Spausdinti

P. ALŠĖNAS

ĖVAI savo vaikais labai rūpinasi, kai vaikai yra dar tik kūdikiai; rūpinasi taip pat ir tada, kai jie yra paaugliai — tarp kūdikio ir jaunuolio amžiaus. Bet kai vaikai užauga ir pragyvena kritiškąjį brendimo amžių, daugeliui tėvų atrodo, kad pagalba jiems jau nereikalinga. Bet tai yra didelė klaida. Tėvai turi savo vaikais rūpintis ir stengtis juos suprasti nuo kūdikystės iki maždaug 25-rių metų amžiaus. Kaip kūdikystėje vaikui daug labiau yra reikalinga karšta motinos širdis negu šaltas metalo gabalas — žaislas, taip lygiai ir jam užaugus, yra reikalingos tėvo ir motinos suprantančios širdys ir tėviški patarimai, be kurių jaunuolis ar jaunuolė gali pasimesti gyvenime lyg tankioje girioje.

     Tėvas M. J. Link, S. J. duoda šiuo klausimu labai gerų patarimų, kiuriais čia pasinaudosime. Jis tėvams sako: "Pirmiausia prisimink, kai tavo Jonelis pradėjo vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius. To niekados neužmirši, tai savaime pasiliks pasąmonėje visą gyvenimą". Dienų dienas tu laukei ir sekei, kada tavo Jonelis atsiplėš nuo sėdynės ar guolio ir pradės vaikščioti — žengti pirmuosius žingsnelius, nors pradžioje dar netikrus, nestiprius ir kreivokus. Paskui tu gal dar daugiau laiko praleidai prie Jonelio ir mėginai iš jo išgauti pirmuosius, nors gal dar nesąmoningai ištartus žodžius, panašius į "mama" ir "tėte". Šiais atvejais jūs, motina ir tėvas, parodėte labai daug kantrybės. Jūsų nuotaikos tada nė kiek nedrumstė tai, kad Jonelis negreitai pradėjo žengti pirmuosius žingsnius arba tarti žodžius. Diena iš dienos jūs gyvenote viltimi ir skaidriu laukimu.

     Dabar jūsų Jonelis jau išaugo į didelį Joną. Tačiau jūsų rūpestis juo dar nepasibaigė. Dabar jis pergyvena daug svarbesnį mokymosi periodą. Dabar jis mokosi vaikščioti ir kalbėti taip, kaip pridera suaugusiam ir subrendusiam žmogui. Jo pirmosios šios srities pamokos yra labai sunkios. Tai yra lėtas, pilnas skausmų ir nusivylimų mokslas. Kelias į suaugusio žmogaus gyvenimą dažnai yra be galo painus, paslaptingas, su giliausiomis duobėmis ir prarajomis. Iš visa to išvada tokia, kad jis yra reikalingas pagalbos. Dabar jis yra reikalingas tėvų pagalbos ir kantrybės gal dar daugiau negu tada, kai pradėjo vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius.

     Deja, daugelis tėvų šio reikalo nesupranta. Jie nenori savo Jonelio palydėti kelyje j Jono kategoriją. Jie galvoja, kad sūnus jau pats yra pajėgus eiti šiuo keliu, nes jis jau didelis, užaugęs, gal aukštesnis net už tėvą.

     Tėvai tikisi, kad jų sūnus jau visur elgsis kaip suaugęs, deja, dažnai įvyksta kitaip. Jo elgesy atsitinka labai daug paslydimų, panašiai kaip ir kūdikystėje. Nors jis ūgiu yra didelis, bet jame dar yra daug vaikystės ir kūdikystės papročių bei emocijų. Bet svarbiausia — iš tų sunkenybių jam niekas nepadeda išbristi. Sūnaus vidinių kovų jie nesupranta ar nesistengia suprasti. Jie nustoja tos kantrybės, kurią turėjo, kai sūnus buvo kūdikis. Dažnai nesuprasdami nustebusiais žvilgsniais jie klausia Joną: "Sakyk, kas su tavimi yra? Kada tu pradėsi elgtis atitinkamai savo amžiui?"

     Savaime aišku. Jonas į šitokius klausimus negali atsakyti, todėl jis stengiasi visokius savo smulkius paslydimus nuo tėvų slėpti. Dažniausiai jam tai pasiseka, deja, toks pasisekimas veda dar į didesnį blogį. Jis pradeda bręsti lyg tarp dviejų varžtų. Jo psichologinis brendimas yra lydimas ir persekiojamas tartum kokio trukdančio stabdžio. Jis turi augti tikru žmogumi, bet drauge ir mokytis apgavystės meno, stengdamasis nuo tėvų nuslėpti savo klaidas. Tad tokia Jono "saviaukla" be tėvų pagalbos ir trukdo jam užaugti rimtu ir kilniu individu.

     Tėvai neteisingai elgiasi su vaiku, nuolat jį bardami už netinkamą elgesį, už blogai atliktus darbus, neparodydami širdies nei supratimo, jo nepamokydami ir jam nepadedami. Jie per daug reikalauja iš vaiko, norėdami, kad drauge su fiziniu augimu augtų ir jo psichologinis brendimas. Tėvai turėtų suprasti, kad tų nepasisekimų niekas taip skaudžiai nepergyvena, kaip pats Jonas. Jis dėl to nuolat graužiasi ir sielojasi. Nėra reikalo, kad kiti sakytų, jog jis blogai pasielgė — jis pats tai gerai supranta ir žino.

     Tokiais atvejais labiausiai Jonui yra reikalinga auklėtojų kantrybė ir supratimas. Jeigu jis mato, kad tėvai supranta jo problemas, tai jo pagarba tėvams didėja, bet priešingu atveju toji pagarba vis mažės ir mažės, kol pagaliau visiškai dings. Tada Jonas pradės ieškoti pagalbos kur nors kitur, tik ne pas tėvus. Dvasiniai ryšiai su tėvais visiškai nutrūksta, kai šiame amžiuje jie yra labai reikalingi.

     Žinoma, nereiktų nė minėti, kad tėvų kantrybė su Jonu čia neturi eiti iki tokio laipsnio, kad jam būtų leidžiama išdykauti ir daryti, ką nori. Drausmė vaikų auklėjime yra būtinai reikalinga, bet yra reikalinga ir suprantanti širdis. Tėvai turi mokėti drauge reikalauti iš vaiko drausmės ir jį mylėti, reikalauti padoraus elgesio, bet drauge ir suprasti jo sunkenybes. Tėvams patartina per greitai nespręsti, bet pasinerti į savo širdis ir ieškoti tinkamo atsakymo į kiekvieną atskirą klausimą, suprantant vaiko padėtį ir aplinkybes. Tada ir vaikas tėvų pastangas supras bei įvertins.

     Tad reikia daug širdies ir supratimo bręstančio sūnaus atžvilgiu, nes jis žengia pro sunkiai pralendamus brendimo vartus. Jis žengia į tą garbingą kelią, kurį Dievas visiems rodo. Čia jam yra būtina nuoširdi parama, dar labiau negu kūdikystėje. Tada jo žingsneliai buvo tokie maži, todėl ir puolimai ne taip skaudūs. Suaugusiojo žingsniai yra didesni, tad ir puolimai skaudesni. Taigi, ir tėvų pareiga vaikui padėti dabar yra dar didesnė negu pirmiau.