Spausdinti

EDVARDAS ŠULAITIS

     GROŽIS, turtai, įsivaizduojamoji garbė — tai labai nepastovūs dalykai. Kiek kartų spaudoje esame skaitę, kad koks nors garsus milijonierius paskutines savo gyvenimo dienas baigė be cento; gražiosios damos atėmė sau gyvybę, nes negalėjo veidrodyje pakęsti savo senstančio veido; asmenys, kurie buvo žinomi visame pasaulyje, prisipažino esą nelaimingiausi žmonės. Tad nei grožis, nei turtai, nei garbė žmogui laimės neduoda.

     Daugelis šio krašto jaunimo, šalia garsiųjų sportininkų, yra sužavėti filmų žvaigždėmis. Jaunieji stengiasi rengtis taip, kaip tos žvaigždės, taip kalbėti, kaip filmų garsenybės, žinoma, ir patys norėdami užimti jų vietas ateityje. Nemaža jaunųjų dalis galvoja, kad tų žvaigždžių gyvenimo kelias yra rožėmis klotas, kad jie yra lyg kokios pasakų būtybės, kad jiems nieko netrūksta, kad jie yra tikrai laimingi.

     Tačiau iš tikrųjų taip nėra. Tai tik išviršinis vaizdas, kuris ne vieną suklaidina. Tiesa, yra nemaža žvaigždžių, kurios iki tam tikro laiko pasitenkina tomis žemiškomis ir nepastoviomis vertybėmis, visai negalvodamos apie sudėtingas gyvenimo problemas. Dažniausiai tik liga ar koks nors kitas sukrėtimas priverčia šiuos žemiškomis gėrybėmis pertekusius žmones rimčiau susimąstyti. Be abejo, daugeliui kuriame nors filme teko matyti artistę Joan Fontaine. Neseniai ji pati spaudoje rašė, kad anksčiau nekreipė daug dėmesio į gyvenimą ir labai nerūpestingai žiūrėjo į ateitį. Tačiau 1958 m. ji susirgo pavojinga liga, vadinama monocleosis vardu. Jos jėgos pradėjo smarkiai nykti, ir gydytojas jai patarė visišką poilsį.

     Artistė išvyko į mažą namelį kalnuose, netoli Los Angeles miesto, ir lovoje praleido devynis mėnesius. Ji ten buvo beveik atskirta nuo viso pasaulio. Jai buvo leidžiama perskaityti tik vieną laikraštį per dieną, bet griežtai draudžiama skaityti knygas, žiūrėti televizijos, priimti lankytojus. Toks poilsis buvo vienintelis vaistas nuo tos ligos.

     Devyni mėnesiai yra trumpas laikas, gyvenant su kitais, veikiant ir judant. Bet atskirtam nuo kitų šis laikotarpis yra labai ilgas. Tačiau artistė su juo apsiprato ir pradėjo net jausti pasitenkinimą pro kambario langą matomais vaizdais ir girdimais garsais. Ją pradėjo dominti voveraičių šokinėjimas bei paukščių čiulbesys ir ežero šviesų atspindžiai ant kambario lubų. Štai kaip ji apie tai rašo: "Per tuos devynis priverstino poilsio mėnesius aš turėjau progos pagalvoti apie tuos visus žmones, kuriuos linksminau. Po ilgo mąstymo įsitikinau, kad kiekvieno žmogaus geriausias draugas yra jis pats, jo vidus. Aš išmokau savarankiškai gyventi, neatsiremdama į kitus ir negalvodama, kad visuomet turi atsirasti kas nors, kas tau padėtų. Aš suradau vidinę jėgą ir pasitikėjimą savimi, ko anksčiau nepažinojau, Su tuo jau aš niekada nesiskirsiu. Taip pat supratau vienumos ir mąstymo reikšmę. Anksčiau aš pasijusdavau vieniša, kai nebūdavau tarp žmonių, o dabar patyriau, kad vienišumą jausčiau minioje. Liga mane pamokė, jog negalima džiaugtis gyvenimu, neskiriant laiko mąstymui, įvertinimui, vienumai, kad žmogus galėtų padaryti savo sielos apžvalgą ir pajusti tikrąsias vertybes. Daugumas žmonių prabėga per gyvenimą, norėdami užčiuopti tik jo išorinius nuostabumus. Sulėtink savo skubotumą, tada daugiau matysi, daugiau girdėsi, daugiau jausi ir išmintingiau gyvensi."

     Tai yra tikrai vertingi žodžiai ir pamokymai, kurie galioja visiems. Mes visi per daug skubame, per daug nepasitenkiname turima padėtimi, per daug pasineriame į gyvenimo sūkurį, o tada nelieka laiko pažvelgti į save ir pasidžiaugti gyvenimo teikiamais vaizdais ir gėrybėmis. Turtas, grožis ir garbė — tai geri dalykai, tačiau jie nėra esminiai, be jų gyvenime galima apsieiti. Teisingai Emersonas pasakė: "Ar gali būti kas nors maloniau už tai, kai turi maža rūpesčių ir jais pats pasirūpini?" O Youngas dar aiškiau išsitarė: "Ar turtas gali duoti laimę? Apsidairyk aplink ir pamatysi linksmą elgetą." Jau ir senovės išminčius Sokratas pasakė, kad "juo mažiau mūsų gyvenime reikalavimų, juo panašesni esame į dievus".