Spausdinti

Elena Vasyliūnienė

AS YRA stebėjęs bežaidžiančius vaikus, žino, kaip jų judesiai veikia veiksmus. Vaikai susitaria žaisti priešais ir pradeda "karą". Pradžioje tai yra daroma juokais, tik žaidžiant, bet kai kumščiai įeina į darbą, vaikai iš tikrųjų susipyksta ir pradeda rimtai muštis. Kas čia atsitiko? Atitinkamas judesys sukūrė emociją, kurios iki šiol nebuvo.

     Šį reiškinį yra pastebėjęs žymus Amerikos psichologas William James. Jo manymu, kaip ir kiti mokslininkai sutinka, mūsų poelgių variklis yra emocija. Jeigu mes žmogų mylime, tai su juo elgiamės švelniai, jo nekritikuojame, jame nieko blogo nematome. Bet jeigu kurio nors nekenčiame, tai vargas jam! Jis bus ir nebegražus, ir nebegeras, ir kvailas, ir visa kita, ko tik norite. Net mūsų balso tonas bus kitoks, kai kalbame su nemėgiamu žmogumi. Stebint šių dienų gyvenimą ir tarpusavio santykius, atrodo, kad artimo meilės tėra labai maža. Kas pavarto politinių priešų straipsnius, ar skirtingų nuomonių pareiškimus, kas išgirsta net mūsų menininkų ir dailininkų pasisakymus ir pamato jų elgesį vienas su kitu, tam yra labai aišku, kad mūsų lūpomis jau kalba ne meilė, o neapykanta. O kai išgirstame visokių apkalbinėjimų ir šmeižtų istorijas, tai darosi net šalta ir nemalonu. Atrodo, kad mumyse viešpatauja vien neigiamos emocijos, antipatija ir neapykanta.

     Galima sutikti žmonių, kurie, eidami per gyvenimą, tartum viską dažo tamsiomis spalvomis ir gesina šviesas. Kur tik jie praeina, ten darosi juoda, tamsu ir baugu. Nesuprantama, kaip galima, gyvenant tokioje tamsoje, tikėtis sukurti šviesesnį rytojų. Nenuostabu, kad daugelis mūsų parengimų yra nebeįdomūs, kad bendravimas su kitais yra atstumiantis, kad, sutikę veidas veidan žmogų, jau žmogiško veido nebematome. Daugumas šią tamsą pažįsta ir norėtų rasti išeitį iš jos.

     William James, nagrinėdamas emocijos ir poelgio sąryšį, surado įdomią išvadą. Jis sako, kad ne tik emocija iššaukia tam tikrą poelgį, bet ir poelgis veikia emociją. Tad, norėdami pakeisti savo emocijas, turime atitinkamai keisti savo elgesį. Jeigu kas mano, kad čia viską gali tvarkyti protas, labai klysta. Juo labiau jūs įtikinėsite žmogų, kad jo priešas yra geras, juo labiau jį pykinsite. Juo labiau jūs atkalbinėsite mylimą žmogų, juo labiau stiprinsite jam mylinčiojo ryšį ir didinsite jo neapykantą sau. Protas emocijos negali paveikti, atvirkščiai, emocija paveikia protą. (Su šiuo teigimu redakcija nenori pilnai sutikti. Vis dėlto manome, kad ir protas gali daugiau ar mažiau veikti ir tvarkyti emocijas. Jeigu protas prieš emocijas būtų visiškai bejėgis, tai žmogui nebūtų jokios vilties ar galimybės emocijas valdyti. Tada ir šis straipsnis būtų beprasmis.) Jei norime nueiti į teatrą, rasime priežasčių, kad mums tai būtinai reikalinga; jeigu nenorime, tai vėl bus eilė motyvų, sakančių, kad yra per toli, kad bus ten nuobodu, neįdomu. Emocijos yra mažai ištirtos ir keistos mūsų gyvenimo "mašinos", pridarančios visokių bėdų, kai pagenda. Dideli nusikaltimai būna emocijų vaisius. O tas didingasis protas čia dažnai būna mažas ir bejėgis. Visi pažįsta Dievo įsakymus, nes jie labai nesudėtingi, bet vis dėlto daug kas jų nesilaiko, nes emocijos jų nepageidauja.

     William James duoda įdomų patarimą, paremtą stebėjimu ir giliu žmogiškosios prigimties pažinimu. Kai žmogui ateina pilkos dienos, kai viskas aplinkui atrodo juoda ir negera, jo manymu, yra tik vienas kelias: gražiai apsirengti, prisisegti prie krūtinės gėlę, įkvėpti giliai oro ir išeiti gėrėtis pasauliu, stebėtis, koks jis įdomus ir mielas. Čia reikia elgtis kuo švelniausiai ir atsargiausiai. Jeigu pradžioje ir nieko nejaustum, bet vis tiek nepaleisk iš rankų savo elgesio, elkis, kaip tinka tikram švelnios sielos žmogui. (Kitais žodžiais tariant, norint suvaldyti ir gera kryptimi palenkti emocijas, reikia į darbą įkinkyti protą ir valią! Red.) Ir nustebsite, kaip šis paprastas vaistas padeda. Debesuotas dangus prašvis saule, negyvoje žemėje sužaliuos augalai, o širdyje suskambės nuostabi melodija. Žmonių veidai pasidaro tokie gražūs, kai jiems randame nuoširdų žodį! Tokiu būdu vėl grįžtame prie to gyvenimo, kurį evangelija vadina "linksmąja naujiena", nes be meilės ir be elgesio, išplaukusio iš meilės, viskas aptemsta.

     Nuolat gyvenime mums tenka sutikti žmonių, kurių veidai tikrai nušvistų, jei mokėtume juose įžiebti malonią šviesą. Tai yra gražiausioji liepsnelė iš visų žemiškų liepsnų, kuri suspindi žmogaus veide, kai šiltoji banga paliečia jo sielą. Tai yra sunkiai aprašomas švelnumas, bet vis dėlto jis egzistuoja.

     Dažnai sekmadienį matau senelės veidą, kai ji man nusišypso iš savo suolo bažnyčioje. Ir tas veidas tampa toks gražus, jaunas. Kai ji nusišypso, tikrai mažiau jaučia ir savo kojų reumatizmą, o man atsiveria žmogiškojo veido gražus puslapis, parašytas be žodžių. Jį labai įdomu ir malonu skaityti. Kas netiki, tepabando. Tikrai įsitikins ir nenusivils.

     Įžangoje kalbėjome apie vaikus, kurie nėra priešai, bet, kai pradeda priešais žaisti, susipyksta ir tampa tikri priešai. Tad ir mes, jeigu nesame kitiems draugiški, pradėkime su jais žaisti draugais ir tikrai susidraugausime.