Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1961m. 11 Gruodžio

1961 M. GRUODŽIO MĖN. (DECEMBER) VOL. XII. NO 11

T U R I N Y S

Mūsų didieji uždaviniai— J. Janonis 323 

Ar laimė čia galima? — A. Grauslys 327

Tėvų pavyzdys — B. Markaitis, S. J. 332 

Ar jaunuolis nereikalingas tėvų globos?— P. Alšėnas 337 

Religinio auklėjimo reikalingumas šeimoje — A. Kezys, S. J. 339

Ar jau turime “taikytis su realybe”?— L. Dambriūnas 341 

Nepražysk per anksti — J. Aug. - Vaičiūnienė 345 

Realios pastangos lietuvybės išlaikymui — E. Gerdauskaitė 346

Pasikalbėjimas su J. Gliauda — Alė Rūta 349

Iš filmų pasaulio— J. Vaišnys, S. J. 350 

1961 m. turinys .............. 351

“Laiškai Lietuviams”— Tėvų Jėzuitų leidžiamas mėnesinis žurnalas.

Redaktorius—Juozas Vaišnys, S. J.

Admin. — Petras Kleinotas, S. J.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

Letters to Lithuanians. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Conn. 

Viršelis Algirdo Kurausko Vinjetės Ados Sutkuvienės Spausdina Immaculata Press

Mėgina susikaupti

A. Kezio, S. J. nuotr.

KIEKVIENAS VAKARAS APGAUBIA ŽEMĘ RIMTIMI,

BET GAL NUOSTABIAUSIAS YRA TAS VAKARAS,

KAI APLINK KŪČIŲ STALĄ SUSĖDUSIOS ŠEIMOS

SURIMTĖJA, SUSIKAUPIA IR SUSIMĄSTO.

ŽMOGUS PASIJUNTA STOVIS PRIEŠ DIDELĘ PASLAPTĮ,

KAI DIEVAS TAMPA ŽMOGUMI, DANGUS PASIEKIA ŽEMĘ,

KAI ĮŽEISTASIS ATEINA KENTĖTI UŽ ĮŽEIDĖJĄ,

KAI ANTGAMTINĘ LAIMĘ PRARADUSIAJAM

VĖL SUSPINDI LINKSMAS ATGIMIMO RYTAS,

KAI JO LIKIMAS JAU NĖRA TIK MIRTIS IR KAPAS,

BET AMŽINO GYVENIMO VARTAI TUOJ VĖL ATSIVERS.

TIKRAI NUOSTABI TOJI BETLIEJAUS PASLAPTIS:

DIEVYBĖ ČIA JUNGIASI SU ŽMOGYBE,

DŽIAUGSMAS MAIŠOSI SU MELANCHOLIJA,

ILGAS, BET VILTINGAS ŠVIESOS LAUKIMAS

PAGALIAU VAINIKUOJAMAS PASIAUKOJANČIOS MEILĖS.

MŪSŲ DIDIEJI UŽDAVINIAI

J. JANONIS

    MŪSŲ uždaviniai išeivijoje, atrodo, turėtų būti tokie aiškūs, kad net nebedrąsu apie juos kalbėti. Bet, atsižvelgiant į šiandieninę mūsų tautos kritišką padėtį, niekad nebus per daug apie tuos uždavinius kalbėti ir vienas kitą raginti jų neužmiršti. Pagrindiniai mūsų uždaviniai yra išlaikyti išeivijoje lietuvybę ir iškovoti Lietuvai laisvę.

     Jau nekartą esame ir iš priešų ir iš draugų girdėję, kad mums vilčių nėra, kad neatgausime nei laisvės nei išeivijoje neišliksime lietuviais. Tačiau nuo mūsų priklauso, ar mes išliksime gyvi savo tautai, nuo mūsų dvasinio stiprumo priklauso, ar mes kovą laimėsime. Dažnai kova yra laimima ne fizine jėga, bet dvasios stiprumu.

     Iš istorijos žinome, kad daug tautų pasaulyje išnyko, o kitos baigia išnykti. Kokios yra tautų išnykimo priežastys? Kartais gali būti išorinių priežasčių: karai, epidemijos, didelės gamtinės katastrofos. Bet dar pavojingesnės yra vidujinės priežastys: susimaišymas su kitų tautų žmonėmis, užmiršimas savo kalbos, dainų, papročių, negerbimas savo vardo nei savo garbingos praeities. Iš šitų vidujinių negalavimų tik pati tauta gali išsigelbėti, jei laiku pastebės pavojų ir energingai imsis tinkamų priemonių.

     Mūsų padėtis išeivijoje nėra lengva. Lietuvis visais laikais nutautinimui nebuvo atsparus. Mūsų tautos istorija gyvais faktais rodo, kokių didelių dvasinių nuostolių dėl šios savo silpnybės esame patyrę. Nors mūsų tauta dabar yra visokiais būdais naikinama, bet niekas jos neįstengs sunaikinti, jei mes patys savęs nesunaikinsime. Juk mūsų rankose yra lietuvio vardo ir gimtosios kalbos išlaikymas. O tai yra lietuvybės išlaikymo laidas.

     Savo mandagumu, kuklumu, vaišingumu, gailestingumu, teisingumu, darbštumu ir kitomis geromis ypatybėmis lietuvis svetimose šalyse yra įsigijęs garbingą vardą. Tačiau yra nemaža lietuvių, kurie gal iš per didelio kuklumo nepastebi ar nenori pastebėti, kad dažnai save prieš kitus be reikalo žemina, girdami ir vertindami tik tai, kas svetima, o peikdami, kas sava. Svetimybių garbinimu jau mes pasižymėjome ir Lietuvoje. Svetimą kultūrą mes esame įpratę kelti į padanges, o savąją drabstyti purvais. Tai yra pavojinga mūsų tautinė liga, nuo kurios jau ne vienas yra miręs, kiti — jau agonijoje, o treti dar tik pradeda sirgti.

     Lietuvius galima suskirstyti į tris kategorijas: 1. kurių gyslose teka lietuviškas kraujas, bet kurie savęs jau nebelaiko lietuviais; 2. kurie save dar laiko lietuviais, bet yra nesąmoningi ir nesusipratę; 3. visi susipratę lietuviai. Aišku, kad pirmosios ir antrosios kategorijos mūsų broliai ir sesės jau yra išbraukę iš savo širdies gimtąją kalbą, lietuviškus papročius, dainas, pasakas, yra užmiršę garbingą savo tautos praeitį. Vis dėlto juos dar galima atgaivinti ir susigrąžinti savo tautai. Darbas, žinoma, sunkus, nes metodai dar neišbandyti ir nedaug turime tokių, kurie šio darbo imtųsi. Išeivijoje mes neturime po savo kojomis gimtosios žemės, bet turime stiprų pagrindą ir efektingus vaistus gydyti nutautimo ligai. Tas pagrindas yra mūsų kalba ir istorija, o vaistai — dainos, menas, šokiai.

Skaityti daugiau:

AR LAIMĖ ČIA GALIMA?

ALFONSAS GRAUSLYS

     LAIMĖS sąvoka yra daugiareikšmė. Beveik kiekvienas laimę savaip supranta. Kas vienam atrodo laimė, kitam gali taip neatrodyti. O ir tas pats žmogus įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais laimę gali kitaip įsivaizduoti. Galima tik prisiminti vieną ištraukėlę iš vokiečių rašytojo Goethe's pasikalbėjimų su Eckermanu, kur rašytojas pasisako, kad savo 75 metų gyvenime nėra turėjęs nė keturių savaičių pilnos laimės. Tačiau tuo pačiu metu, kalbėdamasis su kitu, jis pasisakė, kad jaučiasi laimingas ir norėtų iš naujo pergyventi savo praėjusį gyvenimą. Vienaip ir kitaip kalbėdamas, rašytojas sau neprieštaravo, bet vienu ir kitu atveju jis suprato laimę skirtinga prasme. Tad yra daug įvairių laimės supratimų, ir net tas pats žmogus tuo pačiu metu gali būti vienu atžvilgiu laimingas, o kitu ne. Kitaip sakant, labai dažnai ir laimingas žmogus džiaugiasi tik daline laime. Tad kas yra laimė žmonių supratimu?

Laimės aptarimai

     Daugumas eilinių žmonių dažniausiai galvoja, kad laimingas yra tas, kuris turi daug visokių medžiaginių gėrybių ir gali jomis naudotis. Bet yra ir tokių, kurie tvirtina, kad laimė glūdi ne tų gėrybių kiekyje, bet pasitenkinime tuo, ką turi. Reiškia, vieni laimę supranta grynai medžiaginiai, o kiti daugiau dvasiniai. Pirmieji tariasi objektyviai laimę grindžią, nes turtas, sveikata, pasisekimas, laiminga meilė — tai daugiau ar mažiau apčiuopiamos gėrybės. Antrieji, kad ir nieko, kas čia suminėta, neturėdami, gali jaustis laimingi, nes jie visa to nė negeidžia, jie net peikia tuos, gėrybėmis pertekusius, nurodydami, kad tarp jų būna nusivylimų, savižudybių, kad tos gėrybės yra nepastovios, todėl ir jomis paremta laimė yra trapi. Štai kodėl, anot jų, jau senovės romėnų išminčiai rašė, kad išmintingas žmogus prie nieko neprisiriša, kas yra panašu į molinius indus ar stiklines taures (Epiktetas), nes prisirišti prie tokių dalykų yra tas pat, ką bandyti pamilti pralekiantį žvirblį (Marcus Aurelius).

 

Parodos atidarymo metu A. Tamošaitienė ir J. Dauž-vardienė, apsuptos tautiniais rūbais apsirengusio jaunimo.

     Kiti sako, kad laimingas yra tas, kuris yra visada patenkintas. Tačiau atrodo, kad bet koks pasitenkinimas dar nėra laimė. Pavyzdžiui, yra idiotų, kurie nuolat linksmi, daug juokiasi, niekuo nesirūpina, o tačiau jų laimingais vadinti nenorėtume ir tokios "laimės" sau netrokštume. Tokia laimė yra pagrįsta iliuzija, apsigavimu, savo tikro stovio nepažinimu. Tikrai laimei reikia ne bet kokio, o išmintingai pagrįsto ir pastovaus pasitenkinimo.

Skaityti daugiau:

TĖVŲ PAVYZDYS

prie šeimos židinio

Bruno Markaitis, S. J.

     KARTAIS mes skiriame visą aplinkos plotmę į du pasauliu: į vaiko pasaulį ir į suaugusiojo pasaulį. Tur būt, tuo norime pasakyti, kad vaiko pasaulis yra mikrokosmas, mažas pasauliukas, kuriame vyrauja neribota vaizduotė, žaismas ir žaislai, kur nėra atsakomybės ir rimtų problemų, kur maži, dar neišsivystę proteliai sugeba suprasti ir pasisavinti tik labai mažą didžiojo žinyno dalį. Kas kita su makrokosmu, didžiuoju suaugusiųjų pasauliu, kurį valdo apčiuopiama, į nieką neatsižvelgianti gyvenimo tikrovė, kur problemos yra tikros ir žiauriai rimtos, kur nebėra vietos vaizduotei ir svajonėms, nes kasdien į gyvenimo duris beldžiasi pareiga ir atsakomybė. Čia suaugusiojo išsivystęs protas, naudodamasis plačiomis žiniomis ir ilgu patyrimu, problemas ne tik supranta, bet ir joms sprendimą randa.

     Savaime aišku, kad šis skirtumas remiasi bendrybėmis ir gerokai atsiduoda paviršutiniškumu. Bet ne paslaptis, kad gana dažnai vaiko ir suaugusiojo pasauliai yra taip suprantami ir apibrėžiami. Jei tokia samprata turi nemaža tiesos, tai ji, ypatingai kalbėdama apie vaiko pasaulį, praleidžia du dalyku. Pirma, labai didelį ir jautrų vaiko imlumą visa tam, ką jis mato ir girdi. Antra, vaiko inteligencija pabunda ir išsivysto tarp 2 ir 6 amžiaus metų. Autoritetai tvirtina, kad nežiūrint to fakto, jog visos kitos vaiko kūno ir dvasios galios vystosi ir toliau, vaiko inteligencijos augimas ir didėjimas sustoja prie neperžengiamo slenksčio į septintuosius amžiaus metus.

     Jei taip yra, ir atrodo, kad taip yra, tai tėvų elgesys, jų žodžiai ir veiksmai vaidina nepaprastai svarbų ir lemiantį vaidmenį vaiko gyvenime ir jo vystymesi. Tėvų pavyzdys, visa tai, ką kūdikis ir vaikas mato ir girdi, yra tikrovės, nulemiančios vaiko ateitį, pakreipiančios jo gyvenimo kelią viena ar kita kryptimi. Atrodo tikslu sakyti, kad labai dažnai, tiek ateities lemtis, tiek gyvenimo kryptis — dėl tėvų pavyzdžio — pasilieka galutinės, nepakeičiamos ir neatšaukiamos tikrovės. Štai kodėl norėtųsi tvirtinti, kad tėvų pavyzdys yra vaiko laimės kalvis.

Skaityti daugiau:

AR JAUNUOLIS NEREIKALINGAS TĖVŲ GLOBOS?

P. ALŠĖNAS

ĖVAI savo vaikais labai rūpinasi, kai vaikai yra dar tik kūdikiai; rūpinasi taip pat ir tada, kai jie yra paaugliai — tarp kūdikio ir jaunuolio amžiaus. Bet kai vaikai užauga ir pragyvena kritiškąjį brendimo amžių, daugeliui tėvų atrodo, kad pagalba jiems jau nereikalinga. Bet tai yra didelė klaida. Tėvai turi savo vaikais rūpintis ir stengtis juos suprasti nuo kūdikystės iki maždaug 25-rių metų amžiaus. Kaip kūdikystėje vaikui daug labiau yra reikalinga karšta motinos širdis negu šaltas metalo gabalas — žaislas, taip lygiai ir jam užaugus, yra reikalingos tėvo ir motinos suprantančios širdys ir tėviški patarimai, be kurių jaunuolis ar jaunuolė gali pasimesti gyvenime lyg tankioje girioje.

     Tėvas M. J. Link, S. J. duoda šiuo klausimu labai gerų patarimų, kiuriais čia pasinaudosime. Jis tėvams sako: "Pirmiausia prisimink, kai tavo Jonelis pradėjo vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius. To niekados neužmirši, tai savaime pasiliks pasąmonėje visą gyvenimą". Dienų dienas tu laukei ir sekei, kada tavo Jonelis atsiplėš nuo sėdynės ar guolio ir pradės vaikščioti — žengti pirmuosius žingsnelius, nors pradžioje dar netikrus, nestiprius ir kreivokus. Paskui tu gal dar daugiau laiko praleidai prie Jonelio ir mėginai iš jo išgauti pirmuosius, nors gal dar nesąmoningai ištartus žodžius, panašius į "mama" ir "tėte". Šiais atvejais jūs, motina ir tėvas, parodėte labai daug kantrybės. Jūsų nuotaikos tada nė kiek nedrumstė tai, kad Jonelis negreitai pradėjo žengti pirmuosius žingsnius arba tarti žodžius. Diena iš dienos jūs gyvenote viltimi ir skaidriu laukimu.

     Dabar jūsų Jonelis jau išaugo į didelį Joną. Tačiau jūsų rūpestis juo dar nepasibaigė. Dabar jis pergyvena daug svarbesnį mokymosi periodą. Dabar jis mokosi vaikščioti ir kalbėti taip, kaip pridera suaugusiam ir subrendusiam žmogui. Jo pirmosios šios srities pamokos yra labai sunkios. Tai yra lėtas, pilnas skausmų ir nusivylimų mokslas. Kelias į suaugusio žmogaus gyvenimą dažnai yra be galo painus, paslaptingas, su giliausiomis duobėmis ir prarajomis. Iš visa to išvada tokia, kad jis yra reikalingas pagalbos. Dabar jis yra reikalingas tėvų pagalbos ir kantrybės gal dar daugiau negu tada, kai pradėjo vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius.

Skaityti daugiau:

RELIGINIO AUKLĖJIMO REIKALINGUMAS ŠEIMOJE

A. KEZYS, S. J.

ESENIAI teko skaityti straipsnį apie vasaros kursus vaikams, kuriuos suruošė patys tėvai. Kas šeštadienį susirinkdavo pas vieną iš kaimynų apie 30 vaikų pasiklausyti pasakojimų apie gamtą ir meną. Pašnekesius pravesdavo patys tėvai. Vienas papasakodavo apie mėnulį ir žvaigždes, kitas apie paukščius, trečias pamokydavo juos dainų, ketvirtas parodydavo filmą. Vaikų susidomėjimas buvo didelis.

     Šie tėvai, patys būdami aukšto išsilavinimo žmonės, ėmėsi tokio darbo, norėdami užpildyti spragą, kurią palieka mokykla. Išsikalbėję tarp savęs, jie priėjo išvados, kad mokyklose labiausiai apleistos sritys yra gamtos mokslai ir menas. Tad jie ir nutarę laisvomis vasaros atostogų dienomis duoti savo vaikams papildomus kursus apie gamtą ir meną.

     Skaitant minėtą straipsnį, krito į akį anų tėvų išvada, kad amerikietiškose mokyklose labiausiai apleistos sritys yra gamtos mokslai ir menas. Nejaugi tai tiesa? Ar tik nebus tie griežtųjų mokslų entuziastai (tikrumoje, tų tėvų tarpe buvo fizikos ir meno srities žinovų) pažiūrėję į šį klausimą vienašališkai? Nors ir neturime parankių statistikų, tačiau daug nenusikalsime tiesai, tuo jų tvirtinimu suabejodami. Amerikos mokyklose labiausiai apleistas dalykas yra ne gamtos mokslai ar menas, bet religija. Juk viešose mokyklose tikybos dėstymas yra oficialiai uždraustas. Ten net nepageidaujama, kad mokytojas kitų pamokų metu kalbėtų apie Dievą. Tikyba yra dėstoma kitu laiku ir dažnai už mokyklos ribų.

     Kaip ir visas kitas Amerikos gyvenimas, taip ir jos mokyklos yra sekuliarizmo įtakoje. Čia vyrauja dažnai neišreikštas nusistatymas stovėti atokiai nuo visa to, kas yra religiška. Jis reikalauja religijos atskyrimo nuo gyvenimo, praktiškoj plotmėj nepripažįsta antgamtinių principų ir propaguoja, po mandagaus subtilumo skraiste, pasidavimą grynai pasaulietiškai galvosenai. Tokia galvosena yra įsibrovusi į viešąjį ir privatų gyvenimą, į mokyklas ir šeimas. Į savo rankas ji yra paėmusi mūsų jaunuomenės auklėjimą. Mums yra lengviau pasakoti savo vaikams apie zoologijos ar astronomijos paslaptis, negu eiti tiesiai prie tų paslapčių Kūrėjo — Dievo.

Skaityti daugiau:

AR JAU TURIME “TAIKYTIS SU REALYBE”?

idėjos ir žmonės

L. Dambriūnas

     "Laiškų Lietuviams" redakcijos paskelbtą konkursiniam rašiniui temą "Svarbiausi mūsų uždaviniai išeivijoje" visi suprantame vienodai. Visi mūsų, kaip lietuvių, svarbiausiu uždaviniu laikome pačios lietuvybės svetimoje žemėje išlaikymą. Lietuvybės išlaikymas reiškia ne ką kita, kaip išlaikymą meilės savo lietuviškai tautybei. Meilės gi esama visokių laipsnių — didžios, intensyvios, vidutinės, paviršutiniškos. Tikra meilė išskiria mylimąjį objektą iš kitų ir pasireiškia ypatingu jam atsidavimu, kilniais darbais mylimojo dalyko naudai. Ir juo mažesnė meilė vienam objektui, juo daugiau jos skiriama kitam ar kitiems objektams, juo labiau ji yra padalinta meilė.

     Suprantama, jog visų lietuvių patriotų noras ir troškimas yra, kad ir jų vaikai išlaikytų gilią, nepadalintą meilę tai pačiai tėvų protėvių tautybei, t. y. kad, būdami lojalūs gyvenamojo krašto piliečiai ir atlikdami visas pilietines pareigas, laikytų save sąmoningais lietuviais, pasiryžusiais įprasminti savo gyvenimą darbais, skirtais pirmoje eilėje lietuvių tautos labui. Toks yra mūsų jaunos kartos auklėjimo idealas — siekimas, kuris morališkai yra visai teisėtas ir pagrįstas. Suprantama taip pat, kad tikrovė visada yra daugiau ar mažiau atitolusi nuo idealo. Mūsų pats jauniausias jaunimas jau gal nėra toks, kokio norėtume. Mes jį stengiamės traukti idealo link, o svetima aplinka jį stumia atgal. Rezultas gal ir nėra visai patenkinamas, bet visi gerai suprantame, kad tai neatleidžia mūsų nuo pareigos siekti idealo ar kiek galint prie jo artėti. Toks buvo ligšiolinis bendras mūsų nusistatymas lietuvybės išlaikymo klausimu.

Tautiniai rūbai A. Tamošaitienės parodoje.

 

Kokį auklėjimą siūlo N. Gailiūnienė?

     Tačiau N. Gailiūnienės rašinys, laimėjęs antrą "L. L." premiją, išsiskiria iš šio bendro nusistatymo. Jo mintys, anot "L. L." redakcijos, yra "netradicinės". Tad verta pažiūrėti, kuo jos skiriasi nuo tradicinių. Jos rašinį geriausiai gal charakterizuoja vienos dalies antraštė — "susitaikykime su realybe". Ji rašo, kad tremtiniai, norėdami nepadaryti "tos pačios klaidos, kartojamos kitų kraštų imigrantų, turėtų iš anksto susitaikyti su geležine taisykle: 1) Lietuvos nematę, čia gimę ir užaugę vaikai ne Lietuvą, o šį kraštą vadina mūsų. 2) Lietuvių kalba bus jiems antroji kalba, kaip mums yra antroji anglų kalba...", kad, "priėmus šiuos du faktus, kaip neišvengiamą blogybę, nereikėtų eikvoti laiko ir jėgų, aimanuojant dėl jaunimo kalbos ir jausmų Lietuvai...", kad "reikėtų tiktai nustoti pamokslauti apie lietuviškumą, o stengtis įkvėpti idėjas ir idealus, kuriais gyveno jaunimas Lietuvoje". Mūsų jaunimas būsiąs idealus "įpratintas žavėtis Foersterio ir vyskupo Totho mintimis". Šie cituoti žodžiai nėra, tiesa, pakankamai išryškinti, tačiau jau numanu, kurlink autorė suka. Leidžiama suprasti, kad čia augusiam jaunimui lietuviškumas (tautinis patriotinis auklėjimas) nesvarbus, jis esąs tik antraeilis dalykas. Svarbu jaunimo idealizmas.

Skaityti daugiau:

Nepražysk per anksti

J. Augustaitytė-Vaičiūnienė
 
Nepražysk per anksti, mano mylimas žiede,
Nesiskleisk, nesijuok, nebebūk toks stropus.
Tu žinai, kad kruša, susitarus su vėju,
Nukapos tavo jaunus, švelnius vainikus.
 
Kai plieniniai lašai kas pavasarį krinta,
Laukti pumpure saulės pareinant saugu:
Neatskleisk saldaus žiedo nė bitei laukinei,
Nors ji tartų — aš aukure Dievo degu.
 
Nesiklaups, nesilenks nieks prieš tokį altorių,
Kuriame amžinoji ugnis netikra,
O į Viešpaties žodį mirtim beatsako 
Nuo granitiniu skliautų atskilus tyla.
 
Kada prošvaistėm debesys stumdosi, šniokščia,
Nežinodami, kokioj pakalnėj sustot,
Tu gali, kaip lopšely po motinos rankom,
Šiltame pumpure pasapnuot, pasvajot.
 

REALIOS PASTANGOS LIETUVYBĖS IŠLAIKYMUI

EL. GERDAUSKAITĖ

     Atsiliepdama į konkursinius, rašinius, sveikinu "L. L." Redakciją už parodytą drąsą, spausdinant "Tremties Lietuvoje pasidairius". Netikiu, kad kuris kitas leidinys jį būtų išspausdinęs, nes nė vienas jų nėra tiek nešališkas, kad tie straipsnyje iškelti kaltinimai bent dalinai ir jų pačių neliestų. Lygiai šiltai sveikinu tą drąsiąją moterį, kuri ryžtingai dėjo savo vardą į sąrašą tų, kurie daugiau nebegali pakęsti dirbtinio dvilypumo, esančio mūsų tarpe.

     Taip, savo tarpe mes turime labai daug dirbtinumo. Vienas — mūsų kalbos ir darbų rezultatai nesiderina su gyvenimu, antras — bandymas įsikalbėti ir kitiems įkalbėti, kad mes esame tremtiniai, todėl labai nelaimingi, gyvendami ne savo tėvynėje. Tai yra nesąmonės, kuriomis žmogus liūliuojamas į beviltiškumą ir neveikią. Jeigu dabar grįžtume į Lietuvą iš Amerikos, Australijos ar Vokietijos, būtume daug nelaimingesni negu čia esame. Tačiau, jeigu dabar Lietuva atgautų laisvę, kiek mūsiškių ten grįžtų? Be abejo, kad tai būtų labai mažas nuošimtis.

     Tad ar mes turime teisę vadintis tremtiniais? Ar ne savo valia mes iš Lietuvos pasitraukėme? O gal mes pasitraukėme tik dėl to, kad nesutikome su komunizmo principais? Jei būtų buvę taip, tai juk prieš tuos principus galėjome ir Lietuvoje kovoti bei protestuoti, greičiausiai, žinoma, tapdami tikrais tremtiniais, bet ištremtais ne Į baltos duonos kraštus, o į šaltąjį Sibirą. Dėl ko mes ten nepasilikome? Dėl to, kad bėgome nuo tremties ir nuo persekiojimų. Dėl to, kad buvome per gudrūs leistis sučiupti ir ištremti kruvinai komunizmo rankai. Tad mes iš Lietuvos pabėgome. Pabėgome iš baimės, iš įvairių išskaičiavimų ar gal ir iš idealizmo. Bet vis tiek pabėgome, o ne buvome ištremti. Tad esame pabėgėliai. Ir dėl ko gėdijamės šio vardo? Juk tremtiniais gali vadintis tik tie, kurie jėga buvo pervežti per sieną.

     Pritariu daugeliui p. Gailiūnienės minčių, ypatingai, kad gyvename pagal sustojusius laikrodžius ir vengiame realybės. Taip pat ir "lietuviškasis' patriotizmas" yra vaizdžiai aptartas. Tai lyg mano pačios mąstymai, kurių nepajėgiau išreikšti žodžiais. Tik nepatinka tremtinio sąvokos neteisingas pavartojimas.

Skaityti daugiau:

PASIKALBĖJIMAS SU J. GLIAUDA

ALĖ RŪTA

Yra atgarsių, kad jūsų paskutiniame premijuotame romane, “Šikšnosparnių soste”, esą priešingų krikščionybei minčių. Ar tai tiesa?

     Vaizduodamas savo personažo dvasinį pasaulį, autorius pavaizduoja jį be jokiu savo įnašų į to personažo prigimties esmę. Jeigu autorius mėgintų ta proga pasiduoti didaktikai, moralizacijai, savo pasaulėžiūros bei pasaulėjautos pareiškimams, jis nusikalstų meninei tiesai. Jeigu personažas yra ieškąs tipas, autorius kartu su juo ieško; tačiau poieškių sfera ir čia nėra autoriaus, bet jo personažo. Taip, konkrečiai kalbant apie šį romaną, mano pagrindinis veikėjas ateina skeptiku. Visas gyvenimas jam susideda iš grandinės iliuzijų. Jis mėgina tas iliuzijas pažinti, bet jomis nusivilia. Gyvenimas jį masina naujomis iliuzijomis, kurios jam tiek įdomios, kol jis, remdamasis savo prigimties esme, analitiškumu ir skepticizmu, nusivilia ir savo naujais atradimais. Ta prasme ir dvasiniai, religiniai aspektai mano personažo ieškojimuose jo yra perkeliami į iliuzijų pasaulį.

Ar jums neatrodo, kad šis trečiasis premijuotas romanas iki šiol susilaukė per maža recenzentų dėmesio?

     Autorius, tur būt, labai retai vertina visa tai, kas paskubomis parašoma, jo veikalui pasirodžius. Knygos vertės nenusako tai, ar daug ar mažai pasirodė recenzijų, bet pasirodžiusių recenzijų kokybė. Galutinis veikalo įvertinimas priklauso istorijai. Tai yra nepaperkamas teismas. Jo grėsmėje privalo gyventi kiekvienas kūrėjas.

Ar šis romanas yra išeivijos buities knyga, ar, kaip prasitarė vienas kitas, filosofinis žmogaus apsprendimas, jam netekus tėvynės?

     Šio veikalo veikėjas yra lietuvis, todėl jo buities aplinka yra susijusi su lietuvišku gyvenimu, to gyvenimo interesais ir problematika. Jeigu tas pats personažas būtų kitos tautybės, visą romano buitį tektų derinti kitoms sąlygoms. Jeigu mes imsime kenčiantį biblinį Jobą lietuvio asmenyje, leiskime jam kentėti lietuviškoje buityje prie “šikšnosparnių sosto”. Jeigu imsime kenčiantį, klystantį, norintį įtikėti biblinį Jobą vokiečio asmenyje, leiskime jam kentėti ir ieškoti “namuose ant smėlio”. O jeigu imsime kenčiantį biblinį Jobą, nepajėgiantį įtikėti ir savo psichikoje pateisinti išgyvenamų kančių, leiskime jam vėl parpulti ties “šikšnosparnių sostu”. Man asmeniškai atrodo, kad tikėjimu savo kančių neatsveriančio modernaus Jobo kančios yra sunkesnės už biblinio Jobo kančias.

Kaip reikia suprasti kelionės tyruose simboliką, kūdikio radini, Įterptinę novelę, pavadintą “Valkatyno giesme”?

     Tie du romano skyriai yra romano vyriausiojo veikėjo ieškojimų, radinių ir praradimų sintezė. Drauge tie skyriai išeina iš romano apimties, tampa savarankiškomis deklaracijomis, o romanas tampa jų papildiniu arba iliustracija, apvilkta lietuviškos buities rūbais.

IŠ FILMŲ PASAULIO

J. Vaišnys, S. J.

SPLENDOR IN THE GRASS

     Tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris suaugusio žiūrovo, tur būt, neapvils. Šiam teigimui yra dvi priežastys: iškeltos problemos gyvenimiškumas ir labai gera vaidyba. Dabar visur kalbama, diskutuojama ir rašoma apie paauglių problemą. Matoma, kad nėra taip, kaip turėtų būti, ieškoma priežasčių, kaltinama aplinka, filmai, žurnalai, knygos, mokykla ir pagaliau didžiausia kaltė suverčiama tėvams. Tėvai kaltinami, jei vaikas iš namų pabėga, tėvai smerkiami, jei vaikas tampa gatvės padauža, tėvai yra vaiko blogo mokymosi priežastis, o mes, lietuviai, prie visa to dar tėvams priskiriame ir vaikų menką lietuvių kalbos mokėjimą. Ar tėvai tikrai tų kaltinimų užsipelno? Manome, kad bent dalinai reikia juos laikyti vienokio ar kitokio vaikų elgesio priežastimi. Žinoma, blogos valios čia nėra — jie stengiasi ir nori, kad vaikai būtų geri, jie juos kontroliuoja, perspėja, bara, bet norimų rezultatų dažnai nepasiekia savo auklėjimu dėl to, kad tas auklėjimas yra klaidingas, kad prikišami pirštai ne ten, kur reikia, ir ne taip, kaip reikia. Auklėjimas yra menas, kurio nepakankamai rimtai stengiamasi įsigyti, manant, kad vaiko pagimdymas jau kvalifikuoja tėvus būti tinkamais jo auklėtojais.

     Filme parodoma du jaunuoliai (Natalie Wood ir Warren Beatty), kurie taip vienas kitą įsimyli, kad tartum patenka į kažkokį pasakų pasaulį, visai atitrūkdami nuo aplinkos. Deja, juodu tą aplinką, ypač savo šeimose, labai jaučia: ji yra tokia šalta, visai nesiderinanti su jųdviejų įkaitusiomis širdimis. Kai vienas ir kitas pakilia nuotaika ir pirmosios meilės svaiguliu apimti grįžta namo, ten randa tik domėjimąsi bizniu bei kitais materialiniais reikalais. Toji namų aplinka taip nesiderina su jųdviejų nuotaika! Tėvai jų nesupranta, neatjaučia, jiems nepadeda.

     Tėvas liepia sūnui tik siekti aukštojo mokslo, o savo mylimąją visiškai užmiršti. Motina primena dukrelei, kad “geros mergytės berniukais nesidomi”. Tad gal visai nenuostabu, kad tas nuo meilės įkaitęs berniukas, susidūręs su tokia šalta aplinka šeimoje, gauna plaučių uždegimą, o mergaitė, susiardžiusi nervus, patenka į psichiatrinę ligoninę.

Skaityti daugiau:

1961 M. TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI

 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
PRIE ŠEIMOS ŽIDINIO
 
 
JAUNIMO PASLAPTYS
 
 
RŪPIMIEJI KLAUSIMAI
 
 
IDĖJOS IR ŽMONĖS
 
 
Į turinį nėra įtraukta kiekviename numeryje buvusių filmų aprašymų ir kai kurių kitų smulkesnių dalykėlių.
“Laiškai Lietuviams” leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį, išskyrus liepos-rug-piūčio dvimėnesini. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Adresas: 2345 W. 56th St., Chicago 36, Illinois, USA.
 

PASKUTINIS LAPAS

     “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui jaunimo klausimais. Rašinys turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių (bet gali būti trumpesnis), kuriame būtų nagrinėjamos mūsų jaunimo religinės, moralinės, tautinės ar socialinės problemos. Jis gali būti parašytas straipsnio arba beletristine forma. Temas pasirenka patys autoriai. Nebūtinai temoje reikia rašyti apie visas minėtas problemas, galima iškelti tik kurią nors vieną. Rašiniai turi būti tokie, kad tiktų “Laiškų Lietuviams” jaunimo skyriui. Premijuoti ir nepremijuoti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”.

     Rašiniai pasirašomi slapyvardžiu, atskirame vokelyje pažymėjus tikrąją autoriaus pavardę ir adresą. Redakcijai jie turi būti atsiųsti iki 1962 m. vasario mėn. 1 dienos.

     Konkurso jury komisija: Julija Švabaitė-Gylienė, Nijolė Jankutė-Užubalienė, Asta Veličkaitė, Česlovas Grincevičius ir Leonas Zaremba, S. J.

     Už keturis geriausius rašinius bus duodamos šios premijos: I — $100, II — $75, III — $50 ir IV — $25. Jeigu nebus pakankamo skaičiaus gerų rašinių, jury komisija gali ir kitaip paskirstyti premijas.

     Konkurso laimėtojams premijos bus iteiktos “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje Jaunimo Centre 1962 m. kovo mėn. 17 d. 7 val. vakaro.

Atsiųsta paminėti

Dr. Pr. Gaidamavičius. DIDYSIS NERIMAS. Žvilgsnis ieškančion žmogaus širdin. Aplankas V. K. Jonyno. Immaculata Press, Putnam, 1961. 298 psl., kaina $2.50.

Tai yra kiekvieno žmogaus nerimas, glūdįs jo širdyje ir likime. Juk kas savo gyvenime neieško laimės, tiesos, gėrio, grožio ir paties Dievo?

Alfonsas Gricius. PAŽADINTI SFINKSAI. Poezija. 48 psl., kaina $1.50. Išleido “Lietuvių Dienos” (finansavo kun. J. Kučingis), 4364 Sunset Blvd., Hollywood 29, Calif.

Autorius sukūrė stiprią formą ir suteikė egzotinę nuotaiką šiam eilėraščių rinkiniui, skirtingam nuo daugelio kitų, pasirodančiu šiais laikais.

TAUTOS PRAEITIS. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas I, knyga 3. Šioje knygoje yra labai daug įdomios istorinės medžiagos, surinktos R. Sealey, P. Rabikausko, S. J., M. Biržiškos, dr. A. Rukšos, dr. J. Matuso ir kt.


     Ateinančiais metais “Laiškuose Lietuviams” bus įvairių pagerinimų. Juos padidinsime keturiais puslapiais, uždėsime labai elegantišką viršelį, nuotraukas spausdinsime ant gero kreidinio popieriaus. Už visus šiuos pagerinimus reikės pridėti metams apie du tūkstančius dolerių. Nors iš dabartinių prenumeratų vos tegalime užmokėti spausdinimo išlaidas, bet prenumeratos kainos nepakelsime. Tikimės, kad skaitytojai laisvu noru pridės kokį dolerį.

Šia proga dėkojame pinigine auka parėmusiems “Laiškus Lietuviams”.

10 dol. aukojo A. Stumbraitė (Chicago).

5 dol. — V. Bubrevičius (Los Angeles).

4 dol. — B. Konauka (Chicago).

3 dol. — V. Rygertas (Chicago) ir V. Naudžius (Cicero).

2 dol. — A. Pužauskas, T. Alenskienė, B. Graužinis, A. Šiurna, A. Šembrotas, P. Kaselis, J. Maskoliūnas, K. Petreikienė (visi Chicago); E. Anužis, B. Vaitkūnaitė (Detroit); A. Vasiliauskas (Cicero), A. Valaitis (Cleveland).

1 dol. — S. Strokas, A. Petkevičius, A. Martinkus, M. Ausiukaitienė, K. Daknevičienė (Chicago); S. Patlabaitė (Cicero).

"LAIŠKAI LIETUVIAMS"” •2345 WEST STREET • CHICAGO 36, ILLINOIS