Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

ARTĄ Čikagoje teko susipažinti su vienu J.A.V. generolu. Jo žmona buvo lietuvių kilmės. Kad ir trumpai su juo pabendravus, teko pajusti, kad jo kasdieniuose užsiėmimuose yra neužmirštas ir rožančiaus kalbėjimas. Tas žymus kariškis buvo giliai tikintis žmogus.

Aviacijos generolo patyrimas

     Aviacijos generolas E. W. Rawling, kuriam buvo patikėtos labai svarbios aviacijos medžiagų viršininko pareigos, šitaip rašo: "Vyrai, kurie valdo lėktuvą, ar tai garsą pralenkiantį sprausminį, ar mažiau žavų propelerio traukiamąjį, supranta maldos vertę. Šis teigimas yra teisingas ir mano paties 30 metų karjeroje". Čia jis randa pačioje gamtoje įtikinantį argumentą, nes, anot jo, "yra tvarkingas ir neribotas planas, pagal kurį valdomi visi dalykai: žvaigždžių keliai, metų laikai, gimimas, augimas ir mirtis. Nors žmogus tegali tik mažą to plano dalį įžvelgti, vis tiek yra įtikinantis aiškumas, kad tik Aukščiausioji Būtybė gali taip tvarkyti visatą, kad tai prašoka net žmogaus pajėgumą suprasti. Kad yra Dievas, apie tai negali būti abejonės. Tik nieko nepaisąs arogantas galėtų tai neigti".

     Generolas yra nuomonės, kad amžinąsias tiesas pažinti ir pagal jas gyventi žmogui trukdo savimyla, todėl jisai sako, kad geriausias vaistas prieš savimylą esanti malda. Žmogus, kuris nuoširdžiai meldžiasi, negali būti labai savimylus. Maldos metu žmogus stengiasi savo mintį ir valią suderinti su Dievu. Gal jis ir prašo sau kokios nors malonės, bet jis tai daro nuolankiai, galėdamas pasakyti: "Tebūnie ne mano, o Tavo valia".

Palikti pasauli geresnį

     Įvairių sričių gilieji protai įžvelgia Amžinosios Būtybės buvimą. Illinois universiteto klinikinių mokslų departamento rektorius, fiziologijos profesorius dr. A. C. Ivy rašo: "Kuo daugiau aš pažįstu gyvųjų būtybių mechanizmą ir jų reagavimą į išorinį pasaulį, kuo daugiau pažįstu visatą ir viską, kas joje yra, kuo labiau pažįstu įstatymų ir tvarkos begalinę apimtį, kuri yra būdinga visų dalykų struktūrai ir pasireiškimui, tuo labiau tikiu Dievą, tuo labiau esu nustebintas Jo begaline galia ir išmintimi, tuo labiau jaučiuosi verčiamas kokia nors maldos forma ir savo geru elgesiu pagerbti Jo vardą ir Jį pagarbinti... Kuo ilgiau aš gyvenu, tuo nuoširdžiau ir dažniau meldžiu išminties ir ryžto daryti tai, kas yra gera Dievo akyse, kad tokiu būdu ir aš galėčiau prisidėti, kuo tik galiu, prie Jo karalystės ir Jo valios įvykdymo, kaip danguje, taip ir žemėje... Aš meldžiuosi, išreikšdamas padėką už tuos dalykus, kuriais džiaugiausi ir tebesidžiaugiu, ir už tas pamokas, gautas iš savo ir kitų žmonių blogo elgesio... Meldžiu jautrios sąžinės, kad būčiau budrus pagundoms ir vengčiau blogio, kad savo gyvenimu galėčiau palikti pasaulį bent kiek geresnį".

Didžiojoj krizėj

     Žmogaus susijungimą su Dievu ypač laiko svarbiu taip netikrais dabarties laikais Virginijos Valstybinės Kolegijos prezidentas dr. R. P. Daniel. Jis taip sako: "Jokiu kitu istorijos laikotarpiu malda neturėjo didesnės reikšmės, kaip dabar, kada žmogus susiduria su krize, kuri gali jį ištikti, apie ką mūsų protėviai nė negalvojo. Kiekvienas naujas išradimas, atrodo, yra lyg priemonė sunaikinti žmoniją".

     Grįždamas prie savo paties gyvenimo uždavinių, tasai kolegijos prezidentas pasakoja, kokią didelę atsakomybę jis jaučia, kai reikia daryti sprendimus, nuo kurių dažnai gali priklausyti tūkstančių žmonių gyvenimas. Toliau jis tęsia: "Esu patyręs, kad melsdamasis jaučiuosi pilnas jėgos ir aiškesnio visų dalykų supratimo. Visa tai pralenkia bet kokius mano asmeniškus sugebėjimus. Yra nuostabu ir džiugu maldos keliu padaryti neįmanomus dalykus įmanomais, atrodantį pralaimėjimą paversti pergale ir atgal traukiančias jėgas panaudoti veržimuisi į priekį".

     Tęsdami toliau žymiųjų Amerikos žmonių pasisakymus apie jų ryšį su antgamte, galime prisiminti Clevelando laikraščio "Plain Dealer and News" viceprezidento Charles F. McCahill pasakymą: "Maldą aš laikau pasikalbėjimu su Dievu. Tai darydamas, aš jaučiu ryšį su Juo. Jis yra mano Viešpats ir vyriausias visatos Valdovas. Jis yra mano Mokytojas, aš nuo Jo visiškai priklausau. Taip pat aš žinau, kad visos dovanos, kurių tik susilaukiu, yra Jo geradarybės".

     Prezidento Eisenhowerio kabineto narys, žemės ūkio ministeris Ezra Taft Benson taip pat jaučia artimą ryšį su pasaulio Kūrėju: "Malda ne tik mus suartina su Dievu, bet ji ir sustiprina mūsų kasdieninius veiksmus, padarydama juos teisingesniais, nes mumyse atsiranda nusistatymas Jį pripažinti ir laikyti- mūsų veiksmų dalininku. Tai padeda mums savo mąstymą nukreipti į tiesų ir pozityvų kelią. Tai moko tikėjimo ir padeda pasiekti supratimą. Tai sukuria atmosferą, kurioje džiaugsmas ir meilė neturi ribų. Malda išveda žmogų iš neryžtingumo ir nusivylimo dumblo į saulės šviesą, sužibančią iš meilės ir pasitikėjimo. Noras tikėti ir pripažinti aukštesnę būtybę, kaip matyti iš maldos praktikavimo, pakelia žmogaus moralinį lygį, atnaujina jo supratimą ir veda į amžinojo tobulėjimo kelią".

Praturtinta asmenybė

     Švietimo vadovybėje dirbąs dr. Sidney A. Rand primena, kaip ryšys su antgamtiniu pasauliu žmogų praturtina. "Vyras ar moteris", sako jis, "jeigu ištisais metais nepamiršta ugdyti maldos įpročio, tampa turtingesne asmenybe, nes malda labai daug ką suteikia".

     Publicistas dr. Frank Kingdon primena, kad Dievas yra viską apimanti Dvasia. "Aš esu Jame. Jis žino mano kvailybes, mano silpnybes, mano nuodėmes ir mano reikalus daugiau negu aš pats. Dėl to geriausia mūsų malda gali būti — tebūnie Tavo valia. Tai didelis žmogaus nusižeminimas ir psichologiškas savo silpnybės pripažinimas bei kūdikiškas pasitikėjimas Dievu.

     Dėl to jis toliau ragina: "Melskitės nenustodami. Dievas nenorėjo, kad mes eitume per gyvenimą užmerktomis akimis, kartodami tik apeiginius žodžius. Jo noras buvo, kad mes kiekvieną minutę jaustume savo ryšį su Juo ir kad žinotume, kad kiekvienas mūsų atodūsis ir žodis yra bendravimas su Juo. Mano supratimu, malda savo giliausia prasme yra ne tie žodžiai, kuriuos ištaria mano lūpos, bet tas nepaliaujamas jausmas, kad aš niekada nesu nuo Jo atsiskyręs".

     Berkeley universiteto profesorius dr. G. Harkness pirmiausia žvelgia į pagrindines šių dienų žmogaus viltis tardamas: "Yra du dalykai, kurių dabartiniu metu žmonės labiausiai ilgisi — tai taikos tarp tautų ir ramybės kiekvieno žmogaus vidaus gyvenime. Malda yra labai reikšminga abiems dalykams. Mes niekada nepasieksime pasaulio atnaujinimo be atskirų individų atnaujinimo; o žmogaus gyvenimo atnaujinime maldai priklauso labai žymi vieta. Mano giliu įsitikinimu, malda yra kelias į taiką ir ramybę ir viena ir kita aukščiau minėta prasme. Tačiau tai nelengvas kelias. Jis brangiai kainuoja. Jėga, kuri pasiekiama maldos keliu, yra ne mūsų, bet Dievo jėga, o Jo valia yra mūsų ramybė.

Iš nuolankios širdies gelmių

     Buvęs Amerikos politikos veikėjas dr. H. V. Prochnow gražiai išryškina žmogaus vidaus pasiruošimą, iš kurio išplaukia nuoširdus ryšys su antgamte: "Kad malda turėtų toli siekiančios galios, ji turi kilti iš nuolankios, atleidžiančios širdies gelmių. Tik nuolankus žmogus giliai atjaučia savo suklupimus bei trūkumus ir giliai pergyvena savo priklausomybę nuo Dievo. Tūkstančiais kartų kiekvienas mūsų jaučiasi palaimintas, tačiau retai dėkingumo žodis išeina iš mūsų lūpų. Kasdien mes esame kalti dėl savo nedėkingumo. Argi mes pirma turime netekti regėjimo, kad suprastume saulėleidžių, miškų ir ežerų gražumą? Argi mes pirma turime kęsti alkį, kad įstengtume parodyti savo dėkingumą už nesuskaitomas medžiagines palaimas? Argi mes pirma turime netekti laisvės, kad susiprastume būti dėkingi už laiką, kai ja džiaugiamės? Argi reikia nelaimės ir tragedijos, kad atsivertų mūsų akys? Kai kas dar paklausia, argi reikėtų kiekvienoje kartoje nukryžiuoti Kristų, kad žmogus pilnai suvoktų tas palaimas, kurios žmogui visiems laikams yra suteiktos?

     Gražiai vienu trumpu sakiniu savo susijungimą su Visagaliu nusako aktorius Eddie Dowling: "Malda yra mano kasdieninis Dievo aplankymas".

     Mokslininkas Sir Hubert Wilkins ragina: "Niekada nereikia pamiršti, kad su nuoširdžiu tikėjimu atliekama malda yra jėga, traukianti į asmeninę laimę, savęs kontrolę, socialinę harmoniją, moralinę pažangą ir dvasinius laimėjimus. Tikėjimas ir malda turi būti suaktyvinti meile: Dievo, draugų, kaimynių ir net priešų meile, o taip pat ir paties savęs meile, kiek tai rišasi su asmens kilnumo ir savigarbos išlaikymu".

     Pagaliau naudinga išgirsti generolo L. C. Shepherd žodžius: "Tikiu maldos galia, nes visą mano gyvenimą, ypač fizinių pavojų ir protinio įtempimo laikotarpiais, ji man atnešė didelę dvasinę pagalbą ir sustiprinimą".