ALFONSAS GRAUSLYS
"PASAKYK man ką tu skaitai, o aš pasakysiu tau, kas tu esi". Tai yra tiesa, pastebi garsusis prancūzų katalikų rašytojas Fr. Mauriac, bet jis dar prideda, kad "aš tave geriau pažinčiau, jei tu man pasakytum, ką tu pakartotinai skaitai" (Memoires intėrieurs).
Nedaug yra knygų, kurios būtų vertos skaityti antrą ar trečią kartą. Dar mažiau yra tokių, prie kurių vertėtų ir reikėtų vis nuolat grįžti, jų visą gyvenimą iš rankų nepaleisti, visada lengvai surandamoje vietoje jas laikyti ar net kišenėje visuomet nešiotis. Prie tokių knygų, šalia Naujojo Testamento, priklauso ir "Kristaus Sekimo" knyga. Tai knyga, kuri, minėtų Fr. Mauriac žodžių prasme nuolat skaitoma, apsprendžia ją skaitančio žmogaus dvasios gyvenimo turinį ir kryptį.
* * *
"Kristaus Sekimas" — tai asketinė ir mistinė, bet labai gyvenimiška religinė knyga, kurios pirminis tekstas parašytas lotynų kalba 15-tojo šimtmečio pirmoje pusėje. Daugelio manoma, kad tos knygos autorius buvo vienuolis Tomas, gimęs Reino krašto miestelyje Kempen, todėl jis vadinamas Tomas a Kempis, t. y. Tomas iš Kempen. Jis gimė 1380 m., o mirė 1471 metais.
Neliečiant čia smulkiau istorinių ir geografinių Tomo Kempiečio gyvenimo aplinkybių, norėtųsi tik paminėti. kad vienuolynas, kuriame jis tada buvusioje Olandijos teritorijoje gyveno, reformacijos sukeltų religinių karų metu buvo sunaikintas, bet kapai, kuriuose jis buvo palaidotas, išliko, o jo kapas pateko protestantų žinion. Protestantai jo kūną perkėlė į Groot Kerk (šiandieninėje Olandijoje) jų valdomon šv. Mykolo bažnyčion, kur jo kūnas ir šiandien yra.
"Kristaus Sekimas" susideda iš keturių, atskirai parašytų knygų, kurios, autoriui mirus, buvo sujungtos į vieną. Jas visas jungia tas pats stilius, ta pati dvasinė lyrika, kuri, autoriaus jautrumo dėka, tarpais pakyla iki aukštų poezijos viršūnių. Visose knygose yra tas pats rašymo būdas — atskirais sakiniais arba aforizmais.
Tai tikrai gyvenimiška knyga, duodanti tokių apčiuopiamų pamokymų, kurie gali ir turi būti taikomi kasdieniniame gyvenime. Knyga parašyta labai paprastai, ne kokiomis gudriomis filosofinėmis sąvokomis. Ji yra skiriama nuolankios dvasios žmonėms, kurie, būdami toms mintims giminingi, gali jas tinkamai suprasti. Jaučiama, kad šia knyga autorius siekia dvasinės sielų naudos.
Eidamas vienuolyne įvairias pareigas ir vadovaudamas vienuolių dvasios gyvenimui, jis turėjo progos tą dvasios gyvenimą stebėti, stebėjimo vaisius užsirašinėti, nagrinėti to meto religinių klasikų ir šventųjų raštus ir tuo būdu telkti medžiagą savo rašomoms knygoms. Šiandieninių žinovų tvirtinimu, atrodo, kad Tomo Kempiečio raštams turėjo įtakos didieji anų laikų dvasios galiūnai: šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Bonaventūra, šv. Bernardas, mistikas Ruysbroeck ir kiti.
Ta visa medžiaga, ilgo autoriaus gyvenimo (mirė 92 m. amžiaus) susitelkime išmąstyta, tyloje ir ramybėje pasisavinta ir didele dalimi į jo knygas patekusi, reikalauja ir iš skaitytojo tylaus susitelkimo, kad jo dvasia galėtų tomis mintimis persisunkti. Viename senoviškame portrete, kur "Kristaus Sekimo" autorius vaizduojamas, po jo kojomis guli knyga su įrašu pirmame puslapyje: "Visur ieškojau atilsio, ir niekur jo neradau, kaip tik pasislėpęs kertelėje su knyga rankoje". Jis pats vienuolyno atsiskyrime ir susitelkime radęs ramybę ir poilsį, tos ramybės norėjo suteikti ir savo rašomų knygų skaitytojams.
Giliau į "Kristaus Sekimo" turinį žvelgiant, jaučiama, koks didelis žmogaus sielos, jo prigimties, polinkių ir polėkių žinovas buvo šios knygos autorius. Matoma, koks didelis dvasios vadas ir auklėtojas jis buvo. Žmogaus prigimties silpnumą ir nepastovumą matydamas, jis suprato, kad tik radikalumas, t. y. besąlyginis griežtumas, tegali būti vaistas žmogaus silpnybei. Todėl "Kristaus Sekimo" puslapiuose jis skelbia ir reikalauja dvigubo griežtumo: visiško savęs atsižadėjimo ir pilnutinio Dievo teigimo. Tų radikalių reikalavimų pagrindas yra tas, kad be Dievo nėra gyvenimo, o tik dvasinis skurdas. Štai tik keletas tų programinių posakių, vaizduojančių minėtą knygos mintį: "Dėkime kirvį tiesiai prie šaknų, kad, atsikratę aistrų, įgytume dvasinę ramybę... palik viską, viską rasi... vieną tik Dievą ir tai, kas iš Dievo eina, laikyk didžiu, kilniu, maloniu, mylėtinu dalyku... Dievą mylinti siela nieku laiko visa tai, kas yra žemiau Dievo... Tavy randu viską, ko noriu ir geidžiu... kur tik būsi, į kurią pusę pasisuksi, būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą".
Toji knyga skatina kovą su aistromis, neramybės šaltiniais. Ji gydo nuo iliuzijų ir apsigavimo, kai ieškome laimės ten, kur jos nėra ir negali būti. Ji atskleidžia dalykų esmę, įspėdama mus neskandinti savo gyvenimo energijos neesminiuose siekiuose. Ji labai dažnai ir subtiliai kelia mintį, kaip yra pavojinga prisirišti prie tvarinių, juos dievinti ir juose klimpti. Visa tai mus labai tolina nuo Dievo. Ji kelia viešumon nesuskaitomus kasdieninius mūsų savimeilės pasireiškimus, kuriais, besąlyginai teigdami save, nors to ir negalvodami, mes neigiame Dievą. Visose keturiose "Kristaus Sekimo" knygose jaučiama, kaip, kalbant tradicinėm dvasinio gyvenimo sąvokom, siela vedama ir, eidama dvasinio apsivalymo keliu, skatinama įeiti į apšvietimo ir pagaliau artimo susijungimo su Dievu kelią.
Nedaug pasaulyje yra knygų, kurios, būdamos tokios nedidelės, pasižymėtų tokiu turtingu turiniu! Tad, šalia Naujojo Testamento, nėra dvasine prasme maistingesnės knygos už "Kristaus Sekimą".
Tačiau atidesnis skaitytojas, skaitydamas šią knygą, negali nepastebėti, kad autorius joje dažnai kreipiasi į vienuolius. Dėl to ne vienam pasauliečiui gali kilti mintis, kad ši knyga nėra skiriama pasauliečiams, bet vienuoliams. Norint šį abejojimą pašalinti, anot L. Bouyer (Les sens de la vie monastique), reikia prisiminti, kad vienuolio pašaukimas yra ne kas kita, kaip pilnai išvystytas ir įvykdytas krikščionio pašaukimas. Juk visiems pakrikštytiems yra taikomi Kristaus žodžiai: "Būkite tad tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mato 5, 48). Todėl, anot minėto autoriaus, "kiekviename krikščionio pašaukime yra vienuolinio pašaukimo daigas".
Kitaip sakant, tarp pasauliečio krikščionio ir vienuolio nėra ir neturi būti tokios didelės prarajos, kokią šiandien žmonės vaizduojasi. Čia galėtume pridėti, kad jei pasaulio gyvenimas nebūtų taip nukrikščionėjęs, tai visi mes, ir nebūdami oficialiai vienuoliai, būtume daug "vienuoliškesni" negu dabar esame. Juk vienuolynai, giliau pagalvojus, yra tie rezervuarai, kurie šiandieniniame nukrikščionintame pasaulyje turėtų padėti saugiau išlaikyti pilnutinę krikščionybę. Tiesa, vienuolynai turi nuosekliau Kristų sekti ir net Jo patarimus pažodžiui laikyti, bet juk tų patarimų dvasia ir visi pakrikštytieji turėtų vadovautis, jei nori siekti tobulybės. Be to noro jų krikščionybė būtų liguista ir nepilna. Štai kodėl "Kristaus Sekimo" knyga tinka ir yra skirta visiems.
* * *
Kažin ar yra kita knyga, šalia Šv. Rašto, kuri taip dažnai būtų verčiama į įvairias kalbas ir vis naujai išleidžiama? Pradedant pačiais pigiausiais ir baigiant liuksusiniais leidiniais, ši knyga puošia didžiųjų tautų katalikiškų ir net nekatalikiškų knygynų lentynas. Įsidėmėtina ir tai, kad šią knygą į savo leidinių skaičių įtraukia net ir tokios leidyklos, kurios religiniam gyvenimui labai tolimos. Lankantis įvairiuose J.A.V. knygynuose, ir dabar galima surasti keliolika įvairių "Kristaus Sekimo" laidų anglų kalba. Ir mūsų maža tauta, kurios religinė literatūra dar buvo tik lopšio vystykluose, jau turėjo keletą šios knygos laidų. Tremtyje jau tris kartus ši knyga yra išleista lietuvių kalba. Paskutinis leidimas yra Nek. Pradėtosios Marijos Seserų Putname, 1960 m. ("Kristaus Sekimo" knygą galima gauti ir "Laiškų Lietuviams" administracijoje, kaina $2.50).
Ši knyga išugdė daugybę šventų sielų, ją dažnai skaitė visi naujesnių laikų šventieji. Užtenka prisiminti tik šv. Ignacą Loyolą, kurio gyvenime "Kristaus Sekimo" knyga suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jo dvasinio atsivertimo pradžioje, kai naujas gyvenimas dar nebuvo nusistovėjęs, jo sielą draskė baimė ir abejonės. Tada ši knyga lemiamai jį paveikė, todėl visą gyvenimą jis ją brangino, su savimi nešiojo ir nuolat skaitė. Protestantų rašytojas W. Nigg sako, jog visai nenuostabu, kad šventasis tą knygą vertino, nes ją galima palyginti su kasdienine duona, kuri niekada nenusibosta (Gaheimnis der Moenche).
Jėzuitas rašytojas Plus apie "Kristaus Sekimą" sako, kad "tai knyga, kurios neturėtume niekad užversti, nes nėra jokio klausimo, kuriam išsiaiškinti ji neduotų rakto". Jis dar prideda, jog tai yra lyg evangelija, nors parašyta kitu tonu. Ir trapistai "Kristaus Sekimą" labai brangina. J. Gautier, aprašinėdamas trapistų gyvenimą, sako, kad, anot M. de la Harpe, ši knyga yra pati gražiausia iš visų žmogaus sukurtų knygų, nes evangelija yra išėjusi iš Dievo lūpų.
Religingi protestantai taip pat šią knygą vertina ir skaito, todėl ją galima vadinti knyga, apjungiančia visus krikščionis.
Kalbant apie didžiuosius žmones, galima prisiminti muziką Beethoveną, kurs niekad su "Kristaus Sekimu" nesiskyrė. Kai garsusis fizikas Amperas susirgo, draugai pasisiūlė jam paskaityti "Kristaus Sekimą", bet ligonis atsakė, kad šią knygą mokąs mintinai. Indijos Ramakrishna misijos nekrikščionys vienuoliai, bet kur eidami, šią knygą su savimi nešiojasi. Ją indų kalbon yra išvertęs žymus šio sąjūdžio šulas Vivekananda. Pažįstu vieną asmenį, kurs, skubiai iš namų paskutiniojo karo metu bėgdamas į užsienį, iš savo turtingos bibliotekos pasiėmė tik vieną knygą — "Kristaus Sekimą".
Šios knygos populiarumas tikrai užtarnautas, nes ją gali šimtus kartų skaityti ir kiekvieną kartą vis rasi ką nors nauja, kas tave privers susimąstyti. Tai knyga, kurią galima net maldaknygės vietoje bažnyčioje skaityti. Kitomis kalbomis yra net ir tokių laidų, kur nurodoma, kokiomis gyvenimo ar religinėmis progomis kurie skyreliai yra skaitytini. Šią knygą, kaip ir Naująjį Testamentą, turėtų įsigyti ne tik kiekviena religinga šeima, bet ir kiekvienas šeimos narys, kuriam rūpi dvasinė kultūra, kad kiekvienu momentu nekliudomai galėtų ja naudotis. Tikrai būtų pageidautina, kad nepraeitų nė vienos dienos, bent kelias minutes nepaskaičius "Kristaus Sekimo".