Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1960m. 9 Spalio

1960 M. SPALIO MĖN. (OCTOBER) VOL. XI. NO. 9

T U R I N Y S

Auka (I) — A. Kezys, S. J. . . 259

Žmogaus dvasia modern, psichologijos šviesoje (II)— V. J. Bieliauskas 262

Žmogaus ryšys su antgamte— Dr. J. Prunskis 266

Artimo meilės didvyris — A. Grauslys 269

Gyvenimo ironija — Išeivės Atžala 277

Tėvai ir vaikų išmokslinimas — P. Alšėnas 284

Iš filmu pasaulio — D. Koklytė 287

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius— Juozas Vaišnys, S.J.

Admin.— Petras Kleinotas, S.J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Thompson, Conn.

Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Immaculata Press

Vienatvė   A. Kezio, S. J. nuotr.

SENOVĖS IŠMINTIS LABAI TEISINGAI SAKO,

KAD VARGAS ŽMOGUI BŪTI VIENAM.

JUK ŽMOGUS YRA SOCIALUS ŽEMĖS KELEIVIS,

GIMĘS NE VIENATVEI, O BENDRAM GYVENIMUI.

 GYVENDAMAS VIENAS, JIS JAUČIASI NEPILNAS,

JAM KAŽKO TRŪKSTA, KAŽKO NERAMU, KAŽKO NEGANA.

TAD VIENATVĖ NĖRA ŽMOGAUS TIKSLAS,

BET GALI BŪTI GERA PRIEMONĖ TIKSLUI SIEKTI.

NERETAI JI ŽMOGUI PADEDA PILNIAU SUBRĘSTI.

PERGYVENDAMAS VIENATVĘ, JIS PAMATO IR SUPRANTA,

 KAD ŽMOGUS NĖRA SKIRTAS TIK SAU PAČIAM,

KAD JO TIKSLAS YRA IŠEITI IŠ SAVO EGOIZMO

 IR ŠVIESTI KITIEMS, SIEKIANT TIKSLO,

NESIRIBOJANČIO NEI PAČIU SAVIMI, NEI ŠIA ŽEME,

SIEKIANČIO TOBULO SOCIALUMO IR DRAUGYSTĖS

SU SAVO TVĖRĖJU IR SU KITAIS ŽMONĖMIS.

A U K A (I)

A. KEZYS, S. J.

Duonos ir vyno aukojimas

     ISTORIJA yra pilna iškilmingų momentų, kada žmogus pajusdavo reikalą garbinti Aukštesniąją Būtybę ne vien malda savo dvasios kertelėje, bet ir išoriniu ženklu — auka. Abelis išreiškė savo religinius įsitikinimus, pastatydamas akmens altorių ir paaukodamas Dievui geriausius bandos avinėlius. Melkizedeko auka buvo duona ir vynas. Išrinktosios tautos protėvis Abraomas jau buvo beaukojąs Dievui savo sūnų Izaoką, kaip paklusnumo duoklę Aukščiausiajam Viešpačiui. Pagal Mozės įstatymą žydai kasmet valgydavo aukos avinėlį, minėdami tautos išlaisvinimą iš Egipto. Virgilijus Eneidoje šitaip aprašo Enėjo auką. Enėjas atveda keturis jaučius, vaidilutė pila vyną tarp ragų, nukerpa šiek tiek plaukų, po to šventieji kunigai gyvulius piauna. Enėjas aukoja avinėlį pragarui ir nakčiai, telyčią Proserfinai, kitas aukas Plutonui. Ant degančių likučių pila alyvą. Pateptąją auką pagaliau suryja ugnis.

     Nuo neatmenamų laikų kunigai ir levitai vienoje tradicijoje, vaidilos, kunigaikščiai, burtininkai kitoje tradicijoje pravesdavo religinės prasmės veiksmą, pašventintą ne vien giesme ir malda, bet ir išoriniu ritualu, auka. Su aukų liepsnomis kildavo į dangų brangūs smilkalai, stipriausi kaimenės jaučiai, kartais net pati didžiausia auka — žmogaus, mylimiausiojo asmens, gyvybė.

     Aukos spontaniškas atsiradimas įvairių amžių ir įvairių kultūrų tautose sako, kad auka yra daugiau negu paprastas istorinis supuolimas. Jos šaknys yra giliai įaugusios į žmogaus sąmonę ir, kaip tvirtina Tridento bažnytinis susirinkimas, į pačią jo prigimtį (DB 938). Žmogus yra sukurta būtis, susidedanti iš kūno ir sielos. Kaip kūrinys jis turi pripažinti Dievą savo Kūrėju ir išreikšti savo priklausomumą nuo Jo. Ir kūnas ir siela turi atiduoti Dievui savo duoklę — siela minties ir valios, kūnas jausmų ir fizinės tarnybos duoklę. Šis laisvas pasidavimas Dievo Valiai yra žmogaus auka plačiąja prasme. Jis yra pagrindas ir esmė visų aukos ritualų, kuriais žmogus amžių bėgyje išreikšdavo simboliniu būdu tai, kas glūdėjo jo širdyje. Gal dėl to aukos ritualo objektas būdavo toks daiktas, kuris išreikšdavo patį aukotojo asmenį, lyg reprezentuodamas jį šiame kūrinio susitikime su Kūrėju. Geriausias bandos avinėlis galėjo reikšti atidavimą Dievui visko, kas žmoguje buvo geriausia; duona ir vynas, pagrindiniai žmogaus gyvybės palaikytojai, išreiškė gyvybės ir gyvenimo auką; kruvinosios gyvulių aukos galėjo išreikšti mirties duoklę, ar nusidėjusio kūrinio nuotaiką, jam stovint šventojo Dievo akivaizdoje. Nuodėmės apsunkinta sąžinė teisingai jautė, kad nuodėmės kaina yra mirtis. Gal todėl paženklino daugumą savo aukų kraujo praliejimu, aukojamo daikto sunaikinimu.

     Nors krikščioniui yra priimtinos tik tos senovės aukos, kuriose buvo pripažįstamas tikrasis Dievas, tačiau ir pagonių aukoje jis gali įžiūrėti tiesos kibirkštėlę, bent tą visiems bendrą žmogaus palinkimą išpažinti Dievo viršenybę, atiduodant Jam žmogiškosios būties duoklę aukos pavidale. Ta prasme pagoniškosios aukos buvo ieškojimas kelio į tikrąjį Dievą pagal žmogiškąsias išgales. Jos kartu su Apreiškimo aukomis atidavė Kūrėjui prigimties padiktuotą duoklę ir ruošė kelią krikščioniškajai Aukai, pilnai įprasminusiai visas ligšiolines žmogaus aukas.

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS DVASIA MODERNIOSIOS PSICHOLOGIJOS ŠVIESOJE (II)

VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS, Xavier Universiteto Profesorius

O TRUMPOS, praėjusį kartą duotos, keletos sąvokų apžvalgos grįžkime atgal prie žmogaus dvasios Amerikos psichologijoje. Ar galima čia kalbėti apie dvasios struktūrą? Atsakymas, be abejo turi būti neigiamas. Dauguma Amerikos psichologų žmogų priskiria gyvulių karalijai. Tiesa, jis yra aukštesnio laipsnio gyvulys, bet vis tiek gyvulys. Tiesioginiai apie žmogaus dvasią šių dienų psichologas nekalba. Praėjusį kartą rašėme, kad Amerikos psichologijoje galima rasti eilę sąvokų, kuriose galima išskaityti bent dalinį dvasios pripažinimą. Tos sąvokos yra: aš, intelektualinės funkcijos, motyvacija, vertė, laisvė, asmenybė. Šios sąvokos sudaro tarsi atskiras griaučių dalis, kurios drauge sudėtos gal ir duotų pilnesnį dvasios vaizdą. Tačiau tokių užsimojimų paprastai vengiama.

     Šiuometinė Amerikos psichologija naudoja visą eilę erzacinių sąvokų, vengdama naudoti sielos sąvokas. Tur būt, labiausiai tokių sąvokų mėgiama yra asmenybės sąvoka. Šiandien daugeliu atvejų asmenybės sąvoka reiškia tą pat, ką sielos ar žmogaus dvasios sąvoka. Žinoma, kaip sielos sąvoka pirmoje eilėje priklauso nuo žmogaus asmeniškos filosofijos, taip ir asmenybės sąvoka priklauso nuo asmeniškos psichologo filosofijos. Ne vienas psichologas šiandien galėtų lengvai žengti nuo asmenybės prie sielos ir žmogaus dvasios sąvokų, bet jeigu jis to nedaro, tai yra ne mokslo, bet jo asmeniškų pažiūrų reikalas.

     Tenka dar paminėti, kad žmogaus dvasios dvasiniam elementui, t. y. tokiems dalykams kaip sielos nemirtingumas ar dvasiškumas, Amerikos psichologijoje nėra erzacų. Bet tai jau yra visai kitas reikalas. Sielos dvasiškumas ar nemirtingumas nėra psichologinis klausimas, dėl to visai teisingai Amerikos psichologai jo nesvarsto ir, mano nuomone, psichologijos ribose neturi teisės svarstyti. Žinoma, katalikai psichologai Amerikoje sielos ir dvasios sąvokas vartoja dažniau, bet daugiau jie vartoja jas scholastinės filosofijos rėmuose ir, jas kartodami, yra pasilikę šalia moderniosios psichologijos. Deja, apgailestaudami turime pripažinti, kad katalikų psichologų įnašas į Amerikos psichologiją yra labai ribotas, beveik nepastebimas. Tai yra ypač dėl to, kad jie iki šiol nesugebėjo užpildyti prarajos tarp scholastinės (arba filosofinės) psichologijos ir moderniosios psichologijos. Ši praraja yra beveik nejaučiama vokiečių ar prancūzų psichologijoje. Antra vertus, gal čia katalikai psichologai ligi šiol nėra turėję reikiamo supratimo ir paramos iš katalikiškosios visuomenės, kuri, bendrai imant, nėra psichologiškai nusiteikus. Tokiu būdu jie nėra remiami nei katalikiškos visuomenės, nei savo nekatalikų kolegų, tad visa to akivaizdoje susidaro per daug nesaugumo, kad būtų galima išvystyti naujas idėjas.

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS RYŠYS SU ANTGAMTE

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ARTĄ Čikagoje teko susipažinti su vienu J.A.V. generolu. Jo žmona buvo lietuvių kilmės. Kad ir trumpai su juo pabendravus, teko pajusti, kad jo kasdieniuose užsiėmimuose yra neužmirštas ir rožančiaus kalbėjimas. Tas žymus kariškis buvo giliai tikintis žmogus.

Aviacijos generolo patyrimas

     Aviacijos generolas E. W. Rawling, kuriam buvo patikėtos labai svarbios aviacijos medžiagų viršininko pareigos, šitaip rašo: "Vyrai, kurie valdo lėktuvą, ar tai garsą pralenkiantį sprausminį, ar mažiau žavų propelerio traukiamąjį, supranta maldos vertę. Šis teigimas yra teisingas ir mano paties 30 metų karjeroje". Čia jis randa pačioje gamtoje įtikinantį argumentą, nes, anot jo, "yra tvarkingas ir neribotas planas, pagal kurį valdomi visi dalykai: žvaigždžių keliai, metų laikai, gimimas, augimas ir mirtis. Nors žmogus tegali tik mažą to plano dalį įžvelgti, vis tiek yra įtikinantis aiškumas, kad tik Aukščiausioji Būtybė gali taip tvarkyti visatą, kad tai prašoka net žmogaus pajėgumą suprasti. Kad yra Dievas, apie tai negali būti abejonės. Tik nieko nepaisąs arogantas galėtų tai neigti".

     Generolas yra nuomonės, kad amžinąsias tiesas pažinti ir pagal jas gyventi žmogui trukdo savimyla, todėl jisai sako, kad geriausias vaistas prieš savimylą esanti malda. Žmogus, kuris nuoširdžiai meldžiasi, negali būti labai savimylus. Maldos metu žmogus stengiasi savo mintį ir valią suderinti su Dievu. Gal jis ir prašo sau kokios nors malonės, bet jis tai daro nuolankiai, galėdamas pasakyti: "Tebūnie ne mano, o Tavo valia".

Palikti pasauli geresnį

     Įvairių sričių gilieji protai įžvelgia Amžinosios Būtybės buvimą. Illinois universiteto klinikinių mokslų departamento rektorius, fiziologijos profesorius dr. A. C. Ivy rašo: "Kuo daugiau aš pažįstu gyvųjų būtybių mechanizmą ir jų reagavimą į išorinį pasaulį, kuo daugiau pažįstu visatą ir viską, kas joje yra, kuo labiau pažįstu įstatymų ir tvarkos begalinę apimtį, kuri yra būdinga visų dalykų struktūrai ir pasireiškimui, tuo labiau tikiu Dievą, tuo labiau esu nustebintas Jo begaline galia ir išmintimi, tuo labiau jaučiuosi verčiamas kokia nors maldos forma ir savo geru elgesiu pagerbti Jo vardą ir Jį pagarbinti... Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo nuoširdžiau ir dažniau meldžiu išminties ir ryžto daryti tai, kas yra gera Dievo akyse, kad tokiu būdu ir aš galėčiau prisidėti, kuo tik galiu, prie Jo karalystės ir Jo valios įvykdymo, kaip danguje, taip ir žemėje... Aš meldžiuosi, išreikšdamas padėką už tuos dalykus, kuriais džiaugiausi ir tebesidžiaugiu, ir už tas pamokas, gautas iš savo ir kitų žmonių blogo elgesio... Meldžiu jautrios sąžinės, kad būčiau budrus pagundoms ir vengčiau blogio, kad savo gyvenimu galėčiau palikti pasaulį bent kiek geresnį".

Skaityti daugiau:

ARTIMO MEILĖS DIDVYRIS

ALFONSAS GRAUSLYS

(Šv. Vincento Pauliečio 300 metų mirimo sukakties proga)

     Manau, kad kai kuriems mūsų teko matyti šitokį paveikslėlį: vidutinio ūgio senelis, švelniai gerumu besišypsančiomis akimis ir siauromis lūpomis, juoda birete ant galvos, plačiu ir ilgu apsiaustu, iš po kurio matosi ant rankos laikomo kūdikio galvutė; o kitas vaikas stovėdamas glaudžiasi prie jo. Tai populiarusis XVII šimtmečio Prancūzijos šventasis — šv. Vincentas a Paulo. Tai šventasis, kuris dėl savo plačios, visomis kryptimis išsišakojusios artimo meilės veiklos yra virtęs artimo meilės dorybės įsikūnijimu ir simboliu. Tad neveltui ir meno pasaulis, susidomėjęs jo asmeniu, Prancūzijoje sukūrė labai simpatingą filmą, vardu "Mr. Vincent".

     Šiais neapykantos kurstymo, savanaudiškumo ir įvairiai besireiškiančio egoizmo laikais šv. Vincento mirties sukaktis kaip tik duoda progos mesti žvilgsnį į tą stipriai evangelijoje pabrėžtą, bet gal labiausiai krikščionių pamirštą artimo meilės dorybę.

Plati šventojo veikla

     Neliesdami čia šv. Vincento visos gyvenimo eigos ir datų, tik prisiminsime, kad jis gimė prancūzų kaimiečių šeimoje, o mirė, sulaukęs beveik 80 m. amžiaus, Paryžiuje 1660 m. rugsėjo mėn. 29 d., šešiasdešimt savo ilgo gyvenimo metų užpildydamos negirdėtai gausia ir plačia artimo meilės veikla. Galima sakyti, kad nebuvo tokio dvasinio ar medžiaginio vargo, su kuriuo šventasis savo gyvenime nebūtų susidūręs ir nebūtų juo sielojęsis. Savo ankstyvoje jaunystėje tapęs kunigu, o vėliau trumpai buvęs dviejų parapijų klebonu, jis dar apčiuopiamiau pajunta dvasinį ir medžiaginį liaudies vargą, pradėdamas su juo kovoti ir jį mažinti.

     Baisu yra badauti ir nuolat alkti. Tada visas idėjų pasaulis nustoja savo patrauklumo. Žmogus virsta tartum medžiaga, kai nuolat tik medžiaga turi rūpintis. Bet nemažiau yra baisu gyventi religijos neįprasmintą, tad beprasmį ir klaikų gyvenimą. Tokio gyvenimo fone kančios tarpai tai yra tik žaibai, kurie tą klaikumą dar labiau paryškina. Štai dėl ko šventasis jautė, kad duoti žmonėms tiesos ir duonos yra jo gyvenimo pasiuntinybė.

     Tad pirmiausia jis su keliais kitais kunigais pradeda važinėti misijų darbams, visur kurdamas "Gailestingumo Brolijas". Misijų metu tiesai sušvitus žmonių sielose, jų širdis, paliesta malonės ir meilės, palinkdavo ir duona dalintis su tais, kurie jos mažiau turi.

Skaityti daugiau:

GYVENIMO IRONIJA

IŠEIVĖS ATŽALA

     Tėveliai buvo apsiskaitę, rimti, patriotai, todėl Argentinos lietuvių išeivių labai gerbiami. Mūsų šeima buvo aktyvi lietuviškoj veikloj. Tačiau dideliam tėvelių sielvartui jųjų vaikai išėjo už svetimtaučių. Buvo skaudi nekurių žmonių pajuoka: "Tai tau ir patriotai, visus vaikus atidavė svetimiems". Lyg jie būtų buvę kalti... Seserys sugyveno gražiai ir įsikūrė neblogai, bet, stebint jų gyvenimą, man atrodė, kad kažko trūko, kažkas buvo nepilna... Pasakiau tai mamai.

     — Tas kažkas, mano vaikeli, tai trūkumas dvasinio ryšio, harmonijos — to negali duoti jokia mišri šeima!

     Pasilikusi pas tėvelius, daug dirbau; laisvalaikius skirdavau lietuviškajai veiklai ir knygoms. Pakvietimų pramogoms nepriiminėjau. Dvidešimt metų būdama, pradėjau susirašinėti su vienu tremtiniu, kurio laiškais žavėjausi, nors jis veik nieko apie save nerašė. Mamai neturėjau jokių paslapčių, jai skaičiau Aurimo laiškus ir netrukus pasijutau dažnai apie jį besvajojanti.

     Bet kai buvau dvidešimt trejų metų, kartą mūsų įstaigoje pasirodė nepaprastai gražus jaunikaitis. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio! Jis dirbo mūsų įmonės dirbtuvėje. Kasdien pasikeisdavom žvilgsniais; vėliau susitikinėjom po darbo. Gyvenimas darėsi gražus ir įdomus.

     Vaikinas buvo nekatalikas, svetimtautis tremtinys, todėl varžydamasi atsivedžiau jį į namus, Mama, pastebėjusi mano entuziazmą, pasirodė neįprastai šalta.

     Turėjau pasimatymą. Sakiau mamai, jog einu į draugės arbatėlę. Jis mane palydėjo; bestovint ties mūsų namų varteliais, grįžo iš kino tėvai — pasveikinę įėjo. Jaučiausi sugėdinta. Kitą rytą mama atrodė rimta, liūdna. Man buvo skaudu, kad nebuvau sakiusi tiesos, ir štai ji mane užklupo. Negalėdama tokios padėties pakęsti ir norėdama atgauti jos pasitikėjimą, pamelavau antrukart:

     — Mamute, aš tikrai buvau arbatėlėje, grįždama susitikau su juo, ir jis mane palydėjo.

     Pastebėjau, kad jai pasidarė lengviau, ir aš, žūt būt, pasiryžau daugiau nemeluoti! Mama žinojo, kur einu, su kuo ir kada grįšiu. Apie praleistą laiką nepasakojau, nebent apie filmą.

Skaityti daugiau:

TĖVAI IR VAIKŲ IŠMOKSLINIMAS

PRANYS ALŠĖNAS

     Kad vaikus reikia auginti, auklėti ir išmokslinti, visiems aišku. Atrodo, kad tai savaime suprantamas reikalas, ir apie tai nereikėtų nei kalbėti, nei rašyti. Šitą tiesą supranta ne tik inteligentai tėvai, ją gerai suprato ir mūsų kaimiečiai, nedaug prasimokę, o kartais ir visiški bemoksliai. Jie stengėsi savo vaikus auginti ir auklėti taip, kad jie užaugtų gerais žmonėmis. Taip pat iš paskutinių savo santaupų jie stengėsi vaikus leisti į mokslus, kad jiems būtų lengviau gyventi, kad jie būtų šviesesni ir laimingesni už savo tėvus.

     Reikia pripažinti, kad tie mūsų tėvai, paprasti kaimiečiai, savo tikslą, nežiūrint mažų išimčių, pilnai pasiekė. Savo vaikus jie gražiai išaugino, išauklėjo ir išmokslino. Mūsų kaimas davė Lietuvai šviesuomenę. Deja, lygindami nepriklausomos Lietuvos laikus su dabartine mūsų padėtimi išeivijoje, ypač Šiaurės Amerikoje, matome didelį skirtumą. Laikas ir gyvenamosios aplinkybės visiškai pakeitė vaikų auginimo, auklėjimo ir išmokslinimo reikalus. Šie reikalai dabar tėvams teikia labai daug rūpesčių, nors atrodo, kad šiuose materialinio gerbūvio kraštuose visa tai turėtų būti lengviau negu Lietuvoje. Deja, taip nėra, ir vaikų auklėjimas bei išmokslinimas yra dabar viena didžiausių tėvų problemų.

     Nesunku suprasti, dėl ko taip yra. Dabartinės gyvenimo sąlygos tėvams neleidžia daug bendrauti su vaikais ir daugiau atsidėti jų priežiūrai bei auklėjimui. Daugiausia įtakos vaikams turi svetima aplinka, labai kenkianti geram auklėjimui. Čia yra tiek daug kreivų kelių ir takelių, kurių išvengti mūsų jaunimui yra nelengva. Lietuvoje šiuo atžvilgiu buvo žymiai geriau. Nors ir ten pasitaikydavo blogybių, tačiau tikrai nebuvo tiek visokių nusikaltimų ir blogų pavyzdžių kaip čia.

Vienatvė su Dievu yra pilnutinių žmonių mokykla, bet ji reikalauja didelės širdies, turtingos dvasios, neišsemiamos kantrybės ir beribės drąsos.

B. M a r k a i t i s, S. J.

 

     Jeigu kartais kokiame nors laikraštyje pasitaiko šeimos rūpesčių ir klausimų skyrius, tai į jį dažnai suplūsta labai daug įvairiausių klausimų, tėvų rūpesčių ir nusiskundimų. Pvz. Toronte leidžiamo laikraščio "Daily Star" šeimos skyriuje buvo klausimas, ar vaikai, gavę išmokslinimą, privalo bent dalinai tėvams už tai atsilyginti. Atsakant į šį klausimą, buvo įvairiausių nuomonių. Paminėsime tik dvi charakteringesnes.

Skaityti daugiau:

Iš filmų pasaulio

Dalė Koklytė

STRANGERS WHEN WE MEET

     Tai nauja drama, kuri sukasi apie architekto (Kirk Douglas) susitikimą su svetima moterimi (Kim Novak). Architektui yra užsakyta pastatyti namus garsėjančiam rašytojui (Emie Kovacs). Didelę filmo dalį užima tų radikaliai modernių namų planavimas ekscentriškam rašytojui. Čia yra gera proga sekti architektą jo kūrybiniais momentais, kai jis vykdo seniai kilusią svajonę. Taip pat nepraleidžiama proga bent lengvai pafilosofuoti apie architektūros meną.

     Architektas susitinka svetimąją moterį visai netikėtai, vedant į mokyklą vaikus. Jų natūralus vienas prie kito patraukimas tuoj išsivysto į draugystę. Toliau, įvairių šeimyninių nesusipratimų stumiami, juodu įsivelia į romansą, iš kurio kyla skandalas, grasinąs iširti dviems šeimoms.

     Barbara Rush vaidina architekto žmoną, per daug nutolusią nuo savo vyro kūrybinio gyvenimo, kas jį ir priverčia ieškoti supratimo ir dėmesio kitoje moteryje.

     Filme parodyta maža gyvenimo dalelė, kuri, kaip pavyzdys, turėtų perspėti kitus, kad ir jiems gali panašiai atsitikti, atsidūrus panašioje padėtyje. Filmas gyvenimiškas savo turiniu, skoningas pastatymu ir atitinkamai realus vaidybiniu išpildymu. Nors tema ir ne nauja, bet gana nenuobodžiai pristatoma.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Juozas Eretas. STASYS ŠALKAUSKIS. Išleido Ateitininkų Federacija kun. J. A. Karaliaus lėšomis. Spaudė Tėvų Pranciškonų spaustuvė Brooklyne 1960 metais. Aplanke — Ados Korsakaitės linoleumo raižinys. Apie 300 puslapių, kieti viršeliai, kaina nepažymėta.

Vincas Ramonas. MIGLOTAS RYTAS. Apysakos. Išleido Liet. Knygos Klubas. J. Pilipausko aplankas. 166 psl., kaina $2.

Pranas Naujokaitis. AKMENS ŠIRDIS. Elegijos. Išleido “Ateitis”. P. Os-molskio viršelis. Spaudė T. Pranciškonų spaustuvė. 104 psl., kaina nepažymėta.

Juozas Kralikauskas. ŠVIESA LANGE. Romanas. Nidos Knygų Klubo leidinys. 248 psl., kaina $1.50.

RINKTINĖ, 1960 m. nr. 6. Nidos leidinys.

STUDENTU GAIRĖS. 1960, nr. 2(3). Studentijos žurnalas, leidžiamas Liet. Studentų Sąjungos J.A.V. 4 kartus i metus.

Redakcija: R. Punkris, T. Remeikis, V. Skrupskelytė.

Administracijos adresas: E. Šimaitis, 6841 S. Oakley, Chicago 36, Illinois.

Skaityti daugiau: