Spausdinti

J. Vaišnys, S. J.

SPLENDOR IN THE GRASS

     Tai vienas iš nedaugelio filmų, kuris suaugusio žiūrovo, tur būt, neapvils. Šiam teigimui yra dvi priežastys: iškeltos problemos gyvenimiškumas ir labai gera vaidyba. Dabar visur kalbama, diskutuojama ir rašoma apie paauglių problemą. Matoma, kad nėra taip, kaip turėtų būti, ieškoma priežasčių, kaltinama aplinka, filmai, žurnalai, knygos, mokykla ir pagaliau didžiausia kaltė suverčiama tėvams. Tėvai kaltinami, jei vaikas iš namų pabėga, tėvai smerkiami, jei vaikas tampa gatvės padauža, tėvai yra vaiko blogo mokymosi priežastis, o mes, lietuviai, prie visa to dar tėvams priskiriame ir vaikų menką lietuvių kalbos mokėjimą. Ar tėvai tikrai tų kaltinimų užsipelno? Manome, kad bent dalinai reikia juos laikyti vienokio ar kitokio vaikų elgesio priežastimi. Žinoma, blogos valios čia nėra — jie stengiasi ir nori, kad vaikai būtų geri, jie juos kontroliuoja, perspėja, bara, bet norimų rezultatų dažnai nepasiekia savo auklėjimu dėl to, kad tas auklėjimas yra klaidingas, kad prikišami pirštai ne ten, kur reikia, ir ne taip, kaip reikia. Auklėjimas yra menas, kurio nepakankamai rimtai stengiamasi įsigyti, manant, kad vaiko pagimdymas jau kvalifikuoja tėvus būti tinkamais jo auklėtojais.

     Filme parodoma du jaunuoliai (Natalie Wood ir Warren Beatty), kurie taip vienas kitą įsimyli, kad tartum patenka į kažkokį pasakų pasaulį, visai atitrūkdami nuo aplinkos. Deja, juodu tą aplinką, ypač savo šeimose, labai jaučia: ji yra tokia šalta, visai nesiderinanti su jųdviejų įkaitusiomis širdimis. Kai vienas ir kitas pakilia nuotaika ir pirmosios meilės svaiguliu apimti grįžta namo, ten randa tik domėjimąsi bizniu bei kitais materialiniais reikalais. Toji namų aplinka taip nesiderina su jųdviejų nuotaika! Tėvai jų nesupranta, neatjaučia, jiems nepadeda.

     Tėvas liepia sūnui tik siekti aukštojo mokslo, o savo mylimąją visiškai užmiršti. Motina primena dukrelei, kad “geros mergytės berniukais nesidomi”. Tad gal visai nenuostabu, kad tas nuo meilės įkaitęs berniukas, susidūręs su tokia šalta aplinka šeimoje, gauna plaučių uždegimą, o mergaitė, susiardžiusi nervus, patenka į psichiatrinę ligoninę.

     Laikas vis dėlto vieną ir kitą verčia taikytis prie gyvenimo aplinkybių. Jis veda be jokios ypatingos meilės atsitiktinai savo gyvenimo kelyje pasipainiojusią italiukę, o ji taip pat planuoja ištekėti už kito, nors pirmoji meilė tebedega širdyje. Čia pasirodo abiejų rimtumas ir dvasios stiprybė, kai šiuo nauju prieš jų valią pakrypusiu keliu ryžtasi eiti ir kai kantriai ima ant pečių tėvų kalte uždėtą naštą.

     Vaidyba, kaip sakėme, puiki. Natalie Wood bus rimta kandidatė gauti “oscarą”, o Warren Beatty (artistės Shirley MacLaine brolis) savo debiutu įrodė, kad šis pirmasis jo filmas nebus paskutinis;

BRIDGE TO THE SUN

     Filmas šiek tiek primena “Madame Butterfly” operą, tik čia ne japonė teka už amerikiečio, bet amerikietė už japono. Yra įdomus dviejų kultūrų ir dviejų rasių susitikimas, kuris dar labiau suįdomėja Ir susikomplikuoja, kai veiksmas vyksta antrojo pasaulinio karo metu, Pearl Harbor, Nagasaki ir Hiroshima žiauriųjų įvykių fone. Čia susikerta tėvynės meilės jausmai su lojalumu kitai šaliai, kuriai priklauso taip artimas asmuo... Šios mintys, filme išreikštos gyvais vaizdais, ir mums, atsidūrusiems tarp dviejų kultūrų, yra įdomios, nors filme ir nesiūlomas joks šios sunkios problemos išrišimas. Bet pagaliau juk ji yra rišama kiekvieno individo pagal savo įsitikinimus ir sąžinę.

Filmas gali būti įdomus visiems, išskiriant mažus vaikus.