Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

          Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,

          Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.

           Dėl jo aš viską žemėje paniekinau,

          Norėdamas ten vieną valandą klajot.

                    Nyka- Niliūnas

     TAS NUOSTABUS pasaulis, kurio ilgisi poetas, bet taip pat ir kiekvienas jautresnis žmogus, tai yra grožio pasaulis. Tai tas pasaulis, kurį mes galime susikurti, bet kurio susikūrimą mums trukdo visoks bjaurumas, kurs, iš išorės ir iš mūsų vidaus gelmių rūkais kildamas, aptemdo mūsų gyvenimo žvaigždėtą dangų. O juk, anot Bairono, "grožiu kvėpuoja siela”, siela pilna svajonių...

Kas yra grožis?

     Kaip kurios nors gėlės kvapo nenusakysi tam, kuris tos gėlės kvapo nėra pajutęs, taip ir grožio sąvoka nelengvai nusakoma. Bet užtat žmogus, kurio dvasia nėra visai atbukusi ar prie ko nors vienpusiškai liguistai susitelkusi, negali grožio nepastebėti, kaip negali nepajusti kvepiančios gėlės.

     Lietuvių Enciklopedijoje R. Serapinas, nagrinėdamas grožio sąvoką, pastebi, kad mūsų intuicija (vidinė nuojauta), susidūrusi su grožiu, prabyla ir jj parodo. O kadangi toji intuicija yra paslaptis, tai ir grožis "nesiduoda apibendrinamas ir neturi nei pakankamos definicijos”.

     Tačiau giliau mąstantieji bandė grožio sąvoką aptarinėti ir susekti jo esmę. Štai visa eilė tokių sąvokų. Pirmiausia viduramžių scholastikai. Anot jų, grožis yra formos žibėjimas proporcionaliose medžiagos dalyse. Šv. Tomas Akvinietis sako, kad gražu yra tai, kas patinka akims ir ausims. Šitame grožio supratime, Maritaino nuomone, glūdi intuityvus pažinimas ir džiaugsmas, jį pažinus. Toliau šv. Tomas sako, kad grožis — tai vienas iš Dievo vardų. Ir mūsų žemėje pajuntamas grožis — tai nežinomo geresnio pasaulio, o gal prarasto rojaus, atspindys.

     Didysis rusų filosofas Solovjovas, kurs dažnai savo paskaitose nagrinėjo grožį ir biaurumą gamtos pasaulyje, sako, kad grožis nėra kažkokia vien subjektyvi protinė abstrakcija. Jis tikrai egzistuoja gamtoje. Grožis yra objektyvi sąvoka. Filosofas, remdamasis gamtos mokslais, įrodinėja, kad gamta nėra grožiui abejinga, kad gamta kratosi biaurumo, stengdamasi jį paslėpti ir apsupti grožiu. Jis aiškina, kad ir gyvuliai yra jautrūs grožiui, kad grožis turi įtakos jų gyvenimui ir dauginimuisi. Jeigu taip, tai ir žmogus, jau vien sveiku gamtos instinktu vadovaudamasis, turi kratytis biaurumo ir siekti grožio.

     Svarstydamas biaurumo sąvoką ir tuo būdu drauge nušviesdamas grožį, Solovjovas prieina išvados, kad gyvuliai ypač yra biaurūs dėl kurios nors funkcijos vienpusiškumo, neproporcingo jos išaugimo. Čia jis pamini sliekų ėdrumą (jie minta visu kūnu) ir jų nepaprastą lyties funkcijų išbujojimą. Todėl žmogus, kurs tik medžiagai gyvena, kurs dvasią ir jos viešpatavimą medžiagai pamina, suardo vidaus harmoniją ir tampa biaurus. Vadinas, filosofas jautė, kad grožio sąvokoje yra daugelio pradų darnumas ir kad medžiaga įprasminama bei sudvasinama, kai grožiu apsivelka ar mūsų kūrybos dėka yra juo apvelkama.

     Nevienas mąstytojas, matydamas, kad žmogaus dvasioje yra slaptingas kiekvieno veiksmo dorovinio įvertinimo matas, vadinamas sąžine, pastebi ir tai, kad kiekvienas turi taip pat ir tam tikrą kitą matą, kuris jam nurodo, kas yra gražu ir kas negražu. Taigi, jaučiame slaptingą dvasios giminingumą grožiui.

     Anot didžiausio lietuvių filosofo Šalkauskio, "grožis yra daikto tobulumo spindėjimas pro išviršinę jo formą”. O tas tobulumas gali būti fizinis, metafizinis, moralinis, kultūrinis, religinis ir t. t. Jis yra daikto atitikimas savo normoms, turinčioms giliausias šaknis amžinoje Dievo esmėje. Išeinant iš tų prof. Šalkauskio minčių, kaip tik čia bus kalbama apie tą vispusišką grožį. Taigi, kalbėsime ne tik apie visų meno šakų kuriamą grožį, bet ir apie tą gyvenimišką grožį, kuris pasireiškia įvairiais būdais: gamtos grožis, mūsų gyvenamos aplinkos susikurtas grožis, išorinio elgesio formų grožis, kūno judesių, apsirėdymo, kalbėjimo būdo bei takto grožis ir t.t. Čia turima galvoje ir iš vidaus trykštąs grožis, pasireiškiąs visokiais gražiais jausmais ir dorybėmis.

     Dvasinis grožis yra daug pranašesnis ir pastovesnis už fizinį grožį. Tad galima teigti, jog simpatiškas žmogus yra daug labiau brangintinas negu tik gražus žmogus, nes simpatiškumas remiasi pastovesnėmis dvasios ir charakterio savybėmis negu išorinis grožis, kuris greičiau nuvysta ir po kuriuo dažnai slepiasi visiškas dvasios neturtas ir tuštuma.

     Kalbant apie grožio sąvoką, charakteringa tai, kad daugelis svarsčiusiųjų grožio problemą jungia ją su dievybe ir tuo būdu pabrėžia grožio slaptingumą ir religinį pobūdį. Vienas stipriausių modernių grožio kūrėjų, poetas ir rašytojas H. Hesse tvirtina: "Man atrodė, kad menas visais laikais stengėsi nebyliam dieviškumo ilgesiui, esančiam mumyse, suteikti kalbą”. Prasmingai apie grožį kalba ir labai judrios dvasios talentinga prancūzų žydaitė Simone Weil, kuri visus gyvenimo reiškinius giliai ir bekompromisiniai vertina. Ji yra labai arti krikščionybės ir viena stipriausių mūsų laikų antimarksisčių. Ji grožį vadina paslaptimi ir sako: "Kai svarstome apie grožį, susiduriame su mūrine siena. Viskas, kas apie jį parašyta, aiškiausiai yra nepakankama, nes išeities taškas į tokias studijas turėtų būti Dievas”. Šituo savo pasisakymu ir kitais panašiais posakiais ji labai stipriai pabrėžia, kad grožis priklauso religinei kategorijai. Ir šiame straipsnyje šią tiesą norime labai stipriai pabrėžti, o vėliau stengsimės ją giliau pagrįsti, norėdami nusakyti grožio vertingumą.

     Kalbant apie grožio sąvoką, negalima neiškelti subjektyvaus grožio pobūdžio, kuris dažnai vaidina lemiamąvaidmenį konkrečiam susiorientavimui grožio pasaulyje. Jau prof. Šalkauskis tvirtino, kad yra subjektyvūs ir objektyvūs grožio kriterijai. Subjektyviai grožis yra išgyvenamas, kai mums asmeniškai kas nors patinka. Objektyvusis grožis yra tas, kuris atitinka pripažintus estetikos dėsnius. Bet, kaip rodo patyrimas, objektyvus ir subjektyvus grožis dažnai nesutampa. Gali kuris nors grožio kūrinys atitikti visus estetikos dėsnius, bet asmeniškai jis gali mums nepatikti. Tasai patikimas priklauso nuo vieno ar kito jautrumo laipsnio, nuo vienokių ar kitokių grožio išgyvenimo patyrimų praeityje, nuo estetinio skonio išsiugdymo ir t.t. O šie dalykai kiekviename žmoguje yra skirtingi. Todėl praktiškai galioja dėsnis: ne tai yra gražu, kas gražu, bet tai, kas kam patinka. Čia vėl tenka prisiminti tą slaptingą vidaus grožio matą, kurs kiekviename žmoguje yra kitoks.

     Žymus krikščionių filosofas Pascalis apie tą subjektyvų grožio matą, ypač erotinės meilės srityje, kalbėdamas, tvirtina, kad kiekviename yra skirtingas nuo kitų grožio vaizdas. Jis pasaulyje ieško to savyje turimo grožio kopijos ir, ją suradęs, susižavi, įsimyli. O gal daugelio aplinkinių nuomone, toji kopija yra visiškai negraži, neverta dėmesio. Bet pašaliniams sunku apie tuos dalykus spręsti, nes jie tiksliai nežino to grožio vaizdo, kurį tos kopijos ieškotojas turi savyje. Gal jo grožio matas yra pilnas dvasingumo, gal jam yra gražu tai, kas simpatiška, o mes, spręsdami apie jį, labai apsirinkame, manydami, kad jis renkasi pagal fizinio grožio matą.

     Tad visai teisingai R. Tagore, kalbėdamas apie asmeninių nusiteikimų vaidmenį, sako: "Iš mano širdies kyla mano paties sukurto ilgesio paveikslas”. Tačiau tuo nenorime tvirtinti, kad grožis yra tik iliuzija, apsigavimas. Jis, kaip matėme, tikrai objektyviai egzistuoja, kaip ir žmogaus dvasia, kuri, susižavėdama grožiu, t. y. dvasine kategorija, įrodo savo dvasingumą.

Grožis yra vertybė

     Didžioji grožio vertybė kyla iš jo artimumo religijai. Didžiųjų filosofų įsitikinimu, tikrasis grožis yra religinė sąvoka. Jeigu kai kas tvirtina, kad toks grožis yra malonė, tai ne mažesnę teisę turėtume jį vadinti ir šventuoju grožiu.

     Senovės graikų filosofas Platonas sakė, kad "grožis yra Dievo įsikūnijimas”. O rusų filosofas Solovjovas, didelis Platono gerbėjas, taip pat labai pabrėžė religinį grožio vertingumą. Anot jo, tiesos, gėrio ir grožio pagrinde yra tas pats turinys, kuris yra vienybė trejybėj e. To dvasinio turinio mes geidžiame, kaip Aukščiausios Gėrybės; jį mąstome, kaip Tiesą; jį jaučiame, kaip Grožį. Nesunku atspėti, kad šio turinio vardu jis vadina Dievą. Tad Dievas, jo pasakymu, slepiasi po grožio sąvoka. Todėl tas grožis padeda gyvenimą įprasminti, nes "žmogaus gyvenime meno grožis yra tik geresnės vilties simbolis, tai tik valandėlės vaivorykštė mūsų chaotiško buvimo tamsiame fone” (Solovjovas).

     Naujausiais laikais tai tik minėtoji S. Weil taip glaudžiai jungia grožį su kitomis religinėmis vertybėmis. Savo priešmirtiniame laiške, adresuotame jai dvasiniai artimam domininkonui tėvui J. M. Perrin, 1942 m. ji pati pasisako, kaip religinis grožis yra ją lemiamai veikęs ir artinęs prie krikščionybės. Kai 1937 m. ji praleido dvi gražias dienas Asyžiuje, tai tenai būdama Santa Maria degli Angeli XII šimt-metyje pastatytoje koplyčioje, tame "grynų linijų stebukle”, kur kadaise meldėsi pats šv. Pranciškus, ji pasisako, kad "kažkas galingesnis už mane privertė mane pirmą kartą gyvenime atsiklaupti”. 1938 m. ji dešimt dienų praleidžia garsiame benediktinų vienuolyne Solesmes. Tai buvo Didžioji Savaitė. Nors ji tuo metu kentėjo didelius galvos skausmus, tačiau pasisako, kad ten radusi tyrą, tobulą džiaugsmą nepaprastame muzikos ir žodžių grožyje. Čia ji kalbėjo apie liturginį gregorijonišką giedojimą, ypatingai tobulai atliekamą toje abatijoje. Tenpamačiusi vieną jauną anglą kataliką ir stebėdama iš jo spindintį angeliškumą po Komunijos, ji pasisako, pirmą kartą pajutusi antgamtinę sakramentų galią. Laiške domininkonui ji pasakoja apie gražų metafizinio pobūdžio eilėraštį, rašytą XVII šimtmetyje, kurs jai virto malda. Mintinai išmokusi, ji kartojo jį dažnai, ir vieną kartą to deklamavimo — maldos metu pats Kristus nužengęs ir ją laimėjęs sau.

     Štai kodėl toji talentinga moteris kuri pati patyrė, kaip drauge su grožiu ir per grožį tiesa nulaša į dvasią, taip aukštai kėlė grožį ir jo antgamtinę kil mę. Štai jos pačios žodžiai: "Visame, kas sukelia mumyse švarų ir autentišką grožio pajautimą, yra Dievo buvimas... Ir todėl kiekvienas pirmaeilis menas yra savo esme religingas. Gregorijoniška melodija (t. y. grožis, A. G.) liudija panašiai kaip kankinio mirtis. Kai gėris susitinka su pojūčiais, jis išgyvenamas kaip grožis; kai jis susitinka su protu — išgyvenamas kaip tiesa. Tikėti, kad yra daug atskirų gėrių, kurie vienas nuo kito nepriklauso, pvz. tiesa, grožis, moralumas, — štai kur yra politeizmo nuodėmė”. Tad reiškia, kad visos tos gėrybės yra tos pačios vienos Gėrybės spinduliai. Ar begalima labiau vertinti grožį? Tad mūsų nenustebins ir šie jos žodžiai: "Pasaulio grožis — tai sakramentas, tai Kristaus švelnumo nusišypsojimas per medžiagą... Visi antriniai grožio pasireiškimai — tai tik langai į visuotinį grožį... Didžiausias stebuklas yra grožio stebuklai”.

     Kad ir nereliginę, tačiau labai gilią ir pagrįstą grožio vertę nusakė vienas mūsų laikų mąstytojas, kurs, iškeldamas meną aukščiau mokslo, šį teigimą pagrindžia mintimi, kad mene apsireiškia žmogus, o moksle tik daiktai; o žmogus juk yra aukštesnis už daiktus!

     Mūsų poetas ir filosofas J. Baltrušaitis sako, kad "kiekvienas tikrai meniškas kūrinys yra liturgiškas savo giliausiose šaknyse ir religiškas savo aukščiausiose viršūnėse”. Jeigu kai kam šie žodžiai atrodytų perdėti ir neįtikimi, teprisimena popiežiaus Pijaus XII žodžius, pasakytus atidarant Fra Angelico kūrinių parodą Vatikane 1955 m. balandžio 21d.: ”Iš meno nereikalaujama tiesioginiai etinės ar religinės paskirties. Jis, kaip estetinis žmogaus dvasios pasisakymas, jeigu dvasia atsispindi pilnoje tiesoje arba bent jos neužgauna, savyje jau yra šventas ir religinis, tai reiškia, kiek jis atskleidžia dievišką kūrybą” (Aidai, 1955, nr. 10). Tad tvirtinti, kad pilnas grožis turinio ir formos atžvilgiu yra religinė kategorija, yra tas pat, ką atskleisti jo giliausią vertingumą.

     Nenuostabu, kad grožio vertingumą brangindamas rašytojas Dostojevskis, po pasaulį keliaudamas, nekartą specialiai viename kitame mieste sustodavo ir net, reikalui esant, kelionės tvarkraštį pakeisdavo, kad vieną kitą valandą galėtų pabūti kurio nors mėgiamo paveikslo akivaizdoje. Rašytojas E. Kaestner, prisimindamas šio karo metu Dresdeno subombardavimą, kurio metu, anot jo, per vieną valandą tapo sunaikinta tokio grožio suma, kuris kiekvieną turėjo daryti truputį laimingesnį, sako, kad toks sunaikinimas yra nusikaltimas. Jeigu pirmojo pasaulinio karo metu buvo tiek triukšmo, kai vokiečiai buvo apgriovę Reimso katedrą Prancūzijoje, tai Dresdeno su-bombardavimas nesulaukė platesnio pasipiktinimo pasaulyje. Branginant grožį, galima ir reikia pilnai pritarti to paties rašytojo žodžiams, kad, jei turėtume tikro žmoniškumo, tai grožio žalojimas turėtų būti teismo baudžiamas.

Grožis daro itaką žmogui

     Kad grožis daro įtaką, tai pastebėjo ir klasiškoji senovė. Tik prisiminkime graikų dieviškąjį Orfėjų, kurs savo nuostabiu dainavimu, lydimas muzikos instrumento, užburdavo net akmenis, medžius ir laukinius žvėris.

     Kad viskas, su kuo tik žmogus susiduria, jį veikia, tai rodo ir šiandieninis savęs stebėjimas. Ypač žmogų veikia visa tai, kas įspūdinga. Tikras grožis, išgyventas subjektyviai, daro gilų įspūdį, mus užburdamas, į mus veikdamas ir keisdamas vidaus pasaulį. Užtenka tik priminti tą patyrimo vaizduojamą tiesą, kad vien tik protu pažinta tiesa ar moralinis gėris žmogui nedaug daro įtakos. Reikia, kad širdis susižavėtų ir, pamilusi tą tiesą, įtemptų valią tai tiesai pasiekti. Bet širdis susižavi grožiu. Štai kodėl tiesos ir moralės skelbėjų žodžiai lieka be įtakos, jeigu jie neįstengia skelbiamų tiesų įvilkti į grožio rūbą. "Liepsnoti ir kaisti yra daugiau negu pažinti”, sakė apie širdies užangažavimą krikščionybei viduramžių šventasis Bernardas. O širdį įkaitina tik grožis ir meilė.

     Garsus yra Pascalio posakis, kad jeigu Egipto valdovės Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, tai pasaulis kitaip atrodytų. Filosofas šiuo posakiunori pabrėžti, kad jeigu tos valdovės veidas būtų buvęs ne toks gražus, tada nebūtų kitas valdovas ja susižavėjęs, nebūtų dėl jos kilęs karas su visomis jo pasekmėmis ir politinio žemėlapio pasikeitimu. Taigi, grožis turi gyvenimui didelę įtaką.

     Kai kuriuose Rytų kraštuose, ypač Japonijoje, grožis visais atžvilgiais yra daug labiau kultivuojamas negu Vakarų pasaulyje. Susidūrimas su tuo grožiu ne vienam vakariečiui yra padaręs gilų įspūdį. H. Keyserlingas sako, kad "japoniški sodai yra be galo gražūs... jie nemažiau dvelkia klasikine dvasia negu graikų dievų statulos”. Šis filosofas taip buvo tame krašte kultivuojamo grožio pagautas, kad džiaugėsi tuo grožiu, kurs spalvomis ir linijomis į jį kalbėjo ir kur jų suderinime jis matė tiek pat prasmės galimybių, kiek dvasiniai turtingiausiuose minčių deriniuose. Anot jo, "jokia vakarietiška moderni gražuolė negali susilyginti meilumu su gerai išauklėta japone”.

     Nemažesnį susižavėjimą patyrė rašytoja P. Buck, keliaudama po Japoniją. Ji pasisako negalinti pamiršti to krašto nuostabaus ir išlyginto grožio ir ypatingo japonų meilumo. Ji nežinanti kito krašto, kur grožis reikštųsi taip skaidriomis ir saikingomis formomis. Ir kai jos nuotaika kurį laiką buvo kritusi, pora ten nusipirktų gražių dalykėlių stiprinančiai ir gaivinančiai paveikė jos dvasią.

     Gal didžiausias mūsų laikų estetas rašytojas P. Claudel (negaliu čia pamiršti mūsų O. Milašiaus, kuris tik vienas galėtų būti gretinamas su Claudel) tarp daugelio kitų straipsnių grožio klausimu 1937 m. yra parašęs periodinėje spaudoje nuostabaus grožio straipsnį apie kinietiškų vazų grožį ir jų simboliką. Tai vazos, kurias reikėtų pastatyti kuriame nors Louvro salone ar iškilmingame ir puošniame prieangyje, kaip "dvasinio spinduliavimo pasiuntines ir skelbėjas”. Tai vazos, kurių negalima pažeminti, jas panaudojant kitiems tikslams. Jų pašaukimas— būti tuščiomis. Jos savo susiaurintu liemeniu stiebiasi j viršų, į nematomybę. Jos išsiilgusios kalbėti su dvasia.

     Jeigu kas mėgintų tvirtinti, kad grožis nedaro žmogui įtakos, tas tik parodytų, kad jo dvasia yra akla. Norėčiau, kad jis, įsimąstęs į vieną tolimesnės praeities svetimtautį poetą ir prisiminęs jo žodžius, nuliūstų, pagalvojęs apie save. Tasai poetas Nadson taip sako: "Jei nėra meilės, nėra meno, tiesos, gėrio ir grožio, tada žemė yra bedvasė”. Tikrai pasigailėjimo vertas yra tas, kuris, tvankiame ir dulkių pilname ore gyvendamas, taip su juo apsipranta, kad geresnį ir sveikesnį orą visai pamiršta. Pasigailėjimo vertas yra tas, kurio dvasios sparnai dėl jų nevartojimo yra tiek nusilpę, kad jis jau nė valandėlei negali jų išskleisti, kuriam užtenka pilkos kasdienybės kalėjimo. O juk egzistuoja tas perkeistas ir suidealintas pasaulis, į kurį galime visi įžengti, grožio meile įsigiję raktą, kurs atrakina to pasaulio duris.