Spausdinti

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

Kokia yra Genezės prasmė?

     "L.L.”    Redaktorius gavo keletą atsiliepimų apie neseniai atspausdintą straipsnį, antrašte "Pasaulio ir žmogaus kilmės paslaptis" (L. L., 1960, No. 1). Ypač sielų ganytojai teiravosi, ar iš tiesų galima taip aiškinti Genezės knygą, ar toks aiškinimas derinasi su 1909 m. Pontifikalinės Biblinės Komisijos potvarkiu.

     Tame potvarkyje buvo pasakyta, kad Genezės knyga turi būti aiškinama istorine tiesiogine prasme ("tiesiogine prasme, t. y. pats autorius tiesioginiai tokią prasmę suteikė; istorine, t. y. apie faktus; čia pastebėtina, kad tiesioginių prasmių yra įvairių: pvz. jei autorius kalba apie faktus, naudodamas" metaforinę kalbą, jis vartoja metaforinę istorinę tiesioginę prasmę; iš žemiau cituojamų dokumentų matyti, kad Genezės pirmieji skyriai taip ir yra parašyti).

     Tame potvarkyje Komisija nenusprendė, kokia istorine tiesiogine prasme Genezės knyga yra aiškintina. Tik paminėjo, kad Genezėje yra dalykų alegoriškai išreikštų (žr. Denzinger, Enchiridion Symbolorum, nn. 2125-2126).

     Tad tas potvarkis nepatvirtino pažodinio - paviršutiniško aiškinimo, būtent, kad viskas 5vyko, kaip parašyta, net iki paskutinių detalių.

     Praėjus lygiai 40 metų, tos pačios Komisijos sekretorius Tėv. J. A. Vosté oficialiame laiške Paryžiaus arkivyskupui kardinolui Suhard'ui pareiškė, kad 1909 m. potvarkis "visiškai nekliudo tolimesniam, tikrai moksliškam šių problemų nagrinėjimui pagal paskutiniųjų 40 metų atradimus." Gi tie atradimai kaip tik vis labiau akcentuoja, kad Genezės knygos pirmieji skyriai pagrindinėse tiesose yra istoriški, o aprašymo būde simboliški. Tą patį sumini šis oficialus laiškas. Tą patį, beveik pažodžiui cituodamas šio laiško vietą, pakartoja Pijus XII savo enciklikoje "Humani Generis":

     "Šis laiškas aiškiai parodo, kad vienuolika pirmųjų Genezės knygos skyrių, nors jie tiksliai neprisitaiko prie istorinės kompozicijos taisyklių, vartotų didžiųjų graikų, lotynų, o taip pat ir mūsų laikų istorikų, tačiau, nežiūrint to, priklauso istorijai tikrąja prasme, kuri egzegetų dar turi būti studijuojama ir nustatoma; tie patys skyriai paprasta bei metaforine kalba, pritaikyta žemos kultūros galvosenai, pateikia principines tiesas, kuriomis yra pagrįstas mūsų amžinasis gyvenimas, o taip pat žmonijos bei išrinktosios tautos kilmės aprašymą."

     Iš šių žodžių matyti, kad dėl paskutinių dešimtmečių mokslinės pažangos tiek pati Biblinė Komisija, tiek popiežius Pijus XII pabrėžė specialų Genezės knygos žanrą: pagrinde — istorišką, tačiau išreikštą "paprasta bei metaforine kalba".

     Tad kas yra istoriška? Pagal enciklikos citatą bei teologų aiškinimą tikrai istoriškos yra pagrindinės tiesos, pvz. pasaulio sukūrimas, pirmojo žmogaus sutvėrimas sielos įkvėpimu, pirmųjų tėvų nupuolimas ir t.t. Jos Bažnyčios yra paskelbtos tikėjimo tiesomis. Gi vaizdingos detalės, teologų nuomone, priklauso metaforinei kalbai ir dėl to nelaikytinos faktais; pvz. kad Adomo kūnas buvo tikrai nulipdytas iš molio.

     Prisilaikant tų dėsnių, aname straipsnyje apie žmogaus kilmę ir buvo išdėstyta, kas Bažnyčios yra patvirtinta kaip pagrindinės tiesos, kokie yra teologų aiškinimai ir kas tik jų siūlomos hipotetinės - evoliucinės teorijos.

Kas auklėjo Adomą?

     Gerb. Skaitytojau, p. J. Z., savo laiške iškėlėte klausimą, ar nebūtų teisingiau manyti, kad siela buvo įkvėpta jau suaugusio gyvio kūnan, nes, Jūsų nuomone, pirmasis žmogiškasis kūdikis gali būti išauklėtas tik žmonių. Jūs, atrodo, sutiktumėte, kad fizinis užaugimas problemos nesudaro. Tačiau klausiate: o kaip su protiniu bei moraliniu išsivystymu?

     Įdomi pastaba. Tačiau tai problemai atsakymą surasti nesunku. Juk žmogus turi sielą su įgimta protine bei moraline orientacija. Siela, kaip ir kiekvienas gyvybinis principas, veikia iš savęs. Auklėtojai tėra tik pagelbininkai. Vaikas ir be jų gali dvasiniai bent esminiuose dalykuose išsiauklėti. Ir suaugusio pavidale sukurtas žmogus nebūtų sutvertas jau išauklėtas, bet, panašiai kaip su atbundančiu protu vaikas turėtų pradėti savo protinę bei moralinę odisėją nuo pat pradžios (be to, jo kūnas, paimtas iš suaugusio gyvio, būtų jau gyvuliškai išsivystęs; dėl to mokslininkai teikia pirmenybę teorijai, svarstančiai žmogaus kūno išsivystymą iš gyvio embriono). Čia dar paminėtini du faktai: 1) pradžioje buvo ne vienas, bet du žmonės; jų tarpusavis santykiavimas turėjo daug reikšmės jų dvasiniam išsivystymui; 2) jie buvo apdovanoti antgamtine Dievo malone.