VINCAS ŠALNIUS


(Keletas pastabų dėl A. Grauslio straipsnio penktame “L. L.” numeryje)

     VIENAS sunkiausių dalykų žmogui, kol jis šiame pasaulyje gyvena, yra išvengti vienašališkumo. Noromis ar nenoromis, sąmoningai ar nesąmoningai, kiekvienas mūsų yra linkęs nukrypti į vieną kurią pusę, pasirinkti vieną kurį iš daugelio savo patirties aspektų ir jį sudievinti.

     Nenorėčiau ir pats nusikalsti tuo, ką noriu kituose pastebėti. Penktasis šių metų "Laiškų Lietuviams" numeris yra ypatingai puikus, išsiskiriąs iš kitų tiek savo straipsnių aktualumu, tiek gyvumu. Bendrai, "Laiškus Lietuviams" aš labai vertinu. Mano nuomone, tai pats geriausias lietuvių religinis leidinys. Linkiu, kad jis galėtų vis daugiau lietuvių namų ir širdžių pasiekti.

     Tačiau minėtame numeryje buvęs straipsnis apie motiną yra nerealus. Pradedant motinos apibrėžimu, baigiant jos visišku suabsoliutinimu. Motinos sąvoka apima daug daugiau negu moterį, dėl mūsų kentėjusią fizinius skausmus. Motina yra moteris kaip gyvybės davėja. Ir kaip žmogus nėra vien nuo suaugusio kamieno atsiskyręs augalas, taip ir jo gyvybė nesiriboja biologiniu pasauliu. Be valgio ir drabužio yra dar daug svarbesnių dalykų. O kad biologinis ryšys ir dvasinė meilė dar toli gražu ne būtinai egzistuoja drauge, tai ne visi taip greitai pastebi. Motina, kuri būtinai reikalautų sau aklos meilės ir pagarbos, pasiremdama tik savo vieną kartą, gal dar nesavanoriškai, iškentėtais skausmais, dar nebūtų verta tikros motinos vardo, jeigu atsisakytų savo vaikui suteikti esminės namų šilimos, reikalingos jo jausminiam subrendimui, jeigu atsisakytų jį pripažinti nauju, laisvu ir savarankišku žmogumi. Dar daugiau — jeigu fizinės gyvybės davėja išnaudotų vaiko bejėgiškumą, jeigu laisvai nutrauktų jo užsimezgusią, bet dar negimusią gyvybę, tai ją ne vienas galėtų teisingai pavadinti žmogžude.

P. Kaupas   Kalnų peisažas

     Kad yra ir blogų motinų, niekas neabejoja. Pasakos joms skiria pamočių ir raganų vardus. Gal tik per mažai pagalvojama, kiek daug jų gyvena ir mūsų visuomenėje. Jų skaičius, modernaus gyvenimo palaikomas, neina mažyn. Yra grynai biologinių motinų, kurios "laiko" vaikus savo malonumui, kurios juos kaip lėles rengia ir puošia, kad galėtų jais pasigirti kitiems. Yra motinų, kurios palaužia savo vaikus, dar nesubrendusius, savo nesuvaldomu pykčiu, niekinimu ir įvairiomis vidinėmis problemomis, kurių jos pačios išspręsti nepajėgia. Yra motinų, kurių nepakeliamai skaudūs ir neretai perdėti išgyvenimai, nesiliaują tėvui daromi priekaištai, savęs pačių idealizavimas ieško vos septynerių ar dešimties metų vaiko sieloje klusnaus klausytojo ir mažiausios abejonės nedrįstančio parodyti užjautėjo. Čia jau nekalbame apie fizinės galios piktnaudojimus. Niekad neužmiršiu to penkerių metų berniuko, kuriam įniršusi motina giliai perkirto veidą ir kuris tada, krauju pasruvęs, ramiai ir liūdnai jai pasakė: "Tu esi ragana!" Manau, kad tada pats Dievas kalbėjo to vaikučio lūpomis...

     Yra motinų, kurioms vaikai turi atstoti jų tėvų ar vyrų vietas, kurios priverčia vaikus užsidėti jų parinktą pašaukimą, kurios taip juos išauklėjo, kad jie arba visai nevestų bei netekėtų arba rinktųsi tik joms priimtinus asmenis. Visa tai yra taip pat vykdoma "motinos meilės" ir "dėkingumo" vardan. Nenuostabu, kad ir tokie vaikai, vėliau patys į tėvų vietas patekę, toliau tęsia savųjų tėvų pradėtą darbą, būdami vaikams šalti ir griežti. O kiti, iš baimės būti griežtais, leidžia savo vaikams visiškai tapti laukiniais. Tai yra užburtas ratas, į kurį ne vienas patenka.

     Laimingas yra vaikas, kuris yra turėjęs tikrą motiną. Motiną, kuri jam davė ne tik kūno gyvybę, bet suformavo ir harmoniškai veikiančius jausmus, kuri jam rodoma pagarba ir meile išmokė jį gerbti bei vertinti ir save, išmokė matyti Dievo atspindį kiekviename žmoguje; motiną, kuri jam davė savo gyvenimu pavyzdį, kokio dėkingumo ir pasiaukojimo yra vertas mūsų Sutvėrėjas. Toks vaikas yra pilnai pagimdytas, pilnai išnešiotas ir išauklėtas. Jam nereikės klaidžioti ir blaškytis po pasaulį, ieškant bent truputėlio tikros meilės ir šviesos. Už namų slenksčio reta kam pavyksta surasti tikrąją laimę ir šviesą.

     Kai kas tikrąją meilę dar suranda kitoje moteryje. Tad yra neteisinga straipsnio mintis, kad "visokia kita meilė moteriai ar moters vyrui, ją analizės spinduliais peršvietus, yra pilna nesąmoningos savimylos"... Ir šv. Povilas, kartodamas Mozės knygoje užrašytą mintį, sako, kad vyras ir moteris dėl vienas kito meilės paliks net savo tėvus ir susijungs į vieną kūną. Be abejo, tai yra labai kilnu ir gražu, nes apaštalas sako, jog tai yra "didelis sakramentas" (plg. Efez. 5, 31-32).

     Kai kas tikrą meilę randa auklėtojuose, mokytojuose, drauguose. Yra kunigų ir vienuolių, kurie tikrai prasmingai gali būti vadinami tėvo ar motinos vardais. Čia jau nekalbama apie Dievo Motiną, kuri, gimdydama Kristų, galima sakyti, ir mus pagimdė amžinajam gyvenimui. Nekalbame nė apie Amžinąjį Tėvą, be kurio nebūtų ir mūsų meilės. Jo vieno meilė yra pilnai skaidri. Jo vieno meile galima visiškai neabejoti. Jis vienas tikrąja prasme rūpinasi mūsų likimu. "Ar gali motina užmiršti savo kūdikį, ar gali nepasigailėti savo kūno vaisiaus? Ir jei net ji užmirštų — aš tavęs neužmiršiu! Kaip motina guodžia savo vaiką, taip aš jus guosiu... nešiosiu jus ant savo rankų, supsiu ant savo kelių..." (Iz. 49, 14-15; 66, 12-13).

     Šioje žemėje viskas turi savo ribas. Turi jas ir kiekviena motina. Ir nors gera motina yra brangus Dievo atspindys, bet negalima ir jos sudievinti. Kokia bebūtų mūsų pačių patirtis, kaip mes benorėtume tą savo patirtį uždėti kitiems, turime būti atsargūs ir objektyvūs. Kiekvienas perdėjimas, net ir geriausiais norais daromas, veda šalin nuo tiesos, tad tuo pačiu ir nuo Dievo.

     Tai, žinoma, yra vienam žmogui sukeltos to straipsnio mintys. Jos atskirai paimtos taip pat nėra pilnos ir tobulos, nes jos bandė pabrėžti antrąją, priešingą pusę. Bet gal kai kas iš skaičiusiųjų sugebės virš abiejų pusių iškilti ir atleisti ne vien tam, kuris drįso čia tas mintis pareikšti, bet ir visiems kitiems panašiai galvoj antiems.