idėjos ir žmonės
L. Dambriūnas
"Laiškų Lietuviams" redakcijos paskelbtą konkursiniam rašiniui temą "Svarbiausi mūsų uždaviniai išeivijoje" visi suprantame vienodai. Visi mūsų, kaip lietuvių, svarbiausiu uždaviniu laikome pačios lietuvybės svetimoje žemėje išlaikymą. Lietuvybės išlaikymas reiškia ne ką kita, kaip išlaikymą meilės savo lietuviškai tautybei. Meilės gi esama visokių laipsnių — didžios, intensyvios, vidutinės, paviršutiniškos. Tikra meilė išskiria mylimąjį objektą iš kitų ir pasireiškia ypatingu jam atsidavimu, kilniais darbais mylimojo dalyko naudai. Ir juo mažesnė meilė vienam objektui, juo daugiau jos skiriama kitam ar kitiems objektams, juo labiau ji yra padalinta meilė.
Suprantama, jog visų lietuvių patriotų noras ir troškimas yra, kad ir jų vaikai išlaikytų gilią, nepadalintą meilę tai pačiai tėvų protėvių tautybei, t. y. kad, būdami lojalūs gyvenamojo krašto piliečiai ir atlikdami visas pilietines pareigas, laikytų save sąmoningais lietuviais, pasiryžusiais įprasminti savo gyvenimą darbais, skirtais pirmoje eilėje lietuvių tautos labui. Toks yra mūsų jaunos kartos auklėjimo idealas — siekimas, kuris morališkai yra visai teisėtas ir pagrįstas. Suprantama taip pat, kad tikrovė visada yra daugiau ar mažiau atitolusi nuo idealo. Mūsų pats jauniausias jaunimas jau gal nėra toks, kokio norėtume. Mes jį stengiamės traukti idealo link, o svetima aplinka jį stumia atgal. Rezultas gal ir nėra visai patenkinamas, bet visi gerai suprantame, kad tai neatleidžia mūsų nuo pareigos siekti idealo ar kiek galint prie jo artėti. Toks buvo ligšiolinis bendras mūsų nusistatymas lietuvybės išlaikymo klausimu.
Tautiniai rūbai A. Tamošaitienės parodoje.
Kokį auklėjimą siūlo N. Gailiūnienė?
Tačiau N. Gailiūnienės rašinys, laimėjęs antrą "L. L." premiją, išsiskiria iš šio bendro nusistatymo. Jo mintys, anot "L. L." redakcijos, yra "netradicinės". Tad verta pažiūrėti, kuo jos skiriasi nuo tradicinių. Jos rašinį geriausiai gal charakterizuoja vienos dalies antraštė — "susitaikykime su realybe". Ji rašo, kad tremtiniai, norėdami nepadaryti "tos pačios klaidos, kartojamos kitų kraštų imigrantų, turėtų iš anksto susitaikyti su geležine taisykle: 1) Lietuvos nematę, čia gimę ir užaugę vaikai ne Lietuvą, o šį kraštą vadina mūsų. 2) Lietuvių kalba bus jiems antroji kalba, kaip mums yra antroji anglų kalba...", kad, "priėmus šiuos du faktus, kaip neišvengiamą blogybę, nereikėtų eikvoti laiko ir jėgų, aimanuojant dėl jaunimo kalbos ir jausmų Lietuvai...", kad "reikėtų tiktai nustoti pamokslauti apie lietuviškumą, o stengtis įkvėpti idėjas ir idealus, kuriais gyveno jaunimas Lietuvoje". Mūsų jaunimas būsiąs idealus "įpratintas žavėtis Foersterio ir vyskupo Totho mintimis". Šie cituoti žodžiai nėra, tiesa, pakankamai išryškinti, tačiau jau numanu, kurlink autorė suka. Leidžiama suprasti, kad čia augusiam jaunimui lietuviškumas (tautinis patriotinis auklėjimas) nesvarbus, jis esąs tik antraeilis dalykas. Svarbu jaunimo idealizmas.
Kokio idealizmo mums reikia?
Galima sutikti, kad jaunimas Lietuvoje buvo idealus ir kad čia, prisiskaitęs Foersterių bei Tothų, būtų idealus, bet kur garantija, kad idealus žmogus tuo pačiu bus ir idealus lietuvis? O mums juk rūpi ne abstraktus, kosmopolitinis, o lietuviškas idealizmas. Lietuvoje jaunimas degė idealizmu ne vien todėl, kad jis skaitė minėtus nelietuvių autorius, bet dar labiau todėl, kad jis skaitė Maironį ir Kudirką, Pečkauskaitę ir Šalkauskį bei daug kitų panašių autorių, o svarbiausia, kad jis augo idealizmą skatinančioj aplinkoj — matė ar žinojo, kaip jų tėvai kovojo dėl krašto laisvės, su kokiais grūmėsi priešais, tykojančiais tą laisvę pagrobti, ir t. t. Čia mūsų jaunimas tokios idealizmą žadinančios aplinkos neturi, o N. G. ne tik nesiūlo skaityti Maironį ir Pečkauskaitę, bet dargi pataria visai "nepamokslauti" apie lietuviškumą. Bet tokiu atveju iš kurgi mūsų jaunimas semsis lietuviško idealizmo? Amerikos jaunimo tarpe mūsų jaunimas idealizmo neras, nes ten, anot autorės, be sekso niekam niekas daugiau nerūpi. Mūsų išeivių tarpe autorė, kaip toliau matysime, idealizmo irgi nemato, nes jie "baisiai nenoromis" išmeta dolerį lietuvybės reikalui. Tai kas gali ugdyti idealizmą? Foersteris su Tothu? Bet jei ir sutiktume, kad idealizmui ugdyti užtenka gerų knygų, tai dar turime atsakyti į klausimą, kurlink tas idealizmas turi būti kreipiamas. Juk idealizmas nėra pats sau tikslas.
Seniau idealistai vyko į kryžiaus žygius, gynė silpnuosius bei nuskriaustuosius, dabar vyksta į misijas krikštyti pagonių. Bet ką veiks mūsų idealistinis jaunimas Amerikoje? Gins negrų bei indėnų teises? Tai gerai. Įsirašys į "taikos korpą" (peace corps) ir vyks šviesti juodukų Afrikoj? Irgi gerai. Bet ar negeriau ir natūraliau kreipti lietuviško jaunimo idealizmą lietuvių tautos link? Juk Lietuva dabar pavergta, skriaudžiama, kankinama fiziškai ir dvasiškai. Ji blogesnėj padėtyj, nei Afrikos negrai. Jos žaizdoms gydyti idealistai bus kada nors labai reikalingi. Taigi, lietuviškas idealizmas turi labai aiškų ir labai kilnų objektą, o dabartinis laikas yra gera proga tam pasiruošti. Todėl sunku įsivaizduoti lietuvį jaunuolį idealistą, kuris svajotų apie žygius kitos, o ne savo bei savo tėvų tautos labui. Idealistas, kuris daro gera kitiems, bet užmiršta savo tėvus, iš tikrųjų nėra joks idealistas, nes pirmas idealisto žingsnis yra tiesioginės pareigos atlikimas. Todėl išauklėti lietuvį jaunuolį idealistiškai, kuriam būtų nesvarbu lietuvybė, yra tiesiog neįmanoma. Nes arba toks jaunuolis bus idealistas, ir tada jis negalės būti abejingas lietuvių tautai, kuri juk nėra blogesnė už kitas, arba, jei jis bus abejingas tuo atžvilgiu, jis nebus idealistas. Ir todėl kai N. G. siūlo skiepyti jaunimui idealizmą, nuošaliai paliekant tautinį auklėjimą, nekalbant apie lietuviškumą, tai ji iš tikrųjų siūlo ne tik nesipriešinti nulietuvėjimui, bet kartu atima ir būtiną sąlygą pačiam idealizmui ugdyti. Nulietuvėjimas yra tam tikra prasme atsiribojimas nuo tėvų, nuo to, kas jiems brangu, nuo jų tautos ir tuo būdu tam tikro nedėkingumo pareiškimas tiems, iš kurių faktiškai viskas gauta. O tai jokiu būdu nėra suderinama su idealizmu. Todėl kas siūlo susitaikyti su realybe, t. y. su nulietuvėjimo tendencija, kurią N. G. vadina "neišvengiama blogybe", tas iš tikrųjų siūlo ne idealizmą, bet oportunizmą. Tą neišvengiamą blogybę N. G. iš tikrųjų nė nelaiko blogybe, nes priešinimąsi jai vadina klaida.
Kuo skiriasi tradicinis ir “netradicinis” auklėjimas?
Tuo būdu N. G. užima poziciją, priešingą visų patriotiškai nusiteikusių lietuvių pozicijai. Šie pastarieji tiki, kad išeiviams galima dar savo vaikus išauklėti sąmoningais lietuviais, branginančiais savo tėvų, o tuo pačiu ir savo gimtąją kalbą, savo tautybę, kultūrą, nors ir žinodami, kad ne visiems tai pasiseks. Tikėdami, kad tai daugiau ar mažiau pasiekiama, kad tai nėra utopija, jie teigia, kad ir reikia to siekti. N. G., žinodama, kad daugeliui toks auklėjimas nepasiseks, teigia, kad to nė nereikia siekti. Faktinę blogybę (pagal ją — neišvengiamą blogybę) siūloma laikyti dorybe, siūloma su ja taikytis. Anot vokiečių pasakymo, aus der Not macht man Tugend. Tuo būdu čia susiduria dvi pažiūros bei du nusiteikimai: iš vienos pusės, lietuviškas idealizmas, kurį siūlo tradicinis auklėjimas, iš kitos — vadinamasis realizmas bei oportunizmas lietuvybės atžvilgiu, kurį siūlo "netradicinis" auklėjimas.
Kodėl ji siūlo taikytis su nulietuvėjimo realybe? Mat, ji galvoja, kad "iš anksto įpareigoti tremtinius grįžti į laisvą Lietuvą yra neracionalu", nes tas grįžimas, gal būt, bus nereikalingas. Laisvoj Lietuvoj galės būti inteligentijos perteklius. Jei neracionalu grįžti tremtiniams, tai juo labiau jų vaikams. O jei neracionalu grįžti, tai racionalu čia pasilikti. Kai apsisprendžiamo čia pasilikti, kai šis kraštas laikomas savu kraštu ir kai N. G. patarimu nustojama kalbėti apie lietuviškumą, tai perspektyvos asimiliacijai labai aiškios ir artimos, žodžiu, kai lietuviai idealistai siūlo jaunimui sunkesnį aukos kelią prieš srovę (per aspera ad astra), tai N. G. siūlo lengvą, patogų kelią pasroviui. Taip "Naujienose" (1961. 9. 28 ir t. t.) A. Juozaitis, atsakydamas kalbamojo straipsnio autorei, ir pavadino savo rašinį "Pasroviui palaidais irklais".
"L. L." redakcijos liudijimu, N. G. straipsnis daug kam patikęs. Abejoti dėl to netenka, nes dauguma visuomet pasirenka lengvesnį, patogesnį, nerūpestingesnį kelią. Idealistų visuomet mažiau nei oportunistų.
Ko trūksta lietuviškam patriotizmui?
Sąmoningai ar nesąmoningai teisindama faktišką oportunizmą, N. G. stengiasi nuvertinti tremtinius bei jų patriotizmą, kaip jis čia reiškiasi išeivijoj. Mat, nuvertinus senųjų patriotizmą, pats jaunųjų oportunizmas gali jau neatrodyti toks nepriimtinas.
N. G. rašo, kad "lietuviškas patriotizmas, kurio centre yra ne lietuvis, bet Lietuvos žemė, yra gražus romantiškas sentimentas, neturįs praktiškos naudos išeivijoje". Dėl to esą "nė vienas Vasario 16 minėjimas neapsieina be ašarų", bet kai renkamos aukos "tuojau ašaros nudžiūsta. Veiduose pasirodo nepasitenkinimas". Taigi, jų patriotizmas netikras, bevertis. Toliau ji prikiša tremtiniams kaip neigiamą savybę svajojimą apie grįžimą tėvynėn, apie gyvenimo išeivijoj laikinumą; prikiša, kad jie esą atsiriboję nuo šio krašto gyvenimo, kad jų spauda šališka, kad ji rezervuota atžvilgiu tų lietuvių, kurie dalyvauja JAV politinėse partijose, kad karas esąs atsakymas į visas problemas, kad jie esą užmiršę, jog "tautos dauguma tebėra prie Nemuno krantų", kad jų "laikrodžiai sustoję", kad be reikalo tikisi būti šeimininkais, grįžę Lietuvon, ir t. t. (Šis pastarasis priekaištas yra kartojimas prieš keliolika metų mūsų partinių demagogų naudotų "argumentų" prieš mūsų veiksnius. Bet kasgi šiandien kalba apie galimą grįžusiųjų šeimininkavimą Lietuvoj?!).
Bet sutikę, kad tas neišmanymo ar šališkumo priekaištas tinka bent daliai lietuvių tremtinių, kažin ar neturėtume sutikti, kad jis tinka ir pačiai autorei, kuri, berods, taip pat yra tremtinė. Tik kai kiti kartais šališkai nupeikia Ameriką, tai ar ne šališkai ji nupeikė pačius lietuvius, iš pavienių (ne visada teisingų) faktų darydama apibendrinančias išvadas, taikomas visumai? Dėl vietos stokos tenkinsiuos analize tik vieno jos teigimo: esą lietuvių patriotizmas reiškiasi ne žmogaus, o žemės meile. Neneigiame fakto, kad lietuvių tarpe esama ir šykščių žmonių, nenorom aukojančių lietuvybės palaikymo reikalui. Bet šimtai tūkstančių, o gal net milijonai dolerių po šio pastarojo karo pasiųstų Lietuvon ir Sibiran ar nereiškia meilės žmogui? Iš kitos pusės, jeigu lietuviai labiau mylėtų žemę nei žmogų, tai daugumas dabartinių paraudusių lietuvių, labai patenkintų dabartine padėtimi Lietuvoje, grįžtų į Lietuvą. Deja, jie negrįžta. O ir prieš karą emigrantų grįžo nedaug. Kodėl? Todėl kad artimų žmonių jie turėjo pakankamai išeivijoj, o pati žemė jų neviliojo. Tik subtiliau išauklėti ir giliau patriotizmą pergyveną žmonės kartu su Vaižgantu kartoja, kad svetur pavažinėti malonu, bet gyventi lietuviui maloniausia Lietuvoj. Deja, to gilesnio patriotizmo, susijusio su mūsų geografija bei istorija, mes turime per mažai. Dėl to mes ir nutaustame labai lengvai. Anot amerikiečio sociologo, kurį prof. K. Pakštas cituoja savo paskutinėj kalboj, lietuviai yra iš visų lengviausiai asimiliuojami imigrantai Amerikoje. Dėl to mano, ir ne vien mano, nuomonė yra visai priešinga N. G. nuomonei: lietuviškas patriotizmas reiškiasi daugiau žmogaus nei žemės meile. Šios pastarosios jam gerokai trūksta. Lietuvis mielai parvažiuoja tėviškėn, aplanko gimines ir pažįstamus, palieka jiems pinigų, nusiunčia siuntinių, bet pats ten negrįžta. Gal būt, tai bendra daugumos mirtingųjų savybė — ibi bene ubi patria (ten tėvynė, kur gerai).
Kas yra tikroji lietuvybė?
Nupiešusi ne per gražų lietuvių tremtinių paveikslą, N. G. lyg sugestijonuoja jaunimui, kad tokiu paveikslu nėr ko žavėtis. Jos rašinys primena kai kuriuos jau iš jaunimo tarpo kartais svaidomus žodžius apie archainę bei archyvinę lietuvybę, taikomus vyresniesiems. Atsakant į tuos priekaištus, nebelieka nieko kito, kaip priminti vieną visiškai neabejotiną dalyką: lietuvybė be lietuvių kalbos, be meilės savo literatūrai, menui bei apskritai lietuviškai kultūrai, be jokio sentimento jei ne kraštui, tai bent savo tautai — yra išblukusi ir išdžiūvusi lietuvybė. Lietuvį be lietuvių kalbos ir be lietuviškos kultūros galima laikyti dar mūsų tautos ar mūsų bendruomenės medžio šaka, bet jau džiūstančia ar nudžiūvusia šaka, kuri jau nebeilgai laikysis prie savo kamieno.
Baigiant šiuos "apdūmojimus", vis dėlto tenka statyti klausimą: ar jau atėjo laikas premijuoti rašinius, siūlančius kitokią nei iki šiol puoselėtą lietuvybę?