Spausdinti

A. KEZYS, S. J.

Duonos ir vyno aukojimas

     ISTORIJA yra pilna iškilmingų momentų, kada žmogus pajusdavo reikalą garbinti Aukštesniąją Būtybę ne vien malda savo dvasios kertelėje, bet ir išoriniu ženklu — auka. Abelis išreiškė savo religinius įsitikinimus, pastatydamas akmens altorių ir paaukodamas Dievui geriausius bandos avinėlius. Melkizedeko auka buvo duona ir vynas. Išrinktosios tautos protėvis Abraomas jau buvo beaukojąs Dievui savo sūnų Izaoką, kaip paklusnumo duoklę Aukščiausiajam Viešpačiui. Pagal Mozės įstatymą žydai kasmet valgydavo aukos avinėlį, minėdami tautos išlaisvinimą iš Egipto. Virgilijus Eneidoje šitaip aprašo Enėjo auką. Enėjas atveda keturis jaučius, vaidilutė pila vyną tarp ragų, nukerpa šiek tiek plaukų, po to šventieji kunigai gyvulius piauna. Enėjas aukoja avinėlį pragarui ir nakčiai, telyčią Proserfinai, kitas aukas Plutonui. Ant degančių likučių pila alyvą. Pateptąją auką pagaliau suryja ugnis.

     Nuo neatmenamų laikų kunigai ir levitai vienoje tradicijoje, vaidilos, kunigaikščiai, burtininkai kitoje tradicijoje pravesdavo religinės prasmės veiksmą, pašventintą ne vien giesme ir malda, bet ir išoriniu ritualu, auka. Su aukų liepsnomis kildavo į dangų brangūs smilkalai, stipriausi kaimenės jaučiai, kartais net pati didžiausia auka — žmogaus, mylimiausiojo asmens, gyvybė.

     Aukos spontaniškas atsiradimas įvairių amžių ir įvairių kultūrų tautose sako, kad auka yra daugiau negu paprastas istorinis supuolimas. Jos šaknys yra giliai įaugusios į žmogaus sąmonę ir, kaip tvirtina Tridento bažnytinis susirinkimas, į pačią jo prigimtį (DB 938). Žmogus yra sukurta būtis, susidedanti iš kūno ir sielos. Kaip kūrinys jis turi pripažinti Dievą savo Kūrėju ir išreikšti savo priklausomumą nuo Jo. Ir kūnas ir siela turi atiduoti Dievui savo duoklę — siela minties ir valios, kūnas jausmų ir fizinės tarnybos duoklę. Šis laisvas pasidavimas Dievo Valiai yra žmogaus auka plačiąja prasme. Jis yra pagrindas ir esmė visų aukos ritualų, kuriais žmogus amžių bėgyje išreikšdavo simboliniu būdu tai, kas glūdėjo jo širdyje. Gal dėl to aukos ritualo objektas būdavo toks daiktas, kuris išreikšdavo patį aukotojo asmenį, lyg reprezentuodamas jį šiame kūrinio susitikime su Kūrėju. Geriausias bandos avinėlis galėjo reikšti atidavimą Dievui visko, kas žmoguje buvo geriausia; duona ir vynas, pagrindiniai žmogaus gyvybės palaikytojai, išreiškė gyvybės ir gyvenimo auką; kruvinosios gyvulių aukos galėjo išreikšti mirties duoklę, ar nusidėjusio kūrinio nuotaiką, jam stovint šventojo Dievo akivaizdoje. Nuodėmės apsunkinta sąžinė teisingai jautė, kad nuodėmės kaina yra mirtis. Gal todėl paženklino daugumą savo aukų kraujo praliejimu, aukojamo daikto sunaikinimu.

     Nors krikščioniui yra priimtinos tik tos senovės aukos, kuriose buvo pripažįstamas tikrasis Dievas, tačiau ir pagonių aukoje jis gali įžiūrėti tiesos kibirkštėlę, bent tą visiems bendrą žmogaus palinkimą išpažinti Dievo viršenybę, atiduodant Jam žmogiškosios būties duoklę aukos pavidale. Ta prasme pagoniškosios aukos buvo ieškojimas kelio į tikrąjį Dievą pagal žmogiškąsias išgales. Jos kartu su Apreiškimo aukomis atidavė Kūrėjui prigimties padiktuotą duoklę ir ruošė kelią krikščioniškajai Aukai, pilnai įprasminusiai visas ligšiolines žmogaus aukas.

     Kristaus atėjimas į žemę įvykdė esminį perversmą religiniame gyvenime. Bet jis nepakeitė žmogaus prigimties. Žmogus ir toliau liko žmogumi. Todėl būtų buvęs krikščioniškosios religijos trūkumas, jei jos Įkūrėjas nebūtų palikęs to su žmogumi tampriai suaugusio religinio elemento — aukos. Kristus aukos nepanaikino. Jis net neatmetė senojo aukos ritualo, pripildyto vien žmogiškuoju turiniu, o perėmė jį savajai, Dievo - Žmogaus Aukai. Senajame Testamente žydai valgė aukos avinėlį paminėti jų išvadavimui iš Egipto nelaisvės. Naujajame Testamente šiuo avinėliu tampa Kristus, išvadavęs žmogų iš nuodėmės nelaisvės. Senaisiais laikais vyriausias kunigas Melkizedekas atėjo pas karalių su duonos ir vyno auka. Dabar vyriausias krikščioniškosios Aukos Kunigas, Kristus, ima tą pačią medžiagą savosios Aukos ritualui ir perkeičia ją į savo Kūno ir Kraujo Auką. "Kristus", sako šv. Ciprijonas, "aukojo Dievui Tėvui auką, ir aukojo tą pačią, kurią atnašavo Melkizedekas, būtent, duoną ir vyną, iš tikrųjų, savo Kūną ir Kraują" (RJ 581). Šiuo paralelizmu yra pabrėžiamas tas faktas, kad Kristaus

     Auka yra ir žmogiška, ne vien dieviška. Kristus nepanaikino žmogiškosios aukos prasmės. Jis ją pripažino, sąmoningai jungdamas ją su savąja ir prakilnindamas nauju, dievišku turiniu. Šv. Mišios yra Dievo ir žmogaus Aukos junginys. Čia aukojasi ne vien istorinis Kristus, kuris gyveno ir kentėjo šioje žemėje prieš du tūkstančius metų, bet ir visas Kristus, su visu savo Mistiniu Kūnu, kurio nariais ir mes esame. Štai kodėl šalia šv. Mišių konsekracijos, kurios metu yra įkūnijama dieviškoji Kristaus Auka, yra ir duonos bei vyno aukojimas, kuriuo aukojasi Bažnyčia su kiekvienu savo nariu. Pirma mes atnešame žmogiškąją duoklę paprastos duonos ir vyno pavidaluose, o paskui aukojame antrą kartą, kai ta duona ir vynas tampa dieviškąja Kristaus Auka.

     Prasidedant aukojimui, kunigas sukalba įžanginę maldą, nudengia taurę ir, pakėlęs pateną su ostija į viršų, kalba: "Priimk, Šventasis Tėve,... šią be dėmės auką ..

     Kai aukojame Dievui tokį mažą dalyką kaip duoną ir vyną, negalime aukoti Jam tik to vieno dalyko vertės, bet turime pridėti ir tą kitą atnašą, kuri sudaro žmogiškosios aukos prasmę — pačius save. "Bažnyčiai yra pasakyta", sako šv. Augustinas, "aukoti save tame dalyke, kurį ji aukoja" (De Civ. X, 6). Todėl duonos ir vyno aukojime Bažnyčia ne tik aukoja, bet ir aukojasi: "Nuolankius dvasia", toliau kalba kunigas, "ir susigraudinusius širdimi priimk mus, Viešpatie, ir tokia tetampa mūsų auka šiandien tavo akivaizdoje, kad patiktų ji tau, Viešpatie Dieve". Ant savo aukos ostijos ir į savo aukos taurę Bažnyčia sudeda "visas maldas ir bažnytines apeigas, visus gailestingumo ir meilės darbus, visus apsimarinimus ir atgailas, visą vargą ir darbą, kiekvieną kryžių ir skausmą savo vaikų, kovojančių žemėje; visus kentėjimus ir kankinimus, visą kantrybę ir ilgesį savo sūnų, kenčiančių skaistykloje; visas dorybes ir užmokestį, visą šventumą ir garbę savo danguje esančių vaikų" (Laurent, Jesus Christus, p. 135). Visas Mistinis Kūnas yra šioje aukoje pilnai atstovaujamas, neišskiriant nė jauniausio jo nario, nė mažiausios aukos.

     Mūsų pareiga yra atiduoti savo asmeninę duoklę kartu su visų bendrąja auka, nes Tomo Kempiečio žodžiais tariant, "visa tai, ką man duodi, išskyrus save, neturi reikšmės, nes man reikia ne tavo dovanų, bet tavęs" (Kr. Sek. 4, 8). Mes turime jungti šv. Mišių aukojimą su gyvenimu, atiduodami Dievui viską, ką turime ir kas esame. "Aukok Dievui šlovinimo auką ir ištesėk Aukščiausiajam savo įžadas" (Ps. 49, 14). Atnešdami prie altoriaus mažą duonos gabalėlį ar, dabartiniu papročiu, smulkų pinigėlį, turime atiduoti Dievui ir savo širdį. Marija Montessori, gerai žinoma auklėtoja, aprašo viename savo veikale, kaip ji moko savo auklėtinius šios gyvosios aukos supratimo. Kad mokiniai išgyventų pilną šv. Mišių aukojimo reikšmę, ji perkelia jos dėstymą iš mokyklos suolo į gyvenimą. Vaikai turi patys sėti kviečius, nokinti vynuoges, rudenį suimti derlių ir iš gautų vaisių gaminti ostijas ir bažnytinį vyną. Eidami šv. Mišių, jie atsineša savo gaminius į bažnyčią ir aukojimo metu procesijoje nuneša prie altoriaus, kad kunigas paaukotų juos Dievui. Kunigui dedant jų ostijas ant patenos ir pilant vyną į taurę, jiems nesunku sujungti duonos ir vyno aukojimą su savo gyvenimo auka. Juk ant patenos guli jų pačių gaminta ostija ir taurėje yra jų rankomis spaustas vynas. Kiekviena ostija ir kiekvienas vyno lašas turi gilią asmeninę prasmę. Juose slypi jų pačių darbas, rūpestis, gyvenimas.

     Duona ir vynas aukojimo metu — tai mes patys. Mes turime tapti lyg kviečio grūdai, sumalti į baltą ostiją, ar lyg vynuogių sultys, supiltos į aukos taurę. Tada išvengsime klaidos, kad šv. Mišios yra šaltas, neasmeninis formalumas, ir pajusime tikrą aukos išgyvenimą kiekvienose šv. Mišiose. "Krikščionys", sako Pijus XII, "turi nepamiršti aukoti save, savo rūpesčius, skausmus, vargą, nepasisekimus ir trūkumus kartu su dieviškuoju Išganytoju, prikaltu prie kryžiaus" (Med. Dei, AAS, 1947, p. 560). Šitoks aukojimasis atskleis prieš mūsų akis neaprėpiamus dvasinės patirties plotus. Žvelgdami į savo gyvenimą, mes ieškosime ten gyvosios aukos deimančiukų, kad galėtume aukoti juos Dievui, kaip savo kurmiškosios būties duoklę.



 

Šis “L. L.” numeris yra iliustruotas A. Kezio, S. J. nuotraukomis. Iliustracijų tema — vienatvė.

Vienatvės kiekvienas bijo, bet nė vienas jos neišvengia. Vienatvė žmogui gali būti palaima arba prakeikimas. Vienatvė nėra tikslas, bet tik priemonė. Juk žmogus yra socialinis tvarinys, tad vargas vienam! Bet vienatvėje žmogus supranta, koks jis turi būti su kitais. Vienatvėje žmogus išmoksta draugauti. Vienatvė yra geriausia draugystės mokykla. Vienatvė žmogų užgrūdina, kad jis galėtu pakelti kito naštas ir suprasti kito sielą.