Spausdinti

VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS, Xavier Universiteto Profesorius

O TRUMPOS, praėjusį kartą duotos, keletos sąvokų apžvalgos grįžkime atgal prie žmogaus dvasios Amerikos psichologijoje. Ar galima čia kalbėti apie dvasios struktūrą? Atsakymas, be abejo turi būti neigiamas. Dauguma Amerikos psichologų žmogų priskiria gyvulių karalijai. Tiesa, jis yra aukštesnio laipsnio gyvulys, bet vis tiek gyvulys. Tiesioginiai apie žmogaus dvasią šių dienų psichologas nekalba. Praėjusį kartą rašėme, kad Amerikos psichologijoje galima rasti eilę sąvokų, kuriose galima išskaityti bent dalinį dvasios pripažinimą. Tos sąvokos yra: aš, intelektualinės funkcijos, motyvacija, vertė, laisvė, asmenybė. Šios sąvokos sudaro tarsi atskiras griaučių dalis, kurios drauge sudėtos gal ir duotų pilnesnį dvasios vaizdą. Tačiau tokių užsimojimų paprastai vengiama.

     Šiuometinė Amerikos psichologija naudoja visą eilę erzacinių sąvokų, vengdama naudoti sielos sąvokas. Tur būt, labiausiai tokių sąvokų mėgiama yra asmenybės sąvoka. Šiandien daugeliu atvejų asmenybės sąvoka reiškia tą pat, ką sielos ar žmogaus dvasios sąvoka. Žinoma, kaip sielos sąvoka pirmoje eilėje priklauso nuo žmogaus asmeniškos filosofijos, taip ir asmenybės sąvoka priklauso nuo asmeniškos psichologo filosofijos. Ne vienas psichologas šiandien galėtų lengvai žengti nuo asmenybės prie sielos ir žmogaus dvasios sąvokų, bet jeigu jis to nedaro, tai yra ne mokslo, bet jo asmeniškų pažiūrų reikalas.

     Tenka dar paminėti, kad žmogaus dvasios dvasiniam elementui, t. y. tokiems dalykams kaip sielos nemirtingumas ar dvasiškumas, Amerikos psichologijoje nėra erzacų. Bet tai jau yra visai kitas reikalas. Sielos dvasiškumas ar nemirtingumas nėra psichologinis klausimas, dėl to visai teisingai Amerikos psichologai jo nesvarsto ir, mano nuomone, psichologijos ribose neturi teisės svarstyti. Žinoma, katalikai psichologai Amerikoje sielos ir dvasios sąvokas vartoja dažniau, bet daugiau jie vartoja jas scholastinės filosofijos rėmuose ir, jas kartodami, yra pasilikę šalia moderniosios psichologijos. Deja, apgailestaudami turime pripažinti, kad katalikų psichologų įnašas į Amerikos psichologiją yra labai ribotas, beveik nepastebimas. Tai yra ypač dėl to, kad jie iki šiol nesugebėjo užpildyti prarajos tarp scholastinės (arba filosofinės) psichologijos ir moderniosios psichologijos. Ši praraja yra beveik nejaučiama vokiečių ar prancūzų psichologijoje. Antra vertus, gal čia katalikai psichologai ligi šiol nėra turėję reikiamo supratimo ir paramos iš katalikiškosios visuomenės, kuri, bendrai imant, nėra psichologiškai nusiteikus. Tokiu būdu jie nėra remiami nei katalikiškos visuomenės, nei savo nekatalikų kolegų, tad visa to akivaizdoje susidaro per daug nesaugumo, kad būtų galima išvystyti naujas idėjas.

     Tokiu būdu katalikai psichologai, kurie turėjo duoti didžiausią įnašą asmenybės psichologijai, galima sakyti, Amerikoje nieko nėra davę. Tai yra liūdna ir nepateisinama. Vienintelis rimtas mėginimas sumoderninti katalikiškąją psichologiją buvo pradėtas Tomo Verner Moore 1930 m. jo pasirodžiusia knyga, vardu "Cognitive Psychology". Tačiau jo balsas liko neišgirstas, ir knyga nebuvo populiari, nors ji turėjo reikšti naują posūkį Amerikos katalikų psichologiniame galvojime. Šis faktas rodo, kad nesaugūs žmonės naujumų vengia. T. V. Moore jautėsi saugus, bet jo kolegos tokie saugumo jausmo neturėjo ir, tur būt, nė dabar neturi.

Žmogaus dvasios sąvoka Europos psichologijos šviesoje

     Kai Amerikos psichologai jau nuo pat šios disciplinos įvedimo į šį kontinentą labai uoliai darbavosi, norėdami įrodyti, kad psichologija yra empirinis mokslas, Europos psichologai šitokiems tikslams daug energijos neeikvojo. Pirmiausia tai buvo dėl to, kad ten mokslo sąvoka yra platesnė, dėl to, jau nuo Wundt ir Ebbinghaus dienų niekas rimtai neabejojo, kad psichologija yra mokslas. Taigi, nors šiek tiek ir atsilikdami empirinės psichologijos srityje, Europos psichologai nesijautė įpareigoti visiškai išmesti iš savo žodyno sąvokas, kurių jie pilnai empiriškai ir negalėtų patikrinti. Todėl visų psichologų ten buvo naudojamos sielos ir dvasios sąvokos. Asmenybės ir charakterio sąvokos jau seniai yra prigijusios Europoje. Verčių sąvoka, kaip esame minėję, yra įvesta vokiečio Spranger. Dvasia ir žmogaus dvasiniai pasireiškimai ten visuomet domino psichologus. Taip pat ir nekatalikai psichologai galėjo ir tebegali vartoti šias sąvokas, nebijodami tapti "nemoksliškais". Tad Europos psichologijoje žmogaus dvasia, galima sakyti, turi savo veidą, nors kartais gal ir ne visai ryškų. Didieji Europos psichologai niekuomet nėra paneigę dvasios ir dvasiškumo ar sielos. Šios sąvokos turėjo užėmę rimtą vietą Wundt psichologijoje. Šiai temai nagrinėti Alexander Pfaender, Miuncheno universiteto profesorius, 1933 m. paskyrė 416 puslapių knygą, pavadintą "Die Seele des Menschen". Vienas pirmaujančių asmenybės psichologijos atstovų Vokietijoje Philipp Lersch taip pat duoda gana žymią vietą žmogaus dvasios svarstymui savo knygoje, vardu "Der Aufbau der Person" (1953 m.).

     Pokarinė Austrija taip pat turi savo žymų atstovą Viktor E. Frankl, kuris yra įsteigęs net naują psichoterapijos mokyklą. Šios mokyklos teorijose apie žmogų yra įjungti trys pagrindiniai faktai: žmogaus dvasiškumas, laisvė ir atsakomingumas. Viktor Frankl pagrindine neurozės priežastimi laiko dvasios sumenkėjimą ir tuo pat žmogaus nužmogėjimą. Taigi, jo nuomone, žmogaus problemos negali būti išspręstos laboratorinių eksperimentų pagalba, bet jos turi būti studijuojamos kaip egzistencialinės problemos. Frankl mokyklos oficialus vardas yra logoterapija, bet esmėje ji yra labai artima egzistencinei terapijai, kuri yra ypatingai išaugusi Šveicarijoje ir kurios pionieriai yra: Binswanger, Strauss ir Storch. Šie autoriai mano, kad žmogaus negalima suprasti, nežvelgiant į jį iš ontologinės pusės. Psichoterapija yra galima tik tada, jeigu ji padeda žmogui susiorientuoti ir rasti savo vietą visatoje bei geriau pažinti savo prigimtį.

Tik gilus vienatvės pajautimas iškelia asmeninę problemą, taip kamuojančia, kad individas pajunta savyje nenumaldomą reikalą atsiverti Dievui ir pasauliui.

Keyserling

 

     Prancūzų kultūros sferoje žmogaus dvasia taip pat turi pilną pripažinimą. Joseph Nuttin (Psychoanalysis and Personality, New York, 1953, p. 113) siūlo sudvasinti asmenybės sąvoką ir tik su tokia asmenybės sąvoka mėginti padėti žmonėms, patekusiems į emocines bėdas. Dvasiškumas (spiri-tualitė) jam reiškia žmogiškumą, nes, jo nuomone, be dvasios negalima kalbėti apie pilną žmogiškumą arba humaniškumą. Taip pat ir Louvain universiteto profesorius Alfred Michotte, nors ir nesigilindamas į asmenybės psichologiją, yra davęs ypatingai stiprių eksperimentinių pagrindų kai kurioms filosofinėms tezėms patvirtinti. Pvz. jis įrodo, kad priežastingumo dėsnis yra žmogaus prigimties dalis ir kad mūsų supratimas (percepcijos) vyksta pagal šį dėsnį. Tai yra didelis laimėjimas ne tik Aristotelio teorijai apie priežastingumą, bet taip pat ir psichologijai.

     Prancūzijoje, kur dar yra tebetęsiamos egzistencialinės diskusijos ir kur psichologija yra gana gyvai įsijungusi į šias diskusijas, galima pastebėti naują reiškinį. Ten jau yra mėginama sumoderninti filosofinę psichologiją (t. y. racionalinę psichologiją. Red.). 1953 m. R. Jolivet ir J. P. Maxence yra pradėję redaguoti ir leisti naują filosofijos vadovėlį, kurio du pirmieji tomai yra pavadinti psichologija. Veikalas apie psichologiją yra parašytas R. Jolivet, katalikiško Lyono universiteto profesoriaus ir žymaus scholastinės psichologijos žinovo. Šiame veikale autorius labai vykusiai įveda moderniosios psichologijos terminologiją, tokiu būdu papildydamas scholastinę filosofiją. Jo valios studijos ir sielos aprašymas rodo pilną naujųjų motyvacijų teorijų supratimą ir platų susipažinimą su asmenybės studijomis. Iš šio veikalo susidaro įspūdis, kad žmogaus dvasia prancūzų psichologijoje, taip pat kaip ir belgų psichologijoje, yra priimama kaip būtinai reikalinga sąvoka žmogaus supratimui. Žmogus čia suprantamas kaip būtybė, kurios dvasiškumas pasireiškia galvojimu, kūryba, vertybių supratimu, laisvės sąvoka ir asmenybės bei nemateriališkumo supratimu. Dvasiškumas, kaip Jolivet pažymi, yra pilno žmogiškumo ženklas. Tai yra visiškai panašu į Nuttin tezę.

Santrauka ir išvados

     Svarstėme žmogaus dvasios struktūrą moderniosios psichologijos šviesoje. Iš pradžių davėme žmogaus dvasios apibrėžimą, pagal kurį nustatėme, kad žmogaus dvasia ir siela yra sinoniminės sąvokos. Moderniąją psichologiją padalinome į dvi grupes: amerikiečių (prie jos priskyrėme ir anglų) ir europiečių. Matėme, kad Amerikoje mokslo sąvoka yra imama siaura prasme, dėl to psichologija, norėdama save laikyti empirinio mokslo atstove, nesvarsto dalykų, kurių negalima patvirtinti empiriniu metodu. Toks mokslo supratimas yra gana materialistinis, bet tai yra faktas, su kuriuo tenka skaitytis.

     Plėtodamasi šitokio materialistinio mokslo aiškinimo šviesoje, Amerikos psichologija nei apie dvasią, nei apie sielą visai nenori kalbėti ir žmogų paprastai laiko tik savos rūšies gyvuliu. Nežiūrint šitos paskutinės naujausios psichologinės teorijos, ypatingai psichoterapistų ir asmenybės psichologų įtakoje pradedama gvildenti sąvokas, kurios gali reikšti dvasiškumą. Minėjome, kad tos sąvokos yra: aš, intelektualinės funkcijos, vertybės, laisvė, motyvacija ir asmenybė. Asmenybės sąvoka daugeliui šių dienų psichologų atstoja dvasios ir sielos sąvokas. Peržvelgę Europos psichologines kryptis, pastebėjome, kad tenai tiek bėdos su žmogaus dvasios pripažinimu nėra ir kad ten psichologai visuomet naudojo ir tebenaudoja sielos ir dvasios sąvokas. Taip pat pastebėjome, kad kai kuriuose Europos kraštuose psichologija yra vėl atgavusi gyvą ryšį su filosofija, ko negalima pastebėti anglosaksų pasaulyje.

     Amerikoje vis dar tebesitęsia griežtas skirtumas tarp mokslo ir filosofijos. Ir filosofai čia, būdami labai nesaugūs, nesugebėjo išvystyti naujų idėjų ir į savo teorijas įjungti moderniosios psichologijos rezultatų. Dėl to čia filosofija, ypatingai scholastinė, yra gana atitrūkusi nuo moderniosios psichologijos, kas yra labai liūdnas reiškinys. Mėginome dėl to apkaltinti katalikus, tiek filosofus, tiek psichologus, kad jie nedavė reikiamo įnašo nė vienai šių sričių, kai tuo tarpu kituose kraštuose katalikai pirmavo ir pirmauja ir eksperimentinėje, ir gydomojoje psichologijoje. Atrodo, kad žmogaus dvasia moderniojoje psichologijoje savo veido neturi, bet vis dėlto ji turi daug galimybių. Žmogaus dvasios ženklus galima rasti ir šiandieninėje Amerikos psichologijoje. Naujausi veikalai tam duoda daug stiprių vilčių.

     Tačiau dvasios reikia ieškoti ir būti pasiruošusiam atskirti grūdus nuo pelų. Tam, kuris neturi tinkamo pasiruošimo ir kuris seka eilinių psichologų samprotavimus laikraščiuose ir kolegijų paskaitose, psichologija dvasios sąvokų neparodys ir nepadės pažinti žmogaus, nes jis čia nieko negirdės apie dvasiškumą. Deja, nepadės jam nė filosofija, kuri vartoja kalbą, nieko bendra neturinčią su psichologija. Taigi, jaunas žmogus, šiandien studijuodamas psichologiją šiame krašte, gali lengvai prarasti kryptį ir apie žmogų sužinoti mažiau, negu visai nestudijuodamas. Bet jeigu šis jaunas žmogus turės gerus pagrindus, įsigytus anksčiau, yra galimybių, kad jis, studijuodamas psichologiją, girdės apie tai, kas priklauso žmogaus dvasiai, ir kad jis nenurims, kol pats neras atsakymų į klausimus, į kuriuos psichologija nemoka atsakyti.

     Bet gal taip liūdnai ir nereikėtų į tai žiūrėti, nes psichologijos tikslas nėra studijuoti tik žmogaus dvasią. Tai yra viso mūsų auklėjimo ir auklėjimosi tikslas. Ir jeigu žmogaus dvasia šiandien Amerikoje yra be veido ir be struktūros, gal reikia kaltinti ne vieną kurią mokslo šaką, bet visą sistemą, kuri yra persisunkusi empiriniu materializmu. Gal būt, tektų gana rimtai pakartoti šios temos nagrinėjimo pradžioje cituotus E. Boring žodžius ir pasakyti, kad gal mes per daug laukiame iš mokslo. Mokslas žmogaus laisvu nepadarys. Laisvė ir dvasia yra daugiau negu mokslas.