DR. JUOZAS PRUNSKIS
AUGELIO dėmesį atkreipė faktas, apie kurį rašė spauda, kai neseniai nusižudė jaunas vyras, vienintelis paveldėtojas milijoninių turtų, iššokdamas pro langą. Tai dar vienas liudijimas, kad materialinės gėrybės neatneša pilnos laimės. Tam tikras jų minimumas yra būtinas, tačiau sutiktų skaudų nusivylimą tas, kuris tik joms pašvęstų gyvenimą.
Giliai Įstrigo atmintin dar studijų metu skaityta knyga, vardu "Tikrojo gyvenimo ilgesys", kurioje įvairiomis ištraukomis iš poetų, rašytojų bei filosofų veikalų atvaizduojama, kaip visi cituotieji asmenys ilgisi gilesnės gyvenimo prasmės ir veržiasi išsivaduoti iš pilkos kasdienybės.
Šitokio ilgesio liudijimą užtinkame paskutiniu metu pasirodžiusiame veikale "We Believe in Prayer". Medicinos daktaras Howard A. Rusk, "New York Times" redaktoriaus pavaduotojas, šiame veikale rašo apie religiją, atskleidžiančią kentėjimų prasmę. Kalbėdamas prilyginimu, jis sako, kad didieji keramikos kūriniai neatsiranda, molį padėjus saulėje. Reikia tuos kūrinius iškepinti labai kaitrioje krosnyje. "Tame deginimo procese kai kurie kūriniai sudūžta, kaip sudūžta kai kurių neturinčių tikėjimo žmonių gyvenimas. Tačiau tie, kurie įstengia pakelti karštį, iš molio yra perdirbami į porcelianą ir toki pasilieka visada.
Panašiai yra ir su sergančiais, kenčiančiais bei invalidais. Tie, kurie gydytojų sugebėjimų ir savo pastangų bei ryžto dėka nugali ligą ir nelaimę, įsigyja tokias dvasines gelmes, kurias mums būtų sunku išmatuoti. Jie savo kentėjimo dienų niekais nepraleido. Štai dėl ko yra didelė privilegija patarnauti tiems, kurie pereina per tokią grūdinančią ugnį. Jie yra tokiame artume prie Dievo, kad vargu kuris mūsų, vadinamų normaliais žmonėmis, tai kada nors būtų išgyvenęs".
Čia gydytojas cituoja vieno nežinomo Amerikos kario maldą. Kai ji kartą buvo paskaityta ligoniams, vienas jų tarė kitiems: "Tas žmogus kalba apie mus. Tai mūsų tikėjimas!" Ir toji malda buvo pavadinta "Tikiu to, kuris yra kentėjęs". Štai kai kurie tos maldos žodžiai: "Prašiau Dievą stiprybės, kad daug ką galėčiau nuveikti, tačiau buvau padarytas silpnu, kad galėčiau nuolankiai būti klusnus... Prašiau sveikatos, kad galėčiau atlikti didelius darbus, o man buvo duota liga, kad galėčiau atlikti geresnius darbus... Prašiau turtų, kad būčiau laimingas, o man buvo skirtas neturtas, kad galėčiau būti išmintingas... Prašiau galybės ir įtakos, kad būčiau žmonių giriamas, o tapau silpnu, kad jausčiau Dievo reikalingumą... Prašiau visokių dalykų, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, o gavau gyvenimą, kad galėčiau džiaugtis visokiais dalykais... Aš negavau nieko, ko prašiau, bet buvau apdovanotas viskuo, ko laukiau... Visai nepaisant manęs, mano neištartos maldos buvo išklausytos, ir aš esu labiausiai palaimintas tarp visų žmonių".
Visuomenininke Nora Lynch Kearns savo religiniame mąstyme džiaugiasi, kad kelias į Dievybę yra visiems labai atviras. Ji rašo: "Man nuostabiausias maldos stebuklas yra tas, kad ji kiekvienu momentu kiekvienam yra prieinama. Malda nėra skirta tik privilegijuotai grupei ar išrinktai rasei. Maldai nereikia specialios vietos, specialaus laiko ir gilaus proto, nereikia net specialių žodžių, nes malda išplaukia iš širdies".
Advokatas Charles E. Dunbar jaučia taip nuoširdų ryšį su Dievybe, kad gali pasakyti: "Mano supratimu, nėra didesnės ir gilesnės paguodos, malonumo ir įkvėpimo gyvenime, kaip galimumas turėti tiesioginį kontaktą su Visagaliu, intymiai kalbėtis su Išganytoju, Jam giliame nuolankume bei nevertumo jausmo dvasioje išpasakoti daugelį savo didžių nusikaltimų, tarp jų ir tas sielą žudančias abejingumo ir savimeilės nuodėmes, o tuo pačiu metu ir iškilmingai bei rimtai prašyti pagalbos, paramos ir įkvėpimo nesavimeiliškam, krikščioniškuoju pasišventimu spindinčiam gyvenimui".
J.A.V. laivyno admirolas Chester W. Nimitz ryškiai išpažįsta: "Jūrininkai, kurių gyvybėms nuolat graso gamtos jėgos, suvokia, kaip jie yra nereikšmingi prieš Dievą, ir jie nuolat kreipiasi į Visagalį, ieškodami įkvėpimo ir vadovybės".
Rašytoja Kathleen Norris nesivaržo raštu išpažinti: "Savo gyvenimą aš pagrindžiu malda. Šimtus kartų dienoje mano mintys skrieja prie To, kuris taip paveikė pasaulį, kuris mums davė krikščionio ir krikščionybės vardus... Laikytis maldos dviejų kruvinų karų metu buvo sunku. Bet net ir tamsiausiais abejonių ir išsisėmimo momentais šviesa man atėjo maldos metu". Ji sako, kad mūsų kreipimasis į Visagalį gali susilaukti atsakymo visai netikėtu būdu, atsakymas gali ateiti net tada, kai net prašytojas yra tai užmiršęs. Tik pajuntama, kad "nepakeliamas dalykas pranyksta, tai, kas nepakenčiama, pasidaro brangu ir teisinga, širdies suspaudimas virsta paguoda".
Paskutiniame pasauliniame kare pasižymėjęs generolas W. G. Wyman, fronto kautynėse stebėjęs karius, dabar rašo: "Paskutinio didžiojo karo metu mūsų kariai, išblaškyti po visą pasaulį, jautė vis didesnį priklausomumą nuo Dieviškojo gyvybės Autoriaus". Toliau generolas pasakoja, kaip jis pats Afrikoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje apkasuose ieškojo Dangaus palaimos, kartodamas psalmių maldas. "Po dienos įtempimo, ar naktį praleidus karo lauke, ar keliaujant kautynių srityje, įtempimas būdavo toks didelis, kad pasijusdavau visiškai išsisėmęs. Tačiau, jaučiant Dievo artumą, su kuriuo galima bendrauti ir iš kurio galima susilaukti paguodos, ateidavo suraminimas ir naujos jėgos drauge su jausmu — tebūnie Tavo valia!"
Istorikas dr. A. Johnson primena, kad žmogus yra savo pasisekimo ar sužlugimo architektas. Žmogaus gyvenime ir dvasiniai ir medžiaginiai dalykai turi būti savo vietose. Štai jo žodžiai: "Medžiaginiai dalykai yra ištempiami iki kraštutinumo, ir mes esame taip labai užimti, žmogų ruošdami žemės pilietybei, kad net pamirštame jo dvasinę prigimtį. Užmirštame, kad žmogus turi sielą, kuri yra reikalinga maitinimo ir dėmesio. Mes užmirštame aukštesniąsias gyvenimo vertybes, kurios mūsų išsilaikymui yra daug svarbesnės negu bombos ir kiti mirtini ginklai. Komunizmas su sau giminingais izmais yra pagimdytas tų materialistinių tendencijų, kurios viešpatauja šių dienų pasaulyje".
Šį savo teigimą jis stengiasi paremti istoriniais faktais, aiškindamas: "Kodėl žydai, kaipo tauta, išliko nesuskaitomas kartas, nepaisant persekiojimų, pogromų ir bandymų juos visiškai išnaikinti nuo pat faraonų laikų iki mūsų dienų? Manau, kad visi sutiksime, jog tai įvyko jų dvasinio paveldėjimo ir religinio pastovumo dėka. Jokie sputnikai ir jokios atominės bombos šios tautos nesaugojo nuo sunaikinimo".
Pagalvoję apie šių žymių žmonių pareiškimus, galime pilnai pritarti ir kartoti moderniojo gamtos mokslų atstovo Lecomte de Nouy žodžius: "Niekur kitur žmonija neras išsigelbėjimo, tik religijoje, krikščioniškoje religijoje, kuri eis drauge su mokslo pažanga".