Spausdinti

NIJOLĖ JANKUTĖ

I

 

Jau prie mano lopšio lazda keleivine 
Pakabino laumė nusijuokdama,
Ir keliai ištiso — vingrūs, ašutiniai — 
Niekas nepasakė, kad klajot gana.
 
Išskinti jau sodai, išgerti šaltiniai,
Niekur nebežydi nė kukli gėlė...
Ašaros vienatvės dega man krūtinėj — 
Tuščia ir klastinga mano pakelė...
 
Begrįžtą namolio traukia skambią dainą, 
Dega žiburėliai visuose languos.
Sėda kelio dulkės — vakaras ateina,
Kur priglausiu galvą, kas nakvynę duos?
 
II
Alyvmedžiuose siaučia piktas vėjas. 
Atgriūva debesų kalnai.
Ko klaidžioji, kur alpo Atpirkėjas? 
Pardavęs ji kur bučiavai?
 
Aš ieškau jo po Getsemanės sodą.
Kiek daug čia atveda keliu!
Į jį tiek rankų ir tiek žvilgsnių rodo, 
Bet vis pro šalį praeinu...
 
Prie to akmens, krauju kur prakaitavo, 
Jis tebelaukia dar tavęs.
Ateis audra. Skubėk! Jau sužaibavo... 
Jis į užuovėją nuves.
 
III
Iš alyvmedžiu daržo kartaus 
Nebevienas išklydai tolyn.
Tavo lūpos lig dugno ragaus 
Taurę jo. Įsilies ji širdin.
 
Jau pražydo danguj pilnatis,
Ir ramybėje aš išeinu.
Jis už rankos mane palaikys 
Ir prie vartų atves atkeltų...
 
Nugrumėjo audra, ir laukai 
Perlais tvaska naktinės liūties. 
Tu namo sugrįžai! Sugrįžai! 
Pasirėmęs ant Kristaus peties...