Spausdinti

G. KIJAUSKAS, S. J.

     ŠIANDIEN randame labai mažai  krikščionių, kurie tikėtų velnio buvimą bei jo karalystę. Taip tvirtina žymus prancūzų rašytojas H. I. Marrou ir kiti teologijos žinovai bei sielų vadai. Jie aiškina, jog žmogus stengiasi atsikratyti šios tikėjimo tiesos, įkalbėdamas sau velnią esant tik blogio suasmeninimą, kalbos simbolinį išsireiškimą. Dažnai mūsų dienų žmogus net nedrįsta kalbėti šia tema. Jam atrodo, kad velnias ir jo darbai žmonių gyvenime yra pasenę likučiai iš tų laikų, kada žmonija buvo paskendusi prietaruose. Gi dabar mokslo žmogus jau atidengė beveik visas gamtos paslaptis, pradėjo net tyrinėti stratosferą savo išgalvotais instrumentais. Radijo bei televizijos nuostabūs išradimai, medicinos atsiekimai — argi visa tai suderinama su tikėjimu asmenišku velnio buvimu?

     Taip galvodamas krikščionis pastato save į labai keblią padėtį. Pirmiausia jis klaidingai supranta morališkosios kovos esmę, kuri yra jo žemiškojo gyvenimo pagrindas. Jis kovoja, arba bent taip mano, prieš kažkokias abstrakcijas, kurios tikrumoj nėra jokios būtybės. Be to, jis užmerkia akis tiesai, kuri teigia velnią esant protingą, gudrų ir kerštingą priešą, norintį žmogų sunaikinti. Krikščionis nė nepagalvoja, jog šį oponentą nugalėti jis turi šauktis Dievo, gerųjų angelų ir šventųjų pagalbos.

     Reikia pabrėžti, kad, jau vien tik prabėgomis pažvelgus į šv. Rašto puslapius, aiškiai matoma velnio, kaip asmeniškos būtybės, tiek buvimas, tiek veikimas išganymo istorijos dramoje. A. Lefėvre, S. J. tvirtina, kad tikėjimas Kristumi - Išganytoju reikalauja tikėjimo ir Jo priešu - velniu (Satan, p. 13).

     Be to, jei ilga istorija apie velnią ir jo karalystę būtų tik graži pasaka, kam visi tie apaštalų raginimai ir perspėjimai saugotis šio didžiausio žmogaus priešo?

     Svarbu žinoti, ką šv. Raštas moko apie velnią bei jo karalystę, nes apreikštasis Dievo žodis skelbia tai, kas reikalinga žmogaus išganymo atsiekimui. Iš tikrųjų, velnio paveikslas čia labai aiškiai nupiešiamas. Kada vienas iš žymiųjų angelų, pasikėlęs puikybėn, atsisakė tarnauti Dievui ir panoro pastatyti savo sostą (šv. Raštas nepasako, kokia buvo šios puikybės priežastis), tada iškilo didelė kova danguje. Šv. Mykolas arkangelas ir jo angelai, kurie pasiliko ištikimi Dievui, kovojo prieš velnią ir jį sekančius angelus. Didžioji kova baigėsi velnio ir jo angelų pralaimėjimu. Jie prarado Dievo draugystę ir buvo numesti žemėn (Apok. 12:7-9).

Draugystės liga — lengvapėdiškas “pletkavojimas” ...

 

     Pralaimėjęs kovą danguje, velnias pradeda savo melo ir neapykantos darbą žmonių tarpe. Jo pirmoji auka yra Adomas ir Ieva, kurie yra apdovanoti ypatingomis Dievo dovanomis ir nuo kurių ištikimybės priklausys, ar žmonija paveldės tas dovanas. Mūsų pirmųjų tėvų gundyme velnias parodo savo nuostabų gudrumą, suktumą ir kartu baisų žmonijos neapkentimą. Velnias čia pasirodo, kas jis iš tiesų yra: "Jis buvo galvažudys nuo pat pradžios ir nepasiliko tiesoje, nes nėra jame tiesos. Kalbėdamas melą, jis kalba iš to, kas jojo, nes jis melagis ir melo tėvas". Jis prižada Ievai, jog jie nemirs, nors ir sulaužytų Dievo įsakymą. Ne, jis žengia dar toliau, jis užtikrina jai, jog jie bus kaip dievai, jei valgys uždrausto vaisiaus. Suvedžiojęs pirmuosius tėvus, velnias pasidarė ir žmogžudys. Žmonija dabar perėjo į jo nelaisvę ir vergiją. Tas didysis Apokalipsės slibinas, šv. Jono atpažįstamas kaip senasis žaltys, kursai vadinamas velniu ir šėtonu, dabar suvedžioja visą pasaulį. Jis skundžia mūsų brolius Dievo akivaizdoje dieną ir naktį (Apok. 12:10).

     Per pirmąją nuodėmę velnias prasilaužė ledus savo karalystės statymui žemėje. Jis tapo šio pasaulio kunigaikštis ir dievas. Nepasiekdamas Dievo, jis užsimojo persekioti Mistinio Kristaus Kūno narius žemėje. Aišku, jog ši neteisybės paslaptis — šv. Povilo vadinama mystenum iniquitatis— veikia pasaulyje, tarsi koks požeminis

Draugystėje atskleidžiamos širdies paslaptys ...

vulkanas; pragaro oras supa žmogų iš visų pusių, lyg užnuodyta atmosfera (Efez. 2:2).

     Kaipgi velnias įvykdo savo planus pasauly? Jis pasinaudoja įvairiais istorijos įvykiais, pvz. šėtonas porą kartų sutrukdė Povilui aplankyti naujatikių bendruomenes Tesalonikoje; kitur jis pravedė didelio masto krikščionių persekiojimus. Jis padaro savo įrankiu ir politinį bei tautinį žmonių gyvenimą, pajungdamas ištisas tautas tęsti jo pradėtąjį melo ir žmonių žudymo darbą. Šv. Jonas savo Apokalipsėje aprašo įvairių simbolių pagalba, kaip velnias paverčia bedievišką valstybę stabu, kuriuo žmonės didžiuojasi, stebisi, garbina... "Kas yra panašus į žvėrį (bedieviškos valstybės simbolis) ir kas galės prieš jį kovoti?" Šios ateistinės valstybės sekėjai turi žymę ant savo dešinės rankos ir kaktose. Jie vieninteliai gali pirkti ir parduoti. Visi kiti yra priešai.

     Religija irgi įeina į velnio kovos lauką. Pagonių dievai, krikščionių erezijos — visa tai velnio darbų vaisius. Tie, kurie paneigia Kristų bei Jo mokslą, yra velnio vaikai, nes jie vykdo velnio, savo tėvo, geismus (Jon. 8:44).

     O kad geriau pasiektų savo tikslą, šis baisusis žmonijos priešas užsideda ir šviesybės angelo išvaizdą ir dedasi, tarsi jis būtų Kristaus apaštalas. Toks veikimo būdas, žinoma, plaukia iš jo prigimties, nes jis melagis ir melo tėvas. Dėl to šv. Jonas ir perspėja krikščionis, jog jie netikėtų kiekvienai dvasiai, bet ištirtų dvasias, ar jos iš Dievo (1 Jon. 5:1).

     Pamažu velnio vaidmuo bei tikslas šioje žemėje pradeda ryškėti: jis nori sukurti netikėjimo ir nepaklusnumo dvasią; visuotinę dvasinę atmosferą, kuri paveikia visus žmones; kuri valdo jų galvoseną, norus ir veiksmus. Jo siekimas yra valdyti žmones šia atmosfera. Jei žmogus persiima šios karalystės dvasia, tuo pačiu jis tampa velnio apaštalu. Iš tiesų, vien savo jėgomis žmogus negali išvengti šios įtakos. Dažnai būtų "lengviau" gyventi pagal šio "naujojo" gyvenimo principus, nes tai atrodytų lyg ir natūraliau. Mat, "visi" taip daro. Tam, kuris bandys priešintis šios srovės dvasiai, persisunkusiai į žmonių institucijas ir visą jų elgimosi būdą, visuomet teks sutikti priekaištus ir opoziciją; jo laikysena bus skaitoma neprotinga, neteisinga ir net klaidinga.

     Laikas velniui yra brangus. Jo dienos yra suskaitytos. Dėl to jis nesnaudžia, o mobilizuoja savo veikėjų pajėgas iš visų gyvenimo sričių. W. Barclay, gerai žinomas teologas, gražiai išreiškia šią tiesą ir kartu pabrėžia kovos esmę: Dievas visad ieško žmonių savo tarnybai, tą pat daro ir velnias; kaip Dievas ieško rankų, kurios atliktų Jo darbą, taip lygiai ir velnias. Gėris stengiasi išsireikšti pasauly, taip pat ir blogis. Ir abu tai gali realizuoti tik per asmenis. Tiek žmonės, tiek tautos turi pasirinkti: būti Dievo, ar velnio įrankiu.

     Velnio planų sėkmingas įvykdymas priklausys nuo to, kaip jam pasiseks apgauti žmones ir įtikinti juos, jog tik šis žemiškasis gyvenimas yra amžina tikrovė. Savo pergalei užtikrinti jis pasinaudoja trimis ginklais: mirtimi, gundymais ir melu.

Draugas draugui yra lyg stiklas gaivinančio vandens ...

 

Kristus nugali velnią

     Mesijas atėjo įsteigti Dievo karalystės ir tuo pačiu sugriauti velnio viešpatavimą (1 Jon. 3:8). Čia ir glūdi dviejų priešingų valdovų susitikimo gilioji prasmė, kada Kristus savo viešojo gyvenimo pradžioje, išeina į tyrus sutikti savo oponento. Gundymų metu Jis turi pasirinkti priemones šios karalystės įsteigimui: arba Dievo kelius, kurie žydams yra papiktinimas ir pagonims paikybė, arba velnio, kurie vieninteliai, atrodo, žmogui protingi ir efektyvūs.

      Nugalėjęs savo priešą tyruose, Jėzus skelbia Dievo karalystę ne vien tik mokydamas žmones, bet taip pat gydydamas ligas ir išvarinėdamas velnius iš apsėstųjų. Išlaisvindamas žmones iš velnio nelaisvės, Kristus aiškiai įrodo, jog Jis yra galingesnis už savo oponentą, velnią. Žmogus nedrįs, sako šv. Raštas, įeiti į galiūno namus, kada šis apsiginklavęs sergi savo kiemą. Bet jei stipresnis už jį atėjęs nugali jį, tada tas atima visus jo šarvus, kuriais pasitikėjo, ir išdalina jo grobį. Visas Kristaus gyvenimas byloja, jog Jis laisvai kontroliuoja velnio karalystės viešpatavimą žemėje. Šią galią Jis taip pat suteikia savo mokytiniams, kurie grįžta po evangelijos skelbimo su džiaugsmu, jog net ir velniai paklusta jiems Kristaus vardu. Išganytojas jiems atsako: "Mačiau šėtoną krentantį kaip žaibą iš dangaus... Tačiau ne tuo džiaukitės, kad dvasios jums pasiduoda, bet verčiau džiaukitės tuo, kad jūsų vardai įrašyti danguje" (Luk. 10:18, 20).

     Lemiamoji kova su "šio pasaulio kunigaikščiu" įvyko ant Kalvarijos kalno, kur Kristus galutinai triumfavo prieš pasaulį ir tamsybių galias, sunaikindamas velnią ir jo mirties karalystę. Prisikeldamas Kristus atnešė naują gyvenimą ir užtikrino nemirtingumą.

     Bet kaip suderinti pilnutinę pergalę su dabartiniu velnio veikimu pasauly? Pats Išganytojas juk aiškiai sako, kad piktasis pavagia gerąją sėklą iš žmogaus širdies, sėja piktžoles, gundo, sukelia nesantaiką žmonių tarpe... Dalinai šią problemą išriša šv. Jono žodžiai Apokalipsėje, kur jis sako, jog velniui buvo leista kariauti prieš šventuosius ir juos nugalėti. Atseit, velnias nieko negali daryti krikščionims be Dievo leidimo. Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios velniui leidžiama kovoti prieš šventuosius yra ta, kad Dievas, apdovanojęs žmogų laisve, leidžia jam taip pat laisvai pasirinkti: ar jis norės kovoti su Kristumi, ar prieš Kristų. Neutralumo šioj kovoj nėra.

Krikščionio kova prieš velnią

     Krikščioniui yra duotas Kristaus pavyzdys, kaip kovoti su priešu. Jis gali pasimokyti iš savo Mokytojo, kokios yra žmogaus priešo taktikos, pinklės, kuriomis jis ieško savo aukų. Tą pat ir apaštalai moko, ragindami krikščionis saugotis "to kriokiančio liūto", visad būti apsiginklavus jo puolimams. Tačiau už visa svarbiausia — būti įsitikinus, jog krikščionio pergalė yra užgarantuota! Velnias turi galios tik tuose, kurie duoda jam progą, kurie atidaro jam savo galvojimo, norų ir veikimo vartus. Gera prisiminti, jog tas, kuris priklauso Mistiniam Kristaus Kūnui, yra laisvas nuo velnio valdžios. Piktojo viešpatavimas tuose, kurie tapo Dievo vaikais, yra labai ribotas. Tačiau galvoti, jog velnias liausis kada nors ieškoti būdų sunaikinti žmoniją, irgi būtų labai nerealu. A. Frank - Duquesne tvirtina, kad juo Bažnyčia labiau išrauna nuodėmės pėdsakus iš savo tarpo, tuo daugiau ji gali laukti persekiojimų. Tik tokia Bažnyčia nepersekiojama, jis tęsia, kuri yra mirusi (Satan, p. 287)!

     Geriausias užtikrinimas krikščionio pergalei yra Dievo šarvai. Apsivilkęs jais, jis galės drąsiai stoti prieš velnio žabangas. Povilas išskaičiuoja krikščionio aprangą, tarsi jis žengtų į moderniųjų laikų kautynes: stovėk, sako jis, susijuosęs savo strėnas tiesa, apsivilkęs teisybės šarvu ir kojas apsiavęs ramybės Evangelijos pasiryžimu, prie visa to imdamas tikėjimo skydą, kuriuo galėtumei užgesyti visas ugningas pikčiausiojo strėles. Pasiimk ir išganymo šalmą ir Dvasios kalaviją (tai yra, Dievo žodį); melsdamasis visą laiką dvasioje visokia malda ir prašymu... (Efez. 6:11-18). Bet kadangi velnias yra niekad nepasiduodąs priešas išganymo istorijos dramoje, tai krikščionis turi visad būti pilnoj aprangoj. Jis turi prisiminti, kad jo kova yra ne prieš kūną ir kraują, bet prieš kunigaikščius ir valdžias, prieš šių tamsybių pasaulio valdovus, prieš piktumo dvasias padangėse. Nei Kristui, nei apaštalams, nei pirmiesiems krikščionims ši kova nebuvo vien sapnas ar svajonė, bet gryna tikrovė, kurioje kiekvienas žmogus turi grumtis.

Dalis literatūros, kuri buvo vartota, rašant šį straipsnį:

Ėtudes Carmélitaines: Satan 27 (1948). Visam leidiny diskutuojama temos apie velnią.

N. Corte, Who Is the Devil? (1958).

S. Lyonnet, S. J., “Demon”, Dictionnaire de Spiritualitė (1957). .

H. Schlier, Maechte und Gewalten im Neuen Testament (1958).