš tikrųjų kiekvienoje šeimoje turėtų būti viršininkas. Juo turėtų būti ne kas kitas, o tik tėvas. Motina šios pareigos niekad negalėjo ir negalės tinkamai atlikti.
Profesorius yra parašęs porą labai rimtų psichologinių veikalų: "Love is not enough" ir "Truants from life". Jis yra trijų vaikų tėvas. Labai daug yra sekęs ir studijavęs ne tik savo tėvo, bet ir daugelio kitų tėvų jausmus ir pareigų sritį. Jo manymu, kol tėvai jautėsi tėvais, jų įtaka vaikams buvo labai didelė. O dabar, kai jam darosi vis sunkiau ir sunkiau būti tėvu negu motinai motina, jo įtaka vaikams labai sumažėjo. Tai esą ypatingai dėl to, kad vyro ir moters rolės labai maišosi. Moterys dabar atlieka daug vyriškų darbų, todėl jos laukia, kad vyrai atliktų moteriškuosius.
— Paimkime vaikų priežiūrą šeimoje, — rašo prof. Bettelcheim, — nesuskaitomoj daugybėj šeimų tėvas tapo tik "mažasis motinos padėjėjas". Ji vyrui dažnai sako: "Kodėl tu nepakeitei vaikui vystyklų? Kodėl jo neaprengei? Žiūrėk, kad pamaitintum vaiką, kai aš išeisiu į krautuvę". Tad dabartinis tėvas yra tapęs lyg auklė šeimoje. Tačiau tai yra labai neišmintinga. Juk vyro nei fiziologija, nei psichologija nėra tam pritaikyta. Visa tai jis daro tik iš bėdos ir iš didelio reikalo.
Žinoma, kartais yra būtina tėvui atlikti šias pareigas, kai motina būtinai turi išeiti ar dėl kitų priežasčių negali pasirūpinti vaiko priežiūra, bet tai tik išimtys. Jeigu tėvas yra įkinkomas į nuolatines auklės pareigas, jis negali šeimoje atlikti vyro ir tėvo pareigų.
Profesoriaus manymu, motinos, kurios stengiasi didžiąją dalį savo ruošos darbų arba vaiko priežiūrą perleisti tėvui, žemina pačios save. Motinos ir tėvo pareigų maišymas šeimoje daro blogą įtaką ir vaikams. Mergaitėms ir berniukams pasidaro visiškai neaišku, kokios pareigos jų laukia ateityje, kai užaugs. Toliau jis sako, kad šeimoje gražiausiai tėvo pareigos pasirodo šiais atvejais:
1. uždirbant šeimai pragyvenimą;
2. esant šeimos autoritetu ir galva;
3. visose aplinkybėse šeimą užtariant ir ginant;
4. esant šeimos moraliniu autoritetu, kurio reikalavimai ir net pageidavimai visiems šeimos nariams privalomi.
Deja, visa tai Šiaurės Amerikoje gal jau liks tik balsas tyruose, nes šeimų padėtis čia jau per toli nužengusi bloga kryptimi. Šiame krašte, anot vokiečių priežodžio, yra "lengva tėvu patapti, bet labai sunku juo būti". Jeigu tėvas šeimoje bus tėvu, o jo švelnus žodis bus priimamas kaip įstatymas, tada šeimoje ir jo įtaka bus didelė. Šeimos nariai, kilus įvairioms problemoms, turės į ką kreiptis ir galės ant jo stipraus peties galvą priglausti.
Kad nereikėtų remtis tik minėto profesoriaus nuomone, pažvelkime, ką kiti šiuo klausimu sako. Amerikietis teisėjas S. Leibowitch šitaip teigia: "Dėl nepilnamečių nusikaltėlių didžiąja dalimi reikia kaltinti modernios šeimos sistemą, kurioje vyrauja ir vadovauja motina, o ne tėvas. Tenai, kur motina vienu ar kitu atžvilgiu mažina tėvo autoritetą vaikų akyse, ji pati spiria akmenis iš pamato, ant kurio vaikai stovi". Toliau jis nurodo, jog Italijoje nepilnamečių nusikaltėlių skaičius yra mažiausias pasaulyje dėl to, kad tenai jaunimas ypatingai gerbia tėvo autoritetą. Net ir mažiausiai išsilavinusiuose sluoksniuose tėvo autoritetas yra pripažįstamas ir jo nesiima ginčyti nei žmona, nei vaikai.
Šią tiesą pripažįsta ir įtakingos moterys. Australijos Tautinės Moterų Tarybos Pirmininkė R. T. Breen šiuo klausimu taip išsireiškia: "Mes čia, Australijoje, turime gerai įsidėmėti, kad Amerikoje smarkiai įsigali matriarchatas (moters viešpatavimas), tai gali įvykti ir mūsų krašte. Tačiau to pasekmės būtų labai žalingos. Tai pakeistų ir poblogintų santykius ne tik tarp vyro ir žmonos, bet ir tarp tėvų ir vaikų".