Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     DAŽNAS žmogus, laikas nuo laiko lankydamasis Niujorke, jei jo interesai nesiriboja vien draugų ir pažįstamų pamatymu, jaučia gyvą norą apsilankyti teatre arba, tiksliau sakant, teatruose. Taip jau yra, kad visi pagrindiniai sceniniai veikalai, po bandomųjų spektaklių Bostone, New Haven'e arba Filadelfijoje, grįžta į Niujorką ir tik po šio pripažinimo tampa pilnateisiai teatro repertuaro nariai visoje Amerikoje. Niujorko teatrų ir repertuaro įvairumas yra tikrai didelis. Tematika apima beveik visas gyvenimo sritis. Gausiose aktorių eilėse matome daug garsių vardų. Sceninis apipavidalinimas ir technikiniai afektai yra pirmos rūšies. Teatrinė tradicija turi stiprias ir gilias šaknis. Vaidyba paprastai būna ne tik gera, bet įspūdinga. Labai galimas dalykas, kad greičiausiai kiekvienas turistas, pamatęs keletą ar kelioliką teatrinių spektaklių Niujorke, grįš namo susižavėjęs. Ir, žinoma, tas susižavėjimas turės rimtą pagrindą, kol mes pasiliksime grynai sceninio meno plotmėje ir neanalizuosime tų veiksnių ir elementų, kurie ir meno srityje turi išpildyti tam tikrus reikalavimus, turi išspręsti tam tikras problemas, turi atsakyti į tam tikrus klausimus. O šie reikalavimai, problemos ir klausimai kaip tik tampriai surišti su pilnutinio žmogaus sąvoka, kurią mes bandome išreikšti trimis matavimais, nes mums atrodo, kad žmogiškosios buities likimas siekia toliau negu instinktas, negu apčiuopiama tikrovė, negu kapinių duobė ir mirtingas atminimas. Todėl ir menui statomi reikalavimai laukia, kad trijų matavimų žmogus prabiltų į trijų matavimų buitį. Todėl ir vaizduojamosios problemos turėtų, jei neapimti, tai bent neišjungti trečiojo matavimo ir su juo surištų išvadų. Todėl ir žmogui statomieji pasaulėžiūriniai klausimai neturėtų vengti paliesti tas tikrovės, kurios siekia toliau negu pojūčių pasaulis ir laboratorinė bei klinikinė patirtis. Kyla klausimas, kodėl sceninis menas apsiriboja daugumoje dviem matavimais, kodėl dramaturgai labai dažnai pasirenka charakterius, kurie pasirenka Žemę ir atmeta Antgamtę. Kyla klausimas, kodėl garsusis britų autorius Sommerset Maugham, paklaustas, kodėl jo vaizduojamos moterys dažniausiai priklauso ribotos, o kartais net žemos doros pasauliui, atsako: "Dora moteris nėra įdomi".

     Atsakymas galėtų būti gana paprastas. Britų rašytojas S. C. Lewis sako, kad rašyti yra žymiai lengviau apie tą pasaulį, kurį mes gerai pažįstame, negu apie tikrovės, kurios mums visiškai tolimos, svetimos, nesuprantamos, o kartais net neįsivaizduojamos. Mūsų dauguma geriau pažįsta blogį negu gėrį, kadangi mūsų patirtyje yra daugiau blogio negu gėrio. Populiariai išsireiškus, daugiau nuodėmės negu dorybės. Kadangi nuodėmė mums geriau pažįstama negu dorybė, mes patyrimo ir vaizduotės pagalba galime keliauti gana toli. Galime gana vaizdžiai, gana įdomiai ir net įtikinančiai atkurti blogį konkrečiomis formomis, galime savo nuodėmingą praeitį atiduoti vaizduojamam charakteriui, nes visa šita yra mums gerai žinomas pasaulis. Čia mes jaučiamės savoje žemėje.

     Deja, dalykas pasunkėja, aiškina rašytojas Lewis, kada mums tenka skirtingas uždavinys, būtent, vaizduoti gėrio pasaulį. Čia mūsų patirtis ribota, nes praktiškasis gėris mūsų gyvenime yra ribotas. Tai tinka natūraliam gėriui, o ypač antgamtiniam gėriui. Vaizduoti šį sunkiai prieinamą pasaulį talento neužtenka. Reikia patirties. Pirmoje eilėje asmeniškos patirties. Bernanos savo meistriškoje knygoje, vardu "Kaimo Klebono Dienoraštis", bando vaizduoti aukštesnio gėrio pasaulį. Bet ir jo atvejyje neatsakytas klausimas, ar šis gėrio vaizdavimas buvo įkvėpto, gerai informuoto talento atvejis, ar asmeninės patirties padarinys. Senas dėsnis, kad niekas negali duoti, ko jis pats neturi, ypač čia galioja svariu stiprumu.

     Ši tendencija — apsiriboti dviem matavimais — nėra tipinga vien tik teatrui, — ją randame ir literatūroje, ir vaizdiniame mene, ir garso meno pasaulyje.

     Kiekvieną savaitę grožinės literatūros baruose pasirodo naujų knygų. Yra išimčių, bet, tur būt, nesuklysime pasakę, kad didžioji autorių dauguma vaizduoja pasaulį, kuris esmėje remiasi dviem matavimais ir kartais net gana radikaliai atmeta trečiąjį matavimą: antgamtinę buitį savyje ir jos apraiškas žmoguje.

     Kai kas galėtų pasiūlyti klausimą, būtent, kodėl rašytojas turėtų kratytis trečiuoju matavimu žmogaus asmenyje, jo prigimties sudėtyje ir pagrindinių gyvenimo problemų sprendime. Ar nebūtų logiška galvoti, kad trečiasis matavimas, vadinasi, dvasios pasaulis — su savo mįslingu paslaptingumu, ypatingu skirtingumu, su savo antgamtine dinamika, transcendentinės malonės jėga ir Žemę prašokančiu problematiškumu, su apokaliptine žmogaus istorija ir su Dievo įsikūnijimu žmoguje — turėtų rašančiam kūrėjui atverti naują erdvę, neribotas galimybes. Pripažinus žmogaus prigimties sudėčiai trečiąjį matavimą, žmogaus gyvenimas, vertybės ir ideologija, misija, planai ir problemos pasirodo naujame dydyje ir maste, nes trečiojo matavimo, įvedimas į žmogaus pasaulį sukuria perspektyvą. Du matavimai perspektyvos neturi. O juk perspektyva, atrodo, yra saugus kelias į pilnąjį ir objektyvųjį pažinimą.

     Galimas dalykas, kad rašytojui, ieškančiam įdomių, neįprastų, originalių charakterių, peršasi mintis, kad tokių tipų greitai nerasi normalių ir vidutinės doros žmonių tarpe. Tenka rinktis tarp nusidėjėlių ir šventųjų. Nereikia ilgai įrodinėti, kurių daugiau. Su liūdesiu pripažįstame, kad šventasis — retas Žemės svečias. Sustojus ties nusidėjėlių mase, akys krypsta į tuos, kurie gaivalingiau, dinamiškiau blogyje reiškiasi. Tai darė ne vienas didžiųjų rašytojų. Ir tai nėra priekaišto vertas dalykas, kol vaizduojamame charakteryje ar charakterių konflikte sprendžiama trijų matavimų problema. Nelaimė ir tragiškumas prasideda ten ir tada, kai nuodėmingi ir kartais net nenormalūs ar iškrypę charakteriai, įstatyti į siaurus dviejų matavimų rėmus, skelbia pasauliui savo gyvenimu, pasaulėžiūra ir vertybėmis, kad trečiojo matavimo nėra ir kad jo nereikia, nes žmogaus gyvenimas Žemėje yra esmingai beprasmis, atsitiktinis, neišaiškinamas, kad dviejuose matavimuose netelpa nei antgamtė, nei Apreiškimas, nei objektyvi religinė patirtis, kad du matavimai turi pasilikti mokslinis ir apčiuopiamas žmogiškosios buities faktas ir sąlyga. Žinoma, žodis "mokslinis" čia vartojamas ta prasme, kurią priima tik empirinio mokslo atstovai.

     Mūsų dėmesys šioje vietoje krypsta ne tiek į patį kūrėją, kiek į įtaką bei įtakas, kurios sukūrė ir palaiko dviejų matavimų pasaulį. Laiko bėgyje jų bus buvę ne viena ir ne kelios. Tiek racionalizmui, tiek pozityvizmui išsivystyti reikėjo kelių šimtmečių. Ne šio straipsnio tikslas būtų nagrinėti pagrindines raidos priežastis. Gal būt, užtektų pasakyti, kad, atrodo, jog pagrindinė šaknis, iš kurios išaugo Apšvietos Amžiaus medis, bus buvusi drąsi tendencija atmesti bet kokį autoritetą, išskyrus žmogiškąjį. Žmogus tapo išeities taškas, sprendimo kriterijus, tikėtinumo laidas, įstatymo autoritetas. Alfa ir omega. Visa nelaimė, kad šitas žmogus, kuris sielojasi dėl grožio, tiesos, dėl įstatymo majestoto, dėl gyvenimo prasmės ir valstybės paskirties bei funkcijų, turi taip pat sielotis dėl žmogiškosios mizerijos, silpnybių ir ribotumų, dėl mįslingojo žmogaus atavizmo, dėl neišaiškinamo prigimties nelogiškumo, greičiau ir gaivalingiau linkstančio į blogį, brutalumą, egoizmą ir anarchiją, negu į grožį, disciplinuotumą, tiesą ir konstruktyvią laisvę. Net ir pripažinus tariamą ir neišvengiamą pasaulio ir žmogaus tendenciją tobulėti, gerėti, vis dėlto negalima praeiti pro du dalyku. Pirma, kad dviejų matavimų žmogus neturi atsakymo gyvybinėms ir transcendentinėms problemoms, kurios anksčiau ar vėliau pasibeldžia į kiekvieno gyvenimo duris. Antra, kad trijų matavmių žmogus yra įspūdingesnis ir dvasingesnis už dviejų matavimų žmogų.

     Eidami per meno galerijas, sustokime ties dviem atvejais. Michelangelo Dovydu ir — kelis šimtmečius vėliau — ties dekadentiniu jauno ir žalio skulptoriaus bejėgiškumu, kuris Čikagoje prieš keletą metų vienoje parodoje atidengė savo bankrotinį nevaisingumą, išstatydamas tris tuščius Coca-Cola butelius, įsmeigtus į molio gabalą. Koks skulptorius, tokia ir skulptūra, ne vienas pasakė. Viename atvejyje — milžinas, o kitame — nykštukas. Bet kas iš tikrųjų akį rėžia, tai žmogaus nueitas kelias istoriniuose meno galerijos rėmuose. Dekadencija ir nužmogėjimas, kuris, atrodo, supuola su dviejų matavimų žmogaus įvedimu į vertybių pasaulį.

     Kai prieš keletą metų beždžionės nutepliota drobė laimėjo parodoje pirmąją premiją, daug kas reiškė užtarnautos simpatijos mažiau laimingiems parodoje dalyvavusiems kūrėjams. Bet skaudžioji ironija, atrodo, glūdėjo ne tame, kad beždžioniškos pastangos supuolė su atsitiktinumo fenomenu, bet kad dviejų matavimų žmogus paskyrė joms pirmąją premiją.

(Bus daugiau)