A. TAMOŠAITIS, S. J.
I. KALTI KITI, TIK NE MES
AM nėra tekę matyti susimušusių vaikų? Bet vieno dalyko tikriausiai dar niekam matyti neteko — kad vienas iš peštynių dalyvių prisipažintų kaltas. Kaltas visada kitas. Tokie jau vaikai.
Suaugusieji negeresni. Va pavyzdys. Penktadienių vakarais Jungtinių Valstybių televizijoje rodoma įdomi programa, kurios vardas — People Are Funny. Kartą jos vedėjas Artūras Linkletteris pademonstravo šitokį bandymą. Eilei salėje susirinkusių žmonių pastatė du klausimus: 1. Ar jiems neseniai atsitiko koks nors nemalonumas? 2. Kas, jų mafiymu, yra dėl to kaltas? Ir televizijos žiūrovams pasakė (salės publikai to nežinant), kad duos tūkstantį dolerių pirmajam, kurs atsakys, kad kaltas buvo jis pats. Visi paklaustieji į pirmąjį klausimą — ar jiems neseniai atsitiko koks nemalonumas — atsakė: Taip. Ir papasakojo tuos nemalonumus: vienam atsitikę tai, kitam tai. Tačiau priėjus prie antrojo klausimo — kas dėl to kaltas — neatsirado nė vieno, kurs būtų atsakęs, kad kaltas jis pats. Kaltas visada buvo kitas — tai vyras, tai žmona, tai vaikai, tai uošvė, tai kaimynai... Tas tūkstantis dolerių pasiliko programos vedėjo Linkletterio kišenėje.
Gal ne panašiai elgiamės ir mes religinėje, tautinėje, kultūrinėje veikloje? Štai keli pavyzdžiai.
Jungtinėse Valstybėse ir Kanadoje yra būriai gražaus lietuviško jaunimo. Tačiau yra nepaneigiamas faktas, kad juose pašaukimų skaičius yra apverktinas. Dauguma čia atvažiavo prieš dešimtį metų. Kiek per tą laiką iš jų yra įstoję į vienuolynus? Vos vienas kitas. Iš saujelės lietuvių seminarijoje Romoje kai kuriais metais įšventinamas vienas, kai kuriais metais nė vieno. Tas pats pasakytina apie mūsų sesutes vienuoles. Bet paklausk, kas dėl to kaltas. Kaltė dažnai suverčiama jaunimui. Mūsų jaunimas šiandien be entuziazmo, niekuo aukštesniu nebesidomi, jiems po galvas visokie vėjai švilpia, rūpi vien automobiliai, televizijos...
J. Šapkus Disputas
Aure, kitas pavyzdys. Tremtyje mes išleidžiame lietuviškų knygų. Tačiau žmonės jų gana maža teskaito. Vienas mūsų veikėjų neseniai pasakė, kad buvo lengviau knygnešiams spaudos draudimo metu pernešti knygą per Prūsų sieną negu dabar laisvėje per lietuvišką slenkstį. Konstatavimas tikslus. To fakto teisingumą kiekvienas galėtume patvirtinti savo parašu. Bet paklausk, kas dėl to kaltas. Kaltė suverčiama knygos neskaitantiems žmonėms. Jiems lietuviški raštai nebeįdomūs, angliški labiau traukia, moterų ausį maloniau kutena balinių suknelių šnarėjimas negu verčiami knygos lapai...
Pridėkime dar vieną pavyzdį, paimtą nebe iš lietuvių tarpo, o iš visos plačiosios krikščionijos. Yra nepaneigiamas faktas, kad šiandien didžiulė pasaulio dalis yra nusigrįžusi nuo Dievo. Plačios žmonių masės gyvena taip, tarsi Dievas būtų miręs ir seniai palaidotas. Bet paklausk, kas dėl to kaltas. Kaltė suverčiama nuo Dievo nutolusiems žmonėms. Šiandien žmogus nebenori Dievo, modernioji civilizacija supasaulėjusi, visur įsiskverbęs laicizmas, darbininkai tapę socialistais...
II. KALTINKIME NE KITUS,
O SAVE PAČIUS
Ar toks kaltinimas teisingas? Paanalizuokime kiekvieną tų trijų pavyzdžių.
a) Pašaukimai
Kad mūsų jaunųjų Kristaus tarnyba netraukia, yra tiesa. Bet ar dėl to kalti ne mes, kurie tos tarnybos patraukiamai jiems nepristatome? Jei mūsų jaunimas nepasižymi užsidegimu, tai kodėl jų neuždegame? Turime nepamiršti, kad jaunas žmogus taip jau yra Dievo padarytas, kad jį vilioja, traukia tai, kas gražu, aukšta, heroiška. Jei tad jaunas žmogus mūsų norimo idealo nesiekia, tai turi būti dėl to, kad jo nemato arba regi įvilktą į tokią formą, kuri pakitusiose laiko sąlygose jo nebetraukia, dažnai gal net atstumia. "Neretai galima girdėti skundą", rašo vienas vokiečių pedagogų, "kad jaunuoliai, nekalbant apie mažas išimtis, yra neimlūs idealui ir tikėjimo praktikai. Ar tai gali būti tiesa? Jaunystė visada buvo ir pasiliks užsidegusio idealizmo amžius... Argi pati istorija neparodo, kad kaip tik jaunystės polėkis praskina kelią pasaulį išjudinantiems idealams? Kaip tad išaiškinti, kad kaip tik jaunuoliai tokiu plačiu mastu šalinasi nuo bažnytinio gyvenimo?... Pirmoje eilėje tai yra dėl to, kad jaunimui rodomi idealai ir suaugusius dominančios normos jauniesiems yra nesuprantamos vertybės" (Hermann Schmidt, Organische Aszese, Paderborn: Schöningh, 1952, 28 p.). Jei jaunimas kuo nors aukštesniu nesidomi, sudominkime. Tada jų galvose švilps nebe vėjai ir automobiliai, o kaip tik tie aukštesni dalykai.
b) Lietuviški spaudiniai
Kad knyga mūsiškius maža tetraukia, yra tiesa. Bet kažin ar dėl to kalti ne mes, kad maža teparašome tokių, kurios žmones trauktų? Jei neskaito mūsų žurnalų, tai gal dėl to, kad juose rašoma apie dalykus, kurie mažai ką tedomina? Gal daugelis rašytojų pateikia juose savo mintis tarsi kokią neįkandamą šikšną — taip nesistemingai, tokia suvelta, neapdirbta forma, jog reikia po kelis kartus skaityti, kol perpranti, kas norima pasakyti. Dažnai gal rašoma tokiu nuobodžiu stiliumi, kad ima noras ne skaityti, o miegoti? Tačiau ir raštui tinka, ką vienas autorius sako apie pamokslą: "Pamokslininkas teprisitaiko savo klausytojų silpnybei. Jie, lygiai kaip vaikai, alksta vaizduotės akį prirakinančių iliustracijų. Jei duosime jiems maisto teologinėmis formulėmis, jo nevalgys. Bet jei patieksime jį gyvais vaizdais, griebs ir ris!" (John B. Sheerin, C.S.P., "Pictorial Preaching", Homiletical and Pastoral Review, 1945. VI, 646 p.).
Pagaliau net jei visų mūsų rašinių ir turinys būtų įdomus, ir stilius puikus, neturėtume pamiršti vieno svarbaus dalyko. Dar neseniai spausdinta raidė buvo, sakytume, vienintelis minčių skleidimo būdas. Šiandien ji nebėra vienintelė duktė minties perteikimo priemonių šeimoje. Nūdien joje yra gimę ir bręsta keletas kitų vaikų — radijas, kinas, televizija. O kai šeimoje pribręsta daugiau dukterų, protingi tėvai nelaukia, kad piršliai tokiu pat gausumu vis tebevažiuotų pas vieną. Ar tikslu laukti, kad žmonės šiandien lygiai tiek pat pirktų pvz. fizikos ar chemijos savišvietos vadovus, jei dabar panašūs dalykai daug akivaizdžiau besidomintiems pristatomi edukacinės televizijos programose? Ar tikslu laukti, kad lygiai tiek pat būtų skaitoma apysakose, ką vienas veikėjų sako, o kitas atsako, jei kino ekranas pristato tą pokalbį visa jo gyva jėga? Tiesa, kad ir knygoje galiu skaityti, kad čiurleno upelis, šniokštė vėjas, čiulbėjo lakštingala. Tačiau joje tie dalykai perteikti vien raide, o ekrane — spalvos, judesio ir garso visuma.
Dažnai kaltinama čionykštė aplinka: ji mūsų tautiečius sugadinusi. Aplinka daug reiškia: bloga daro blogos įtakos, gera — geros. Bet man atrodo, kad mes per daug ją kaltiname. Jei aplinka Jungtinėse Valstybėse taip į mus veikia, tai kodėl į mus nepaveikia tai, ką gera čia matome? Amerikos jauinmas stoja į kunigus, vienuolius, sesutes. Amerikiečiai katalikai labai gausiai eina sekmadieniais priimti Viešpaties Kristaus komunijoje. Amerikietis turi daug tolerancijos ir pagarbos kitokioms pažiūroms, kitokioms nuomonėms, kitokiam politiniam nusistatymui. Čionykštis rašytojas nestoja piestu, jei redakcija pakeičia porą dalykėlių jo straipsnyje. Pvz. Reader's Digest žurnalas atsiųstus straipsnius visai kitaip perdirba, padarydamas mintį įdomią ir patrauklią. Jei tad geri supančios aplinkos dalykai nedaro mums įtakos, gal neteisinga versti kaltę ir blogiems? Kitaip, argi neturėtume sakyti, kad lietuvio širdis atviresnė blogiui negu gėriui?
Metą kaltę kitiems verkšlena, kad dauguma šiandien besidomi vien šiukšlėmis, nebesiekia gėrio. Sakyti, kad žmonės šiandien nebenori to, kas gera, arba to siekia mažiau negu anksčiau, yra neteisinga. Tai prieštarauja pačiai žmogaus prigimčiai. Kiekvienas žmogus visada siekia to, kas gera. Žmogaus valia Kūrėjo taip jau yra padaryta, kad negali siekti blogio. Jei siekia blogio, tai vien dėl to, kad jame apsigaudama mato ką nors gera. Jei tad nesiekia mūsų duodamų dalykų, tai turi būti dėl to, kad arba tie patys dalykai daug neverti, arba, jei verti, tai tokiais neparodomi.
Jei žmonės siekia menkaverčių dalykų, parodykime jiems aukštesnius. Tik ne žodžiais, ne barimu ir ne priekaištais. Turime išeiti iš to gėrio, kurio kiekvienas žmogus siekia, trokšta ir alksta. Ir išeiti didžia pagarba kiekvienam asmeniui. Yra tiesa, kad daugumoje mūsų butų šiandien šlama ne knygų lapai, o gražios suknelės ir drabužių eilutės. Bet gal tie rūbai šlaminami ne dėl to, kad juos įsigijusieji nori būti kitų įvertinti, siekia meilės, šilto žodžio, pagarbos? Dažnai to siekiama su riebia tuštybės priemaiša. Bet gelmėse jie visi siekia gėrio, tik tas siekimas įstatytas į klaidingas vėžes ir eina klaidinga linkme. Pakreipkime tą linkmę: parodykime tuos aukštesnius dalykus — ne apologetikomis, o gyvenimo realybe, pritaikyta pakitusioms laiko sąlygoms — ir žmonės į tuos dalykus lėks ir į juos veršis. Argi ne toks buvo Kristaus ir pirmųjų amžių krikščionių metodas, atnešęs nuostabių vaisių? Savo gyvenimo kelyje Viešpats sutiko visokiausių žmonių: gatvės prostitučių, muitininkų, nusidėjėlių, net galvažudžių latrų. Jis, išskyrus veidmainius fariziejus, nė vieno nebarė, bet išėjo iš kiekvieno širdyje surasto gėrio, ir žmonės miniomis lėkė pas Jį ir atidžiai klausė Jo žodžių.
c) Nusigrižęs nuo Dievo pasaulis
Kad Vakarų žmogus išgąstinga nusigrįžęs nuo Dievo, yra tiesa. Bet a dėl to svarbiausia kalti ne mes, krikščionys? Tekalba anglų istorikas Daw sonas: "Kaip galėjo atsitikti", jis klausia, "kad Vakarų pasaulis, kurs viduramžiais buvo taip giliai krikščioniškas, pateko į dabartinę nedalią?... Neužtenka paprastai atsakyti, kad modernioji civilizacija supasaulėjusi. Yra faktai, kad krikščionys leido jai tokia tapti. (The Judgement of the Nations, New York: Sheed & Ward, 1942, 161 p.) Kad darbininkų masės nuėjo į socializmą, yra tiesa. Bet ar dėl to kalti darbininkai? Tekalba prancūzų istoriosofas Maritainas. Jis pakartotinai pabrėžia, jog darbininkų klasė nusigrįžo nuo Bažnyčios dėl to, kad krikščioniškasis pasaulis prieš tai nusigrįžo nuo darbo žmogaus. Jis padaro savais šituos Berdiajevo žodžius: "Komunizmo akivaizdoje krikščioniškoji visuomenė stovi ne vien kaip amžinosios tiesos nešėja, bet drauge kaip kaltininkė, kuri tos tiesos negyveno, bet tapo jos išdavike" (Freedom in the Modern World, New York: Sheed & Ward, 1936, 120-121 p.).
Jei krikščionybė šiandien žmonių netraukia, pristatykime ją tokią, kad trauktų. O žmogus ir šiandien trokšta Dievo, nori dangaus, ieško sau dvasios vadų. Ir dar kaip! Komunistai juokiasi iš dangaus, iš rojaus. Bet kaip jo trokšta! Ir ne vien trokšta, bet nori jį sukurti! Atmetė evangelijas, bet ar neseka kitų keturių evangelistų — Markso, Engelso, Lenino ir Stalino? Ir kokiu užsidegusiu tikėjimu, kokia viltimi! Modernusis žmogus atmetė apreiškimą, bet kaip ieško apreiškimų, sekdamas horoskopą! Jį randame įdėtą į kiekvieną dienraštį. Atmetė kunigų kaip dvasios vadų autoritetą, bet kaip ieško savo dvasiai vadų! Kaip laksto pas burtininkus, ateities pranašautojus, ir kaip jais tiki! Atmetė Dievą, bet kaip godžiai ieško Jo pakaitalų, garbindamas tautos, rasės ar kolektyvo stabą! Jei tad tie giliai žmogaus prigimtin įdėti troškimai veržiasi ne tiesos keliu, o klystkeliais, ne į krikščionybę, o į jos pakaitalus, tai turi svarbiausia būti dėl to, kad krikščionija šiandien nėra krikščionybės pristačiusi tikrąja, žavinčia ir traukiančia forma.
Nedarykime dviejų dalykų: nesiskųskime ir nekaltinkime. Nesiskųskime, nes skundas — silpnų žmonių ginklas. O mes nesame silpni. Turime galingą sąjungininką — Dievo į žmogų įdiegtą veržimąsi į gera. Ir nekaltinkime, nes jei žmonės mūsų siūlomo gėrio nesiekia, kalti ne jie, o mes patys. Jei perka ne pas mus, o kitur, tai dėl to, kad mūsų prekės jų netraukia. Padarykime jas patrauklias — tada bėgs ir pirks pas mus.
III. IŠVADA
Vieni žmonės nori reformų, kiti nusistatę prieš jas. Tai galioja ir apie reformas krikščionijoje. Vienok ir vieni ir antri sutinka viename dalyke — kad kiekvienai reformai reikalingos dvi sąlygos: pirma, turi būti reikalinga; antra, turi būti įmanoma. Jei nereikalinga, kam dalykus keisti? O jei ir reikalinga, bet neįmanoma, kam be reikalo vargti?
Pasisakančiuose prieš reformas kaip tik ir iškyla du šitas sąlygas atitinką motyvai. Iš vienos pusės, skamba optimizmas (jį nagrinėjome praėjusį kartą) — reformos nereikalingos. Kodėl? Kadangi anksčiau irgi buvo tas pats. Iš kitos pusės, dvelkia pesimizmas (jį aptarėme dabar) — reformos neįmanomos. Kodėl? Kadangi šiandien žmonės nebenori Dievo ir aukštesnių dalykų. Abiejų pagrinde glūdi akių užmerkimas laikui ir žmogui. Galvoją, kad anksčiau irgi buvo tas pats, užmerkia akis laikui, kurs kinta. Galvoją, kad šiandien nebenorima Dievo ir aukštesnių dalykų, užmerkia akis žmogui, kurs pačia savo prigimtimi siekia gėrio. Dėl to šitokį optimizmą pavadinome kenksmingu; šitokį pesimizmą — aptingusiu.
Reformų šalininkai, sakytume, irgi yra optimistai ir pesimistai. Tik diametraliai priešinguose dalykuose. Jie yra optimistai žmogaus ir pesimistai laiko atžvilgiu. Tai kyla iš to, kad į laiką ir žmogų žvelgia atviromis akimis. Yra optimistai pažiūra į žmogų — įsitikinę, jog jo valia ir širdis yra taip Kūrėjo padarytos, kad jas visada traukia tai, kas gera, aukšta, gražu. Iš to seka, kad reformos įmanomos. Yra pesimistai pažiūra į laiką — įsitikinę, kad dabartinės sąlygos nebėra tos pačios, kaip anksčiau; dėl to praeities formos nebeatitinka dabarties reikalavimų. Iš to seka, kad reformos reikalingos. Kitais žodžiais, pasisaką už krikščionijos reformas ir žmogaus valioje ir laiko tėkmėje girdi Dievo balsą.