Spausdinti

Dalė Koklytė

HIROSHIMA, MON AMOUR

     Pasaulis atsigavo po antrojo pasaulinio karo — užgijo žaizdos, iš griuvėsių vėl iškilo miestai, o neono šviesos dar skaisčiau sušvito, lyg norėdamos savo skaidrumu nuslopinti praėjusio karo atsiminimus.

     Šiuo metu visam pasauliui stovint šaltojo karo lauke su nemažais revoliuciniais užsižiebimais iš visų pakraščių, trečiojo pasaulinio karo užsiliepsnojimas nėra jau taip neįmanomas. Jis gali kilti, tik paspaudus mygtuką, iššaukianti atominę raketą. Pasaulis, labai artindamasis prie trečiojo pasaulinio karo katastrofos galimumo, parodo, kad jis per greit pamiršo tai, kas yra būtina atsiminti. Tiesa, kad dažnai pamiršimas yra vienintelis būdas įsigyti jėgų kam nors pradėti iš naujo, bet atsiminimas taip pat reikalingas, kad ateityje nebūtų kartojamos tos pačios klaidos.

     “Hiroshima, mon amour” yra vienas naujesnių prancūziškų filmų. Tai meniška idėjų, minčių ir jausmų pynė, paruošta gražia prancūzų kalba ir skambanti lyg poema, kuri turėtų būti pavadinta gyvybės, meilės ir mirties vardu.

     Veiksmas vyksta Hiroshimos mieste, išaugusiame iš po savo atominių griuvėsių.

     Į šią istorinę vietą atvykus prancūzė artistė (Emmanuelle Riva) vaidina filme, kurį stato Jungtinės Tautos, norėdamos atvaizduoti taiką. Artistės mintyje atnaujinta Hiroshimos tragedija iššaukia iš pasąmonės jos pačios didžiausią gyvenimo tragediją, taip pat įvykusią karo metu, jos gimtiniame Nevers miestelyje, Prancūzijoje. Sutikus patrauklų japonų architektą (Eiji Okada), ji iš naujo prisimena ir pergyvena savo taip seniai prarastos meilės dramą.

     Patys pirmieji filmo vaizdai nustebins ne vieną žiūrovą. Čia kontrastiškai tarp švelnių scenų yra iškelti žiaurūs Hiroshimos atominio sunaikinimo vaizdai. Parodytas iš jos griuvėsių kyląs tylus apdegusių ir deformuotų žmonių šauksmas, įsakąs visam pasauliui prisiminti ir prisiminus išvengti...

     Prancūzų artistės atmintyje dega gyvas psichologinis pergyvenimas. Jos romansas su Prancūzijos okupantu, vokiečių kareiviu, taip seniai abiems pasibaigęs tragedija, vėl ušsiliepsnoja, sutikus kitą buvusį priešą, japoną. Juodu abu žino padėties beprasmiškumą, nes, jų žodžiais sakant, abudu yra “laimingai vedę”. Bet ji, atsiminimų akivaizdoje jaučia staigų savo pirmosios meilės atgijimą ir jo nenori užmiršti, nes jai atrodo, kad tai reikštų tos tragiškos meilės išdavimą ir savotišką pasidavimą tam, dėl ko buvo tiek daug paaukota ir iškentėta.

     Nors po karo atsigavęs išorinis pasaulio vaizdas ir slopina atmintį, tačiau negali visiškai sunaikinti padarytos dvasinės žalos. Apskritai, filme vyraująs psichologinis artistės pergyvenimas turi žymiai gilesnę prasmę negu tik paprastos meilės istorijos atvaizdavimą, įdomiai ir įvairiai įpintą Hiroshimos fone.

     Jaučiamas iškeltų idėjų suuniversalinimas. Ypač aiškiai iškelta karo žiaurumo idėja. Artistai filme neturi savo individualių vardų — jie tampa Hiroshimos ir

     Nevers pergyvenimų simboliais. Čia gražiai pavyzdžiais parodyta, kaip karas atsispindi ir paliečia individų moralinį ir dvasinį gyvenimą bei pačią socialinę santvarką.

     Tarptautinė filmo vietovė ir žmonių apimtis, o taip pat net Jungtinių Tautų įvėlimas, lyg ir siūlo idėją, kad vienintelė galimybė tokiems karo nešamiems pergyvenimams išvengti yra kokia nors tarptautinio masto socialinė institucija.

     Kai kurie amerikiečiai prikiša, kad filme duodama propagandinė medžiaga prieš Ameriką dėl Hiroshimos atominio sunaikinimo. Tačiau Amerika čia yra liečiama tik tiek, kiek ir kitos valstybės, kurios turėtų susirūpinti pasauline taika ir gerove.

     Filmas įdomus pamatyti ir naudingas pasvarstyti. Idėjos pristatymas labai originalus ir efektingas, nors vietomis gal šiek tiek jaučiamas emocinis perkrovimas. Taip pat vietomis filmas gal per daug ištęstas. Vaikams, žinoma, jis nesuteiks jokio įdomumo.

MIDNIGHT LACE

     Kriminalinis filmas, kuriame Doris Day vėl pasirodo visu savo puošnumu. Ji vaidina turtingą amerikietę, neseniai ištekėjusią už anglo džentelmeno (Martin Melcher) ir persekiojamą kažkokio terorizuojančio balso, žadančio ją nužudyti. Ji su savo vyru ramiai gyvena Londone puikiai įrengtame bute ir neįsivaizduoja, kas ir kodėl jai norėtų keršyti. Labiausiai jai skaudu tai, kad niekas kitas nėra girdėjęs tų grasinimų ir kad žmonės, o ypač jos vyras, tuo netiki.

     Nei “Scotland Yard”, nei psichiatrai jai nieko negali padėti, o tuo tarpu visa eilė atsitiktinų nelaimių ją veda ir toliau prie desperacijos. John Gavin, vaidinąs inžinierių, vadovaujantį taisymo darbams prie jų namo, jai yra įtartinai paslaugus. Nekartą jis jai pasitarnauja, išgelbėdamas iš kokios nors nelaimės. Jos keliaujanti teta (Myrna Loy) atvyksta jos aplankyti kaip tik šiuo sunkiu momentu, bet ir ji nieko negali padėti, o jos abejojimai dar labiau pasunkina padėtį.

Filmo problemos išrišimas tikrai netikėtas ir įdomus, žinoma, “Scotland Yards” dėka. Doris Day, kaip ir kiti artistai, puikiai prisideda prie įdomaus intrigos pristatymo ir išvystymo. Spalvos ir puošnus Londono fonas su savo nepermatomu rūku dar labiau pagilina dramatišką filmo pobūdį. Doris Day apranga, kaip paprastai, labai skoninga ir įdomi, pritaikyta prabangiai aplinkai.

     Filmas tikrai neapvils kriminalinių dramų mėgėjų, bet gali būti įdomus pamatyti ir kitiems.

“BUTTERFIELD 8”

     Hollywoodo industrija paskutiniu metu išleido nemažą skaičių meniškai ir moraliai menkos vertės, tačiau intriguojančių filmų, kurių svarbiausias tikslas buvo į kino teatrus sugrąžinti vis mažėjantį lankytojų skaičių. Filmas “Butterfield 8”, kuris yra skandalingas savo pasirinkta socialinio nuosmukio tema, yra nuostabiai įdomus ir pristatymu, ir moralinių principų ieškojimo įvertinimu.

     Rafinuoto Niujorko gyvenimo sūkury du žmonės vienas kito akivaizdoje pajunta sąžinės graužimą dėl savo praeito gyvenimo. Graži modeliuotoja (Elizabeth Taylor), susitikusi su aukštai socialiniame gyvenime iškilusiu donžuanu, grasina išardyti jo šeimą. Taylor, vaidindama vylingą, bet patrauklią modeliuotoją, vėl įrodo savo vaidybinius gabumus sunkiame vaidmenyje.

     Ji jaučiasi gyvenimo pastūmėta bloga kryptimi ir priima savo likimą, žaismingai užsiiminėdama romantiškais nuotykiais. Savęs pasiteisinimo ieškojimas ir troškimas kitų pagarbos rodo jos norus išsigelbėti iš ją supančios blogos aplinkos, bet vis dėlto jai tai nepasiseka.

     Laurence Harvey, vos prieš porą metų pasirodęs Hollywoode, šiandien skaitomas vienas gabesnių filmo artistų. Ir šiame filme jis priduoda moralinio tvirtumo įsijautimu į savo vaidmenį. Už savo elgesį jis kaltina turtingos žmonos socialinę padėtį, į kurią ir jis pats tik per ją pateko. Čia jis nesuranda savo energingai asmenybei nei užsiėmimo, nei susidomėjimo ir jaučia, kad savo tuščią egzistenciją turi papildyti kitais atitinkamais veiksmais. Įdomu, kaip jo susitikimas su modeliuotoja abudu sukrečia ir atskleidžia išsilaisvinimo trokštančius žmones.

     Dina Merrill, vaidinanti Harvey žmoną, kantriai stebi vyro komplikuotą problemą ir laukia jos išrišimo. Ji pasitiki juo ir žino, kad jos neapvils, visai neįsivaizduodama, kaip arti jau buvo priėjusi prie jo praradimo. Tai tikras ištikimybės ir pasitikėjimo paveikslas.

     Eddy Fisher, kurs vaidina modeliuotojos jaunystės draugą ir pas kurį ji bėga su visomis savo problemomis, nieko neprisideda prie filmo pasisekimo.

     Negalima neigti kad filmas yra išaugęs iš neištikimybės ir laisvų moralinių principų, tačiau savo išvada puikiai parodo stiprius moralinius įsitikinimus. Gražus pastatymas, o ypač vaidyba, filmą priskiria pasisekusiųjų filmų grupei, bet dėl savo turinio jis patartinas tik suaugusiems.