JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Didž. Gerb. Redaktoriau,
Būčiau labai dėkingas, jeigu atsakytumėte į žemiau pateiktus mano klausimus, kurie, manau, gal yra aktualūs ir kitiems skaitytojams.
Už atsakymą dėkingas Pr. A.
1. Malda yra intymus pokalbis su Dievu, padėkojimas Jam už gautas malones arba prašymas Jo pagalbos.
Šventieji sako, kad, jeigu malda yra nuoširdi, galima išprašyti visko, kas žmogaus sielos išganymui yra reikalinga. Tačiau dažnai įvyksta taip, kad žmogus dar šiaip taip prisiverčia melstis, bet giliau susikaupti ir nukreipti mintis į Dievą nebepajėgia. Jo lūpos šnabžda maldos žodžius, bet mintys skrajoja visai kitur. Ar tokia malda turi kokią nors vertę? Ar tokioje padėtyje esant, dar verta mėginti melstis, ar geriau visai nesimelsti?
J. Pautienius Uoste
2. Mes žinome, kad atimti sau pačiam gyvybę yra mirtina nuodėmė. Bet ar čia nėra išimčių? Ar negali už tėvynės laisvę kovojąs žmogus atimti sau gyvybės, kai priešo yra apsuptas ir kai jokios išsigelbėjimo vilties jam nėra? Jeigu priešas tokį žmogų sugaus, tai iš jo tyčiosis, kankins ir pagaliau vis tiek nužudys. Tad ar negeriau, jei pats žmogus atims sau gyvybę, išvengdamas visų tų pasityčiojimų ir kankinimų? Mes savo tautos istorijoje turime daug pavyzdžių, kai lietuviai, nenorėdami pasiduoti priešui, susidegindavo ant laužo ar kitokiais būdais nusižudydavo. Kartais panašiai pasielgdavo ir partizanai. Jie nešiodavosi piliulę nuodų, kad, užėjus neišvengiamam pavojui, galėtų sau atimti gyvybę. Kaip į tai žiūri teologijos mokslas?
3. Atimti kitam gyvybę draudžia penktasis Dievo įsakymas, bet ar ir čia nėra išimčių? Pvz. kariaujant su priešu, ginant nuo užpuoliko savo gyvybę, ginant mergaitei savo nekaltybę ir t. t.?
4. Kristus buvo kilęs iš išrinktosios žydų tautos. Žydai, drauge su Juo gyvendami ir Jo darbus matydami, galėjo suprasti, kad Jis yra ne tik paprastas žmogus, bet ir Dievas. Tad dėl ko jie nuo Jo nusisuko ir Jo nepripažino Dievu? Kaip dabar žydai žiūri į Kristų ir į Jo nukryžiavimą? Ar pripažįsta, kad Jis buvo Dievo Sūnus, ar gal visai nepripažįsta, kad jis šioje žemėje yra gyvenęs?
Gerbiamasis,
Čia suminėti klausimai "Laiškuose Lietuviams", nors gal kartais ne visai tiesioginiai, jau buvo nagrinėti, tad į juos dabar atsakysime gana trumpai.
Malda
Teologai išskaičiuoja keturias maldos rūšis: garbinimo, padėkojimo, atsiprašymo ir prašymo. Dažnai toje pačioje maldoje gali būti visos šios keturios maldos rūšys. Kai žmogus nueina į bažnyčią ir, atsiklaupęs prieš altorių, stengiasi Dievą pasveikinti bei pagarbinti, dėkodamas Jam už suteiktas malones, atsiprašydamas už paklydimus ir prašydamas naujų malonių, tokioje maldoje yra visos keturios rūšys. Pirmoji ir antroji maldos rūšis bus vartojama ir danguje, nes palaimintieji nuolat Dievą garbins ir Jam dėkos, bet trečiosios ir ketvirtosios rūšies danguje nebus, nes, kadangi ten esantieji negalės daugiau nusidėti ir bus gavę viską, ko tik jų širdis trokšta, tai jiems nereikės nei atsiprašymo, nei prašymo. Žinoma, kol dar egzistuoja kovojančioji Bažnyčia žemėje ir kenčiančioji skaistykloje, tai ir besidžiaugiančios bei triumfuojančios Bažnyčios nariai danguje dar gali prašyti Dievo įvairių malonių savo kovojantiems ir kenčiantiems broliams bei sesėms.
Dievas ne tik girdi žmogaus žodžius, bet aiškiai permato visas jo mintis ir intencijas, todėl, jeigu žmogus ir neįstengia išreikšti žodžiais tai, ko nori, Dievas vis tiek supranta. Tad jeigu žmogus, turėdamas norą nuoširdžiai melstis, nueina į bažnyčią, bet, jausdamas nuovargį, negali susikaupti ir tinkamai melstis, tačiau stengiasi daryti visa, ką tik gali. Dievas jo pastangas įvertins, ir jo malda, nors ir pilna išsiblaškymų, gali būti gera. Dievui yra svarbiausia žmogaus nusistatymas, jo intencijos ir pastangos. Kai žmogus yra nuvargęs, kai jį kankina visoki išsiblaškymai, bet vis tiek jis stengiasi kelti mintis prie Dievo arba bent būti Jo akivaizdoje, panašiai kaip žvakė ar gėlė ant altoriaus, toks žmogaus elgesys, be abejo, Dievui patinka. Žmogui tokiose aplinkybėse reikia daug pastangų, jam yra daug sunkiau kelti mintis prie Dievo, jam yra sunku, net nieko negalvojant, vien tik būti bažnyčioje. Bet jeigu vis tiek jis nori ir stengiasi bendrauti su Dievu, tai Dievui Jo elgesys yra labai malonus, ir Jis gali dar labiau įvertinti šias pačiam žmogui atrodančias bergždžias pastangas negu karštą maldą, kai melstis labai gerai sekasi ir yra labai lengva, kai jis nejaučia jokių išsiblaškymų ar nuovargio.
Žmogaus gyvybė
Penktasis Dievo įsakymas, draudžiąs žudyti, yra šiek tiek panašus į septintąjį, draudžiantį atimti kito žmogaus nuosavybę, t. y. vogti. Žmogaus gyvybė yra jam Dievo duota. Žmogus gali ja tik naudotis, bet negali su ja, kaip nori, elgtis, nes šios jo gyvybės tikras savininkas yra Dievas. Tad penktuoju įsakymu yra draudžiama atimti ar žaloti tiek kito žmogaus, tiek savo gyvybę.
Ar čia gali būti kokių nors išimčių? Išimtys gali būti tik tada, jeigu pats savininkas su tuo sutinka. Kadangi žmogaus gyvybės savininkas yra Dievas, tai mes negalime, kada norime, pas Jį nueiti ir paklausti, ar kokiu nors konkrečiu atveju Jis leis mums atimti kito žmogaus ar savo gyvybę. Tačiau moralistai sako, kad tam tikrais atvejais žmogus gali numanyti, jog Dievas visiškai sutiktų su kito žmogaus gyvybės atėmimu. Kada toks atvejis gali būti? Vien tik tada, kai norima žmogaus gyvybė apginti nuo neteisėto užpuolėjo.
Tad jeigu kitas tave užpuola ir nori nužudyti, gali gindamasis jį nužudyti, jeigu kitos priemonės nėra. Taip pat moralistai leidžia nužudyti užpuolėją ir mergaitei, ginančiai savo skaistybę, bet taip pat tik tuo atveju, jei kitos priemonės nėra.
Ir valstybė, skelbianti kitai valstybei neteisėtą karą, yra prilyginama užpuolėjui, todėl galima gintis ir užpuolėjus, t. y. kariaujančius žmones, žudyti. Tačiau neleidžiama žudyti civilinių asmenų arba į nelaisvę paimtų karių.
Tas pats principas tinka ir tada, kai kokius nors didelius nusikaltėlius galima nuo nusikaltimų atgrasinti tik gyvybės atėmimo bausme. Tad yra leidžiama ir teismui bausti nusikaltėlius gyvybės atėmimu.
Iš visa to aišku, kad pats žmogus negali būti savęs užpuolėjas, todėl jokiu atveju jam neleidžiama tiesioginiai atimti savo gyvybės. Tie mūsų istorijos pavyzdžiai, kai lietuviai dar buvo pagonys, krikščionybės negali būti priimti ir pateisinti. Moralistai nepateisina ir to partizanų elgesio, kai jie patys nusižudo, nesvarbu, kokios bebūtų priežastys ir koki tikslai. Juk ir geriausias tikslas negali pateisinti blogų priemonių. Tiesioginė savižudybė yra visuomet blogas dalykas, tad negali būti naudojama jokiam tikslui pasiekti. Bet mes negalime to partizanų elgesio visuomet laikyti sunkia nuodėme. Jie to nežinojo, elgėsi pagal savo sąžinę, tad Dievas jiems to ir nepaskaitys nusikaltimu. Jie gali būti net šventieji už savo heroiškus darbus.
Žydai ir Kristus
Senajame Testamente žydų tauta buvo Dievo išrinktoji tauta, tad iš jos kilo ir žmonijos Atpirkėjas. Dievas tai tautai parodė ypatingą palankumą, jai suteikė didelių malonių, bet ji topalankumo neįvertino, malonių nepriėmė ir siųstąjį Mesiją prikalė ant kryžiaus. Kaip tai galėjo įvykti? Juk žydai matė Kristaus stebuklus, tad kaip jie galėjo Jo nepripažinti Dievo Sūnumi? Bet juk ir šiais laikais įvyksta daug stebuklų, mes turime nemažesnių Kristaus dievybės įrodymų negu anų laikų žydai, o vis tiek daug yra žmonių, kurie Jo nepripažįsta! Tačiau ir Kristaus laikais yra buvę daug žydų, kurie Jį sekė ir priėmė Jo mokslą.
Kad Kristus šioje žemėje gyveno, tai pripažįsta net ir daugelis žydų istorikų, tačiau jo nelaiko Dievo Sūnumi, o tik paprastu, nors ir labai išmintingu, žmogumi. Žydai dar tebelaukia Dievo žadėtojo Mesijo.