Alfonsas Grauslys
IŠSIŠAKOJUSI artimo meilė, tartum geros rankos pirštais, įvairiomis dorybėmis liečia ir lengvina mūsų buvimą. Vienas tokių palietimų — tai svetingumas, kurį jau apaštalai nekartą savo laiškuose gyrė, pabrėždami jį kaip krikščionio savybę.
Svetingumas yra mūsų, lietuvių tautinė dorybė. Kažin ar daug yra tautų, kurios galėtų su mumis lenktyniauti šiuo atžvilgiu? Lietuvių svetingumu nekartą stebėjosi svetimtaučiai, kuriems yra tekę su mumis ilgėliau bendrauti. Tokio svečiavimosi (to svetingumo apčiuopiamiausios išraiškos) nuoširdumo, gausumo ir dažnumo jie nebuvo niekur kitur patyrę. O tačiau ir gražiausiai atrodąs vaisius gali būti iš vidaus jau paliestas gedimo. Ir kilniausia dorybė gali būti aptemdinta netobulybių. Mūsų svečiavimasis, būdamas iš esmės teigiamas, atrodo, yra žalojamas įvairių neigiamybių, kurios, dvelkdamos nekultūringumu, negali mūsų dvasiniai nesmukdyti. Atsimindami lotynų posakį, kad "corruptio optimi pessima" (t. y., kad tai, kas geriausia, gali sugesti blogiausiu sugedimu), manome, kad mūsų svečiavimasis ir jo dabartiniai būdai šaukiasi sukultūrinimo ir dvasinio įprasminimo.
Nekultūringi svečiavimosi reiškiniai
Nekultūringais ir neigiamais svečiavimosi reiškiniais laikau: 1. per gausiai valgiais ir gėralais apstatytą stalą ir su tuo surištą įkyrų raginimą valgyti bei gerti, kartais visiškai nugirdant svečius; 2. per vėlų rinkimąsi į svečius ir tuo būdu svečiavimosi nutęsimą po vidurnakčio; 3. per didelį triukšmavimą ir pasigėrusiųjų, kartais dar esančių visiškai be klausos ir nesusidainavusių, rėkavimą, vadinamą "dainavimu"; 4. visišką pokalbių tuštumą, o kartais net dviprasmiškumą ir ciniškumą; 5. elgesio laisvumą su kitos lyties asmenimis, parodant džentelmeniškumo stoką; 6. nekviestų, nenumatytų, tik užsimetusių "svečių" atsiradimą; 7. svečių laisvės varžymą, neleidžiant jiems išeiti namo tinkamu laiku ir t. t.
V. Petravičius A. J. portretas
Šių nekultūringų reiškinių nekultūringumą atskirai pagrindžiant, prie pirmojo reiškinio galima pridėti, kad kažin ar yra bent vienas nuošimtis svečių, kurie eitų į svečius tik dėl pavalgymo. Į tokius susibūrimus žmonės dažniau eina, tik norėdami socialiniai pabendrauti, dvasiniai atsigaivinti bei pailsėti.
Tad ar yra išmintinga, kai šeimininkės kelias naktis prieš svečiavimąsi intensyviai dirba, ruošdamos valgius, po sunkaus dienos darbo fabrike? Ar yra išmintinga, kai šeimininkės net lenktyniauja viena su kita, gamindamos įvairiausius valgius, kai dažniausiai didelė tų valgių dalis atlieka ir nenaudingai žūna? Tas neišmintingumas ypač ryškėja, kai prisimeni, kad kituose kraštuose, net ir didžiausių aristokratų tarpe, dažniausiai svečiai yra vaišinami tik vynu ir sausainiais.
Labai neigiamas yra reiškinys stipriais gėralais gausiai apkrautas stalas ir įkyrus ne tik šeimininkų, bet ir kitų geriančiųjų svečių raginimas gerti, nekreipiant dėmesio nei į kito žmogaus sveikatą, nei į visiško nugirdymo pavojų. Dar blogiau, kai tas pats girdymo saikas, užmirštant bet kokį džentelmeniškumą, yra bandomas taikyti ir moterims. O kartais atsitinka net ir taip, kad girdantieji paskui tyčiojasi iš savo nugirdytų aukų. Tikrai nėra jokios garbės tiems namams, iš kurių išeina visai pasigėrę svečiai. Žinovų tvirtinimu, aukšto lygio svečiavimosi metu yra duodama tik viena kita geros kokybės vyno taurė. Reikia pabrėžti ir tai, kad savo tautiečių nugirdymas yra nepatriotiškas darbas. Negi mes, visomis pusėmis ir kryptimis žudoma tauta, dar žudysime vieni kitus alkoholio nuodais? Lietuvis turi budėti ir saugoti kito lietuvio ir sveikatą, ir gerą vardą.
Kalbant apie antrąją neigiamybę, kiekvienas turėtų matyti, jog yra labai nenormalu, kai dėl naktinio svečiavimosi naktis yra paverčiama diena, o diena naktimi. Kai svečiai išeina namo 3 ar 4 val. ryto, vėliau tą "malonumą" turi apmokėti dienos sugaišinimu, galvos skaudėjimu, o jeigu tai būna prieš šventą dieną — savo religinių pareigų apleidimu. Ar nėra didžiausio egoizmo parodymas, kai svečiuose išbūnama 6 — 7 valandos, neduodant užmigti vaikams ir kaimynams? Ar tada artimo meilės įkvėptas kvietimas į svečius nepaneigia tos pačios meilės? O juk daugelyje kraštų tikrai pavyzdingiems pasisvečiavimams duodama, ir pakvietimo rašte pažymima, — dvi valandos!
Didelis triukšmavimas (kaipgi pasigėrę netriukšmaus!) ir labai nedarnus dainavimas tikrai nesudaro svetimtaučiams kaimynams aukštos nuomonės apie mūsų kultūrą. Aplamai, po dešimtos ar vienuoliktos valandos nakties šeimininkai, kuriems rūpi jų geras vardas, turėtų švelniai įspėti svečius, jeigu pradedama per garsiai šūkauti ar dainuoti. Rašytojas Maeterlinck ironiškai pastebi, kad tokių susibūrimų pagrindas yra bendra tylėjimo neapykanta. Visa tai, kas yra kultūringa, paprastai reiškiasi tyliai. Anglų rašytojas J. Conrad, rašydamas apie karnavalo triukšmą (o juk visi triukšmai giminingi!), jį aptaria šiais nejaukiais žodžiais: "Nuo to laiko daug girdėjau triukšmų, bet niekada taip gyvai nenujaučiau žmonių širdyse snaudžiančio laukinio instinkto. Tasai tariamai linksmas ūžimas sukėlė manyje mintį apie nepagydomą žmogaus likimo liūdesį..."
Kalbant apie trečią neigiamybę, reikia pasakyti, kad pažinti žmonių dvasios tuštumą kartais užtenka tik pabuvoti svečiuose ir įsiklausyti kad ir į dar negirtų žmonių kalbas. Tų kalbų dvasinį skurdą girdėdamas, kartais pradedi abejoti, ar tikrai žmogus yra išmintingas tvarinys. Ir tasai humoras, kuriam svečiavimosi metu pridera tinkama vieta, nekartą pasigėrusiųjų taip nuhumoristinamas, kad tai girdin-tiems blaiviesiems vietoje juoko sukelia tik liūdesį. O jei dar tokias kalbas lydi familiarumai ir kabinėjimaisi prie kitos lyties asmenų, tada yra pažeminamas viso to susibūrimo dvasinis lygis.
Regis, netektų abejoti ir net kelti šio klausimo, kad pakvietimas yra beveik vienintelis pagrindas atsirasti svečiuose. Tačiau atsiranda "svečių", tiek savęs nebranginančių ir užkvietimo tartum išmaldos maldaujančių, taigi, save užprašančių ar "pripuolamai" ateinančių, kurie, kad ir neparodant to šeimininkams, įneša nejaukumo į visą susibūrimą. Nekviestas svečias — tai rakštis po oda, tai nenumatytas kakafoniškas garsas darnioje simfonijoje! Net ir kviečiamas svečias kartais turi mokėti nujausti, ar tasai pakvietimas tikrai nuoširdus, ar tik aplinkybių priverstas. Gal girdint "ateikite", užkulisyje nemažiau aiškiai girdisi "susipraskite ir neateikite!"
Pagrindžiant dar vieną minėtą neigiamybę, kai svečių laisvė varžoma, neleidžiant jiems tinkamu laiku išeiti, turime pasakyti, kad tai ne kas kita, kaip šeimininkų egoizmas. Gal šeimininkai rytoj neturės anksti keltis į darbą, gal jiems labai malonu, kad svečiai ilgai būtų. To ar kito egoistinio motyvo vedini, jie tik iš savo taško žiūri į svečią, tartum jis čia tik tam ir būtų atėjęs, kad jiems teiktų malonumą, o ne atvirkščiai. Toksai elgesys yra panašus į šio krašto autobusų šoferių elgesį, kurie taip prišildo autobusus, kad keleiviai turi net prakaituoti, o vėliau, išlipę ir laukdami kito autobuso, gali peršalti. Bet šoferiams tai nesvarbu, nes jie gali vienmarškiniai autobuse sėdėti. Jie mano, kad autobusas yra ne keleiviams, bet jam pačiam, jo patogumui. Tad ir šeimininkas, kuris į svečius žiūri iš savo malonumo taško, faktinai skelbia: "Svečiai yra man, o ne aš jiems!"
Svečiavimosi įdvasinimas ir kultūrinimas
Įdvasinti ir sukultūrinti mūsų svečiavimąsi — tai ne tik kovoti prieš minėtas negeroves, bet ir įnešti pakaitalų bei dvasinių pradų, kurie pakeltų svečiavimosi lygį. Kadangi gerai suprasto svečiavimosi tikslas yra sudaryti šviesių valandų iškarpėlę nykiam žmogaus buvime, o jo pagrindas — artimą mylinti kvietėjo gera širdis, tad sudvasinti svečiavimąsi pirmiausia reiškia sukurti svečiams šiltą jaukumą, lydimą tikros altruistinės meilės. Tokią nuotaiką kurti yra ypač šeimininkės uždavinys. Kas yra dirigentas orkestrantams, tas šeimininkė svečiams.
Pirmasis šeimininkės rūpestis turėtų būti sudaryti svečiams jaukią aplinką ir padaryti jaukų bendravimą. Jaukumas, be abejo, ne visų vienodai išgyvenamas. Įvairiais laikais jis kitaip suprantamas. Nėra abejonės, kad tolimesnėje praeityje buvo daugiau romantikos, daugiau vietos svajonei, tad ir jaukumui. Buvo laikai, kai sieniniam laikrodžiui lėtai ir paslaptingai žingsniuojant laiko laiptais, kai jaukiajai namų dvasiai svirpliui čirškiant ir krosnies malkoms traksint, pustamsio šešėlių padengti veidai, žiemos vakarais dirbdami, pasvajodavo apie praeitį ir ateitį, svajonių šydu padengdami net ir artimiausius išgyvenimus. Tų dvasingų vienų pas kitus apsilankymų metu visi pridėdavo ranką, išsiuvinėdami dabarties valandėlę svajingais vaizdais. Modernioji civilizacijos pažanga vis labiau siaurina svajonių lauką, slopindama grožį ir jaukumą (nes jaukumas — tai nuotaikos grožis!) pačioje užuomazgoje. Stipri elektros šviesa ir sumechaninta muzika vis labiau laidoja jaukumą ir troškina jo sielą — intymumą. Kaip intymumo ilgesys, be kurio negali būti jaukumo, yra išnykęs šiame krašte, liudija ir tasai amerikiečių šeimų vakarinis gyvenimas, kuris vyksta, tartum parodoje, prie neuždengtų langų.
Gėlių puokštė ant stalo, tyli gera muzika (bent tarpais), pritemdyta šviesa (nes stipri šviesa vargina ir įtempia) ir pasivaišinimas, gal geriau ne visiems prie to paties stalo, bet pasiskirsčius grupėmis, atrodo, gali daug prisidėti prie jaukumo. Prie jaukumo sukūrimo gali prisidėti ir viena kita gero vyno taurė, mažindama natūralų agresyvumą ir pažadindama švelnųjį svajingumą. Ir geri restoranai yra kaip tik mėgiami dėl to jaukaus intymumo, kurį jie, nežiūrint svečių daugybės, pajėgia išlaikyti dėl minėtų panašių aplinkybių.
Norėdami išsaugoti jaukumą nuo sudrumstimo, šeimininkai, kviesdami svečius, turi nekviesti tokių, kurie vieni kitiems jaučia antipatiją. Tokie pakviestieji ir patys nejaukiai jaustųsi, ir jų nejaukumas daugiau ar mažiau užgultų ir kitus. Nereikėtų kviesti ir tokių, kurie beveik visada svečiuose pasigeria ir pasigėrę pridaro nemalonumų. Šeimininkai, norėdami sudaryti malonią atmosferą, turi sugebėti visus įtraukti į pasikalbėjimus ir nusukti kalbą nuo temų, sukeliančių aštresnius ginčus.
Norėdami įnešti dvasinio prado į rengiamus pasisvečiavimus, kodėl šeimininkai negalėtų pasitarti su vienu kitu meniškiau nusiteikusiu dalyviu dėl šiokios tokios programėlės? Kodėl negalėtų būti iš anksto numatytas kokių penkių minučių kalbėtojas, kurs paruoštu gražiu ir menišku žodžiu iškeltų svečiavimosi progą? Kodėl negalima būtų numatyti vieno kito mažiau žinomo eilėraščio padeklamavimo ar kitokio meninio išpildymo? Tada eitume į svečius, tikėdamiesi patys dvasiniai praturtėti ir kitus savo dvasia praturtinti. Reikia juk pagaliau ieškoti kilnesnių svečiavimosi pagrindų negu tik valgymas ir gėrimas!
Svečiavimosi vaisiai
Tų vaisių yra teigiamų ir neigiamų. Pirmasis ir artimiausias susirūpinimas, baigiantis pasisvečiavimui, yra ypač tais, kurie neturi savo automobilio. Šeimininkai turėtų pasirūpinti, ypač moterų, saugiu grįžimu. Jie turi pasiūlyti ir atsiklausti viešnios, ar ji sutiktų būti to ar kito parvežama. Gal pasiūlytasis parvežėjas jai galėtų būti dėl vienų ar kitų priežasčių nepriimtinas. Priimti malonę iš nedžentelmeniško vyro moteriai gali sudaryti įvairių nemalonumų. Paskutiniu atveju šeimininkai turi pasirūpinti iškviesti taksi. Už saugų moters grįžimą yra atsakingi jos kvietėjai.
Kaip kūną lydi šešėlis, taip ir po kiekvieno pasisvečiavimo paskui dalyvius driekiasi daugiau ar mažiau tamsios neigiamybės: kritikos, apkalbos ir net šmeižtai. Tą neigiamą dvasią jau galima pajusti ir svečiavimosi metu iš įvairių jausmų, aistrų ir egoizmo susikryžiavimo bei kovos, kuri pasireiškia tam tikrais žvilgsniais ar kalbos tonu. Neveltui prityrę psichologai, kaip Balzac ar Proust, stebėdami didžiuosius salonus, tvirtina, kad tenai vyksta tylios, bet kartais labai žiaurios dvasinės kovos. Ir R. Tagore visur mato tą slaptą pogrindžio kovą žmogaus su žmogumi tokiuose išoriniai atrodančiuose giedriuose susibūrimuose, kuriuos vienas rašytojas vis dėlto pavadina "tuštybės jomarkais". R. Tagore sako, kad "žmonės yra žiaurūs, o žmogus yra malonus". Jis nori tuo pasakyti, kad žmogus, pavieniai paimtas, yra geras, bet, atsiradęs tarp kitų, jis darosi blogesnis. Kaip daugelio iškvėpuotas oras neleidžia juo sveikai kvėpuoti, taip ir susirinkusių žmonių egoizmo ir aistrų sutirštinta atmosfera smukdo atskirą žmogų.
Svečiavimosi pasekmėje atsiranda naujos pažintys, kurios kartais teigiama ar neigiama prasme gali paveikti kurį nors svečią. Kalbant apie tokius susipažinimus, norėtųsi čia paliesti kai kuriuos su tuo susijusius klausimus. Linkstu manyti, kad pripuolami, aplinkybių priversti susipažinimai nėra tikri susipažinimai. Šitoks galvojimas, atrodo, turėtų remtis ta atsargia mintimi, kad žmogus gali sąmoningai įsileisti kitą žmogų į savo gyvenimo sferą, tik iš anksto jį geriau pažindamas. Tai tam, kad būtų galima išvengti nevertingų ir piktos valios žmonių. Jeigu tokiems žmonėms yra uždaromos namų durys, tai tuo labiau turėtų būti uždaromos ir kiekvienos asmenybės privataus gyvenimo dvasinės durys. Tad pripuolamas susitikimas su kokiu nors asmeniu svečiuose jokiu būdu negali įpareigoti tapti jo draugu ir įvairiais visuomenės priimtais būdais rodyti tuos draugystės ženklus, jį kur nors sutikus.
Tad šeimininkai neturėtų būti perdaug uolūs, supažindindami vienus su kitais. Tai turėtų būti palikta svečių privačiai iniciatyvai. Juk yra pakankamai mandagus svečio pasisveikinimas ar atsisveikinimas su visais bendrai, išvengiant atskirų susipažinimų. Tokiais atvejais šeimininkams užtenka bendrai visiems pristatyti naujai atėjusį svečią, pasakant jo pavardę. Šeimininkai tik tada turėtų supažindinti kiekvieną su kiekvienu, jeigu numano, kad abi pusės to nori ir su tuo sutinka. Juk šventas asmenybės intymumas negali bet ką lengva širdimi įsileisti į savo vidaus pasaulį. Atrodo, kad kviečiamas svečias turi teisę iš anksto kvietėjų pasiteirauti, kurie kiti svečiai yra pakviesti.
Kalbant apie svečiavimosi pasekmes, reikia pasakyti, kad yra tokių, kurie taip prie svečiavimosi pripranta, kad net du ar tris kartus į savaitę veržiasi susitikti su kitais. Tai yra liguistas reiškinys. Jau nekalbant apie tai, kad toks elgesys yra didelis laiko gaišinimas, tokie žmonės parodo savo dvasios menkystę. Kam nuolat reikia žmonių, tas parodo savo dvasios lėkštumą, nes, likęs vienas, nežino ką daryti ir išsigandęs savo dvasinės tuštumos, bėga į triukšmą, kad jos negirdėtų ir nematytų. Nekartą tokiems norėtųsi priminti Kristaus Sekimo žodžius, kad iš žmonių susibūrimų pareiname dar mažesni. Taip pat naudinga prisiminti Pascalio mintį, kad visa žmogaus nelaimė kyla iš to, jog žmonės negali ištverti vieni savo kambaryje.
Nuolatinės svečiavimosi aistros apimti, nevieni jų įpratę į gėrimą, virsta alkoholikais. Turime nemaža liūdnų nusisvečiavimo pavyzdžių, kai gabūs daug tautai žadėję žmonės, virtę bevaliais dvasios ir kūno ligoniais, per anksti pasimirė.
Šalia galimų nelinksmų per dažno svečiavimosi reiškinių, nuosaikus, kultūringas pasisvečiavimas ugdo socialinį jausmą, gilina žmonių pažinimą ir suteikia poilsio būsimam darbui. Tokiomis progomis patirti malonūs pergyvenimai tampa moralinės atramos taškais pilkoje gyvenimo tikrovėje. Gerai suorganizuotas pasisvečiavimas — tai žydinti sala žmogaus vienatvės jūroje.
Kaip ten bebūtų, svetingumas yra dorybė. Juk ir Išganytojas nesvetingumą peikia ir save patį lygina su svečiu. Jis sako, kad paskutinio teismo dieną priekaištausiąs pasmerktiesiems: "Buvau svečias, ir jūs manęs nepriėmėte" (Mat. 25, 43). Tur būt, įkvėptas Evangelijos gimė ir mūsų liaudyje posakis, kad "svečias į namus — Dievas į namus". Tačiau dorybė turi būti tikra dorybė. Svetingumas, pasireiškiąs pasisvečiavimais, turi būti apvalytas nuo netobulybių, turi būti labiau sukultūrintas ir sudvasintas, nes labai liūdnai žmogų nuteikia auksas, kuris neblizga.
Redakcijos prierašas.Nors kai kurie antraeiliai šio straipsnio niuansai gal galėtų būti šiek tiek diskutuojami, bet jo pagrindinė mintis yra be galo aktuali. Mūsų lietuviškasis vaišingumas jau taip toli yra nuėjęs viena kryptimi, kad daugeliui jis yra virtęs įkyrumu. Mūsų pobūviuose ir pasisvečiavimuose materija yra nugalėjusi dvasią. Prašmatniausi kepsniai, pyragai ir pyragaičiai, lenktyniaudami su likeriais, krupnikais ir kitokiais importui ar eksportui skirtais gėrimais, yra išstūmę iš minėtų parengimų kiekvieną įdomesnę ir kultūringesnę pasikalbėjimo temą, kuri yra nuslopinama nuolat iki įkyrumo girdimų žodžių: valgykite, gerkite, ragaukite.
Gal svečiai atėjo, norėdami pasikalbėti su šeimininkais. Bet koks apsivylimas! Su jais nėra laiko persimesti net keliais žodžiais, nes šeimininkė nuolat sušilusi laksto į virtuvę ir iš virtuvės, nešdama vis naujus ir vis pagal "paslaptingesnius" receptus pagamintus valgius, o šeimininkas šokte šoka aplink stalą su įvairiausiomis etiketėmis išmargintais buteliais, grasindamas svečiams, kad jis amžinai užpyksiąs ir laikysiąs didžiausiu įžeidimu, jei kuris nors pamėgins neragauti kurio nors gėrimo.
Dažnai ir mūsų organizacijų posėdžiuose labai sunkiai einasi su konkrečiais kultūrinės veiklos nutarimais, nes, kai posėdžiai vyksta prie "jaukios kavutės", svarbiausi darbotvarkės punktai būna: valgymas, gėrimas, ragavimas.
Bet vis dėlto nei gausūs valgiai, nei gėrimai taip labai nekenktų, jeigu svečiai nebūtų nuolat prievartaujami, bet palikti savo privačiai iniciatyvai. Tačiau tą privačią iniciatyvą jie turėtų parodyti ir nesigėdyti ko nors paprašyti. Mūsų lietuviškoje visuomenėje yra įsigalėjęs visai neinteligentiškas paprotys, kad svečiui ko nors prie stalo prašyti būtų nemandagu. Jeigu kuris nors įsidrąsinęs ir paprašo cukraus ar druskos, tai šeimininkas lyg nusigąsta, pradeda atsiprašinėti ir jaudintis, kad jis nepastebėjo, ko svečiui trūksta. Tai yra juokinga. Nors dažnai yra svečiuose kartojama "jauskitės kaip namie", bet maža kas šiuo raginimu pasinaudoja. O vis dėlto nuotaika būtų daug malonesnė ir draugiškesnė, visi, ir svečiai ir šeimininkai, galėtų laisviau jaustis, jeigu kiekvienas svečias nesivaržydamas paprašytų, ko jis labiau pageidauja, o šeimininkai jo per daug neragintų ir neprievartautų. Tad svečiuose daugiau asmeninės laisvės ir privačios iniciatyvos! Tada svečiavimasis bus daug malonesnis.