Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

(Dailininko Juozo Pautieniaus 60 metų progra)

     Įvairiais keliais kūrėjai žengia į kūrybos erdvę. Ne vienas meno filosofas, istorikas bei kritikas bandė nustatyti tam tikras normas, nubrėžti tam tikras diagramas, iškelti tam tikras sąlygas ir būtinybes. Deja, galinga kūrybinio gyvenimo upė kartais prasiveržia pro stipriausias užtvankas, be atodairos užliedama dėsnių ir taisyklių rūmus, ir, žiūrėk, kartais sausoje žemėje ištrykšta nesenkantis gyvybės šaltinis.

     Neįprastu keliu ėjo ir dailininkas Pautienius. Po įžanginių studijų, po būtino technikinio pasirengimo jis pradėjo tapyti jauno kūrėjo užsidegimu, kol jo pastangos sustojo sauso realizmo nepatrauklume. Mat, jam trūko veido, spalvų, trūko kompozicijos. Tai galėjo būti ir savotiškas menkystės pajutimas. Tuk vietiniai horizontai buvo riboti. Per maža būta akstino. Išradingumui reikėjo didesnio vaizdinio ir idėjinio paskatinimo, kurio artimoji aplinka, tur būt, nedavė.

     Akys atsivėrė, pamačius Vakarų Europos meną. Dailininkas, kuris buvo padėjęs į šalį teptuką ir pakeitęs profesiją, 1948 metais pajunta krizės galą. Kūrybinės kovos ir ambicijos pasaulyje vyksta persilaužimas, ir nusivylimą pergyvenęs kūrėjas apsisprendžia grįžti į meną. Neveiklumo dienos pasibaigė. Netikrumas ir savimi nepasitikėjimas pamažu užleidžia vietą vilčiai, naujo kūrybingumo pajautimui. Dailininkas parduoda arklį, vežimą. Perka drobę ir dažus.

     Pirmieji bandomieji žingsniai veda į Pilkąjį Periodą, po 25 metų pertraukos. Nežinojęs ašarų, nepajusi džiaugsmo. Bet iki džiaugsmo dar toli. Šis periodas, apimąs 1953-1955 metų laikotarpį, yra nedrąsus, netikras. Pasigendama dramatiškumo. Dominuojanti spalva — pilka. Dailininkas bijo prabilti drąsiai, gaivalingai. Pilkumu bando apgaubti drąsesnę mintį, spalvingesnį mostą. Bet po pilkumu, kaip po pilkais pelenais, rusena ugnis.

     Ir netrukus ateina Žydrasis Periodas. Ateina ne staigiai, bet pamažu, palaipsniui skatindamas kūrėją išdrįsti nusijuokti gaivalingai ir skambiai. Laikotarpis apima 1954-1957 metus. Atsiranda šviesa, ryški spalva. Visa skalė šviesi: daug saulės ir daug šešėlių. Atrodo, kad dailininkas deda ypatingas pastangas pasilikti impresionistu, pabrėždamas šviesą ir šešėlį. Dabar tematika labai aiški. Kūrėjas jaučiasi turtingas naujame išradingume. Kiekvienas paveikslas gauna naują ir skirtingą dangaus apšvietimą.

     Žydrasis Periodas veda į Dekoratyvųjį. 1958-1959 metai. Tapyba labai dinamiška ir nepaprastai spalvinga. Susidaro įtikinantis įspūdis, kad dailininkas atrado save ir laimingu savęs atradimo džiaugsmu nori pasidalinti su visais. Į kurią tik pusę žvelgia kūrėjo akys, jos mato gėles, vaisius, žydinčią ir saulėje paskendusią gamtą. Šio laikotarpio kūryba pasižymi šviesos afekto stiprumu.

     Paskutinysis periodas, kurį dailininkas Pautienius vadina "Žydinčiu bei Mėlynuoju", vainikuoja jo kūrybines pastangas žydinčiu grožiu. Čia yra daug davinių, tvirtinančių, kad šis kūrėjas laisvu apsisprendimu skleidžia grožį. Todėl šio laikotarpio kūryba žydi. Paveikslai įtikinančiai kalba, kad tapytojas yra spalvos meisteris. Įdomu pastebėti, jog dviejų paskutiniųjų periodų kūryba patiko ir dailininkams, ir žiūrovams.

     Impresijonistinės dailininko Pautieniaus pastangos kuria modernizmą, kuris remiasi logika. Paskutinioji jo paroda Čiurlionio Galerijoje aiškiai rodo, kad dailininkas nuėjo ilgą ir pažangų kelią nuo "Pilkos dienos" iki "Pavasario prie šaltinio". Jis priklauso palyginti negausiam lietuvių dailininkų skaičiui, kurie turi visiškai savitą ir originalų veidą. Faktas, kad virš 200 žmonių Amerikoje yra įsigiję dailininko Pautieniaus paveikslų, liudija tarp kitko ir jo stiprų kūrybingumą. Tegul ir toliau jo kūrybinė ugnis dega spalvingai, šviesiai ir gaivalingai.