ALDONA ŠMULKŠTIENĖ

     Eucharistija yra katalikiškojo gyvenimo centras. Čia mes visi pasijuntame viena, visi esame to paties Kristaus kūno nariai. Dėl to senovėje dvasiškiai ir kiti tikintieji rinkdavosi Romoje, vienoje ar kitoje vietoje, drauge pasimelsti ir atnašauti vienos bendros aukos. Kiekviena tokia vieta buvo vadinama "statio urbis" (miesto stotis). O kai šv. Tėvo legatas, apsuptas visų kraštų dvasiškių ir kitų tikinčiųjų. Eucharistinio Kongreso metu Muenchene aukojo iškilmingas šv. Mišias, tai "statio urbis" išsiplėtė į "statio orbis" (pasaulio stotį). Juk to pageidavo pats Viešpats, sakydamas, kad "duona, kurios aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę". Šio posakio dalis "už pasaulio gyvybę — pro mundi vita" tapo 37-tojo Pasaulinio Eucharistinio Kongreso šūkiu. Šis kongresas, įvykęs Muenchene praėjusių metų vasarą, nuo liepos mėn. 31 d. iki rugpiūčio mėn. 7 d., sutraukė šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio.

     Jau šeštadienį, liepos 30 d., buvo sunku traukinyje surasti vietą. Įvairių tautybių, įvairių luomų ir įvairaus amžiaus maldininkai visokiausiomis susisiekimo priemonėmis traukė į Muencheną švęsti Eucharistijos garbinimo šventės. Šis kongresas pasižymėjo nepaprastai dideliu dalyvių skaičiumi: 30 kardinolų, 450 vyskupų, tūkstančiai kunigų bei vienuolių ir virš milijono pasauliečių maldininkų buvo susirinkę paskutinę kongreso dieną pamaldų aikštėje — Theresienwiese.

     Šiame kongrese dalyvavo ir apie 400 lietuvių iš įvairių pasaulio kraštų. Lietuviai dalyvavo bendroje kongreso programoje, bet turėjo ir savo atskirą programą. Jie buvo apsistoję seselių vienuolyno mokyklos moderniose patalpose pačiame miesto centre. Šį pastatą puošė per kelis aukštus nusitęsusios didžiulės trispalvės. Kitur jų nebuvo matyti, nes Tylinčioji Bažnyčia oficialiai niekur nedalyvavo. Taip buvo pageidauta kongreso šeimininkų, vokiečių, kad pritrauktų daugiau dalyvių iš anapus geležinės uždangos. Bet, deja, tai nieko nepadėjo, nes iš ten dalyvių beveik nebuvo.

     Lietuviai kongreso metu stengėsi išnaudoti kiekvieną, nors ir mažiausią, progą nešti kenčiančios Lietuvos vardą į žmones. Oficialiai negalėdami to padaryti, veikė grupelėmis arba pavieniui. Kiekviena lietuvaitė, kiekvienas lietuviukas, pasipuošę tautiniais rūbais, buvo savo tautos ambasadoriai, garsinę Lietuvos vardą.

1. Didysis altorius Kongreso aikštėje — Theresienwiese.

2. Studentai neša žemės vaisius — aukas jaunimo pamaldų metu Bavarų paviljono salėje.

     Antradienį, rugpiūčio 2 d., tautiniais rūbais pasipuošusios moterys ir mergaitės vyko į Muencheno priemiestį Karlsfeldą sutikti Jo Em. kard. Minimi, šv. Tėvo skirto specialaus tremtinių dvasinio globėjo. Prie kuklios tremtinių bažnytėlės buvo susirinkęs gausus būrys įvairių tautų atstovų, ir kiekviena tautinė grupė stengėsi kokia nors kuklia programėle pasirodyti kardinolui. Lietuviai susiorganizavo į vieną būrį prie kardinolo automobilio, norėdami jį įspūdingai išlydėti, nes kitaip kardinolą pasiekti dėl didelės žmonių minios buvo beveik neįmanoma. Prisiartinęs kard. Mimmi buvo apsuptas lietuvaičių, pasipuošusių tautiniais rūbais. Jam buvo įteikta kukli tautiniais motyvais dovana ir trumpai pasakytas sveikinimas itališkai. O visa grupė sudainavo "Leiskit į Tėvynę". Maloniai nustebintas kardinolas stovėjo viduryje, laimino, grožėjosi tautiniais rūbais. Čia pat buvęs "Amerikos Balso" atstovas paprašė kardinolą pasakyti keletą žodžių į Lietuvą. Kardinolas paprašė keletą minučių palaukti. Kiek pagalvojęs, pasakė labai nuoširdžių žodžių kenčiantiems lietuviams, guosdamas juos ir stiprindamas jų viltis. Lietuviai sušuko tris kartus "valio", o lipant kardinolui į automobilį, — "Viva ii Papa!"

     Tą patį vakarą Oberwiesenfelde, kongreso palapinių mieste, vyko pasaulio jaunimo susitikimas, kur dalyvavo ir lietuviukai, saleziečių gimnazijos auklėtiniai. Jie publikos labai šiltai buvo sutikti ir pasveikinti, kaip Tylinčios Bažnyčios lietuvių tautos atstovai. Jie pirmieji pašoko ir keletą tautinių šokių, publikos taip labai šiltai sutiktų.

     Penktadienį, rugpiūčio 5 d., grupelė lietuvių nuvyko į netoli Muencheno esančią buvusią Dachau koncentracijos stovyklą dalyvauti Kristaus Agonijos koplyčios pašventinimo iškilmėse. Jie maldoje prisiminė ir čia kentėjusius bei žuvusius lietuvius. Tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės, stovėjusios pirmose eilėse, atkreipė įvairių pasaulio kraštų korespondentų dėmesį ir buvo nuolat fotografuojamos bei filmuojamos. Žinoma, klausimai pylėsi iš visų pusių, ir mūsų lietuvaitės atsakinėjo, kokiomis kalbomis tik bemokėjo, kad jos esančios Tyliosios Bažnyčios lietuvių tautos atstovės, tremtinės, atvykusios čia pasimelsti už Dachau stovykloje kentėjusius ir Lietuvoje tebekenčiančius brolius bei seses.

     Šeštadienis, rugpiūčio 6 d., buvo skirta viso pasaulio jaunimui. Čia oficialiai dalyvavo du lietuviai, studentė ir studentas, pasipuošę tautiniais rūbais. Kongreso lietuvių komiteto pastangomis jie buvo parinkti, drauge su vokietaite ir aire, kaip žemės ūkio kraštų atstovai, reprezentuoti Europos kontinentą ir drauge su kitų penkių kontinentų atstovais nešti prie altoriaus žemės ūkio vaisius, aukojant juos Viešpačiui drauge su duona ir vynu. Kadangi tą dieną pylė kaip iš kibiro, tai pamaldos vyko Bavarijos paviljono salėje, išpuoštoje daugybės šalių vėliavomis. Pamaldose dalyvavo apie 60.000 jaunimo su savo organizacijų vėliavomis, kurios lyg miškas rikiavosi salės pasieniais. Dalyvavo ir lietuviai ateitininkai iš Vasario 16-sios ir Saleziečių gimnazijų, tautiniais rūbais ir su tautine bei ateitininkų vėliavomis. Mūsų jaunimo grupelė stovėjo netoli altoriaus, o abu studentai, vaisių nešėjai, savo puošniais tautiniais rūbais traukė visų dėmesį ir buvo nuolat fotografuojami bei filmuojami ne tik pavienių korespondentų, bet ir televizijos bei filmų kronikoms. Tą dieną lietuvaitė studentė įkalbėjo į "Amerikos Balsą" sveikinimo žodį Lietuvos jaunimui.

     Lietuviai dalyvavo ir visuose svarbiausiuose Eucharistinio kongreso įvykiuose: Muencheno kardinolo Wendel pontifikalinėse šv. Mišiose, Popiežiaus atstovo kard. Testa sutikime, kongreso atidaryme, iškilmingose pamaldose kongreso aikštėje kas vakarą ir kongreso uždaryme. Buvo nuvykę taip pat ir į Oberammergau Kristaus kančios vaidinimą. Laisvesnėmis valandėlėmis lankė įvairias šia proga suruoštas religinio turinio parodas, gausius Muencheno muziejus ir meno galerijas, ta proga suruoštas paskaitas bei minėjimus, kuriuos visus čia sunku ir išvardinti.

     Grynai lietuviškoje programoje buvo kasdieninės lietuviškos pamaldos bei pamokslai ir bendros išvykos. Vienas svarbiausių lietuviškosios programos įvykių buvo ateitininkijos 50 m. jubiliejaus minėjimas rugpiūčio 5 ir 6 d. Pirmąją dieną visi ateitininkai ir svečiai išklausė T. P. Brazio, M.I.C. paskaitos "Visa atnaujinti Kristuje". Tą pačią dieną įvyko ir sendraugių, studentų bei moksleivių atskiros konferencijos. Antroji diena buvo pradėta vysk. V. Brizgio atnašautomis šv. Mi-šiomis ir T. V. Gidžiūno, O.F.M. pamokslu. Pamaldų metu giedojo Memmingeno lietuvių choras, diriguojamas M. Budriūno. Po pietų vyko iškilmingas posėdis ir meninė dalis. Iš sveikinimų raštu pažymėtini: šv. Tėvo laiškas, Vokietijos parlamento atstovo dr. Willecke ir Pax Romana atstovo amerikiečio Kirschner sveikinimai. Meninėje dalyje buvo solistė Uknevičiūtė, Saleziečių gimnazijos tautinių šokių grupė, dr. J. Sakalauskas, paskaitęs savo poezijos, ir Memmingeno lietuvių choras.

     Visiems dalyvavusiems ir iš tolo sekusiems bei malda besijungiantiems šis kongresas, ši meilės, vienybės ir taikos sakramento šventė, šis Kristaus aukojimasis už pasaulio gyvybę pasiliko šviečiančiu kelrodžiu ir jėgų šaltiniu mūsų sunkiomis dienomis.

Kam sunkenybės ir kliūtys atima norą dirbti, tas mažai tenuveikia.

J. Huter