Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     LAIMĖS sąvoka yra daugiareikšmė. Beveik kiekvienas laimę savaip supranta. Kas vienam atrodo laimė, kitam gali taip neatrodyti. O ir tas pats žmogus įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais laimę gali kitaip įsivaizduoti. Galima tik prisiminti vieną ištraukėlę iš vokiečių rašytojo Goethe's pasikalbėjimų su Eckermanu, kur rašytojas pasisako, kad savo 75 metų gyvenime nėra turėjęs nė keturių savaičių pilnos laimės. Tačiau tuo pačiu metu, kalbėdamasis su kitu, jis pasisakė, kad jaučiasi laimingas ir norėtų iš naujo pergyventi savo praėjusį gyvenimą. Vienaip ir kitaip kalbėdamas, rašytojas sau neprieštaravo, bet vienu ir kitu atveju jis suprato laimę skirtinga prasme. Tad yra daug įvairių laimės supratimų, ir net tas pats žmogus tuo pačiu metu gali būti vienu atžvilgiu laimingas, o kitu ne. Kitaip sakant, labai dažnai ir laimingas žmogus džiaugiasi tik daline laime. Tad kas yra laimė žmonių supratimu?

Laimės aptarimai

     Daugumas eilinių žmonių dažniausiai galvoja, kad laimingas yra tas, kuris turi daug visokių medžiaginių gėrybių ir gali jomis naudotis. Bet yra ir tokių, kurie tvirtina, kad laimė glūdi ne tų gėrybių kiekyje, bet pasitenkinime tuo, ką turi. Reiškia, vieni laimę supranta grynai medžiaginiai, o kiti daugiau dvasiniai. Pirmieji tariasi objektyviai laimę grindžią, nes turtas, sveikata, pasisekimas, laiminga meilė — tai daugiau ar mažiau apčiuopiamos gėrybės. Antrieji, kad ir nieko, kas čia suminėta, neturėdami, gali jaustis laimingi, nes jie visa to nė negeidžia, jie net peikia tuos, gėrybėmis pertekusius, nurodydami, kad tarp jų būna nusivylimų, savižudybių, kad tos gėrybės yra nepastovios, todėl ir jomis paremta laimė yra trapi. Štai kodėl, anot jų, jau senovės romėnų išminčiai rašė, kad išmintingas žmogus prie nieko neprisiriša, kas yra panašu į molinius indus ar stiklines taures (Epiktetas), nes prisirišti prie tokių dalykų yra tas pat, ką bandyti pamilti pralekiantį žvirblį (Marcus Aurelius).

 

Parodos atidarymo metu A. Tamošaitienė ir J. Dauž-vardienė, apsuptos tautiniais rūbais apsirengusio jaunimo.

     Kiti sako, kad laimingas yra tas, kuris yra visada patenkintas. Tačiau atrodo, kad bet koks pasitenkinimas dar nėra laimė. Pavyzdžiui, yra idiotų, kurie nuolat linksmi, daug juokiasi, niekuo nesirūpina, o tačiau jų laimingais vadinti nenorėtume ir tokios "laimės" sau netrokštume. Tokia laimė yra pagrįsta iliuzija, apsigavimu, savo tikro stovio nepažinimu. Tikrai laimei reikia ne bet kokio, o išmintingai pagrįsto ir pastovaus pasitenkinimo.

     Dar kiti tvirtina, kad laimingas yra tas, kurs turi daug malonumų. Dažniausiai čia galvojama apie kūniškus malonumus. Bet negalima pamiršti tos gyvenimiškos tiesos, kad nuolatiniai malonumai nusibosta ir kartais net pasibiaurėjimą sukelia, virsdami nemalonumais. Norint malonumą pajusti, reikia pertraukų. Reikia net skausmo, nes, anot vieno savotiško posakio, reikia visada ko nors trokšti, kad savo laimėje netaptum nelaimingu. Kitaip sakant, reikia trūkumų ir kančios, nes vien "malonumai — tai kvailųjų laimė" (prancūzų posakis). Malonumai, lepindami žmogų, demoralizuoja jo charakterį ir valią. Pravartu prisiminti ir tuos išmintinguosius, kurie nujaučia ir supranta, kad negali būti kalbos apie laimę, jei žmogus neturi priemonių neišvengiamos kančios kartumą pasaldinti, ją nuskaidrinti ir paversti džiaugsmo sąlyga. Vienas tokių išmintingųjų laimę aptardamas, galėjo taip pasakyti: "Mano gyvenime netrūko nieko, kas priklauso prie laimingo gyvenimo sąvokos, netrūko net kančios" (Lavedan). Tad gal tikrai laimingas tegali jaustis tas, kuris savo laimės negrindžia išorine laime. Šitaip laimingi jautėsi senovės indų išminčiai, sakydami: "Kaip laimingai gyvename, kurie nieko savo neturime."

     Išoriniuose dalykuose laimės ieško tik grynai gamtiniai jaučią, negilūs ir paviršutiniški žmonės. Jiems net neateina į galvą, kad laimės galima ir reikia ieškoti dvasinių vertybių laukuose. To nepatyrę, jie visai nenujaučia tos laimės galimybių, kuri grindžiama antgamtinio gyvenimo turtais. Šiame straipsnyje prie tų gilesnių tikrosios laimės šaltinių nesustodami, norime paminėti tik du didžiuosius krikščionybės šulus, šv. Augustiną ir šv. Tomą Akvinietį, kurie siūlė savo gyvenimo laimę remti dvasinėmis vertybėmis. Šv. Augustinas labai gyvenimiškai aptaria laimę, sakydamas, kad laimingas yra tas, kuris turi tai, ko nori, o nenori nieko pikta. Šiame trumpame laimės aptarime glūdi labai gili mintis: šventasis siūlo išbraukti iš savo gyvenimo nuodėmę, didžiausią visų nelaimių šaltinį, ir tokiu būdu gyvenimą nuskaidrinti. Tokio laimės aptarimo išmintį patvirtina ir kiti šventieji, kurie tik vieni tikrąja prasme yra laimingi, ir ypač dėl to, kad labiausiai kovojo su nuodėme. Šv. Tomas, pabrėždamas, kad žmogus savo prigimtimi taip stipriai ilgisi laimės, kad net negali nenorėti būti laimingas, tos laimės pagrindu laiko Dievą, į kurį artėdami protu per pažinimą ir valia per meilę bei šventumą, artėjame į laimę, nutildydami savo giliausią jos ilgesį.

Klystkeliai laimės kelyje

     Grįžtant prie gamtiniai ar žemiškai nusiteikusių žmonių nuotaikos, kurie ieško laimės čia žemėje ir joje randamose gėrybėse, norėtųsi giliau įžvelgti į tuos šaltinius, kurių vandeniu jie tikisi nuraminti savo laimės troškulį. Tie dažnesni šaltiniai — tai nuolatiniai bendravimai, svečiavimaisi, pramogos su žmonėmis, ieškant jų tarpe suraminimo, paguodos ir malonumo. Kitas toks šaltinis — tai jau minėtas grynai pojūčių malonumas dažniausiai seksualinio gyvenimo srityje.

     Nuolatinis progų ieškojimas su žmonėmis susipažinti, svečiuotis ir pramogauti — tai toji nuotaika, kurios pagrinde yra malonumų ieškojimas. Kokia tuštumo bedugnė būna tokių žmonių dvasioje, kurie nė dienos negali pabūti be kitų žmonių! Koks nerimas ir dvasinis badas viešpatauja tokiose sielose! Jeigu jie maitintųsi dvasinėmis vertybėmis, tai taptų tikromis asmenybėmis ir būtų daug laimingesni. Tačiau kasdien tuščiuose bendravimuose leisdami laiką ir jį užpildydami apkalbomis bei liežuvavimais, jie maitinasi taip nemaitinančiu maistu! Anot pranašo, jie yra išsikasę šulinius, kuriuose nėra vandens. Susipažinti su didžiaisiais žmonėmis ir su jų knygose paskleistomis mintimis jiems nerūpi, jie tokio bendravimo naudos nesupranta. Jei "Kristaus Sekimo" knyga sako, kad tie, kurie daug keliauja, retai šventi tampa, tai, tą mintį praplečiant, galima tvirtinti, kad tie, kurie per dažnai ieško malonumo bendravimuose ir pramogose, retai tampa gilesni, išmintingesni ir dvasingesni. M. Proust (†1922), kuris labai gerai pažino prancūzų aristokratų bendravimą, sako, kad jų salionai jam atrodė tartum mūšio laukai, kur susikerta lau-kiniškiausios aistros. Panašiai galima pasakyti, kad ir šiandieninių eilinių žmonių subuvimuose dažnai yra kurstomi nedalyvaujančiųjų draskymo ir jais maitinimosi instinktai. Kitas anų laikų prancūzų salionų "liūtas" Balzac (†1850) pastebi, kad "baliai, žaidimai ir visos tos tuščios pramogos sugalvotos tam, kad apgautų širdies tuštumą". Dar galima pridėti, jog jos sugalvotos ne tam, kad tą tuštumą užpildytų. Tikrosios laimės ypatybės yra vidaus ramybė ir giedra. Bet šias nuotaikas labai dusina ir gesina kiekvienas blaškymasis. Jei patys nepajėgsime savyje iškasti laimės šaltinio, tai niekas kitas negalės jos mums duoti.

     Grubūs kūniški malonumai, pažvelgus į juos iš platesnės laiko tolumos, yra tik laimė kabutėse, nes "kryžiaus neigėjai ir malonumo garbintojai nėra mažiau nukryžiuoti negu šventieji" (Mauriac). Malonumai anksčiau ar vėliau mūsų gyvenime suaidi skausmo aidu. Malonumų gaudymas neišvengiamai jungiasi su sąžinės priekaištais, jie yra laimimi vidaus neramumų kaina. Daug slaptingų ir sudėtingų kančių lydi kai kuriuos malonumus, ir "gašlusis vaikščioja tamsiausiais pasaulio keliais" (J. Wassermann).

     Minėtieji prancūzų rašytojai, F. Mauriac ir M. Proust, o taip pat J. Green ir G. Bernanos, savo raštuose nemažai gilinęsi į kūniškos aistros prigimtį, labai stipriais žodžiais tai aistrai nuplėšia kaukę. Anot F. Mauriac, nors malonumas ir pasibiaurėjimas vienas kitą seka, tartum žaibą perkūnas, ir nėra tarpo tarp malonumo ir pasibiaurėjimo, tačiau, ir taip trumpai besitęsdamas, jis įstengia ilgai kankinti, nes malonumas, tasai budelis, be pasigailėjimo kankina savo aukas ir dažnai tartum vėžys sunaikina tas vietas ir esybes, kurias apsėda. Gal čia rašytojas turėjo galvoje aistros nepasotinamumą ir jos augimą, ją sotinant, gal galvojo apie lytines ligas...

     Nemažiau kritiškai apie tuos dalykus pasisako J. Green. Anot jo, "malonumas neveda į nieką, jis nori būti pats sau tikslas, bet šitą vaidmenį taip vargingai vaidina. Todėl jei norėtume atsiversti, reikėtų eiti ne į bažnyčias, bet į tas pasaulyje liūdniausias ir biauriausias vadinamas malonumo vietas". Malonumo beprasmiškumą pabrėžia ir M. Proust, sakydamas, kad egoistinio malonumo ieškojimas yra pavergęs pasaulį, bet malonumas neegzistuoja, ir jo gaudymas yra toks pat tuščias dalykas, kaip okultistų užsidegimas surasti laimės formulę.

     Kaip alkoholizmo, taip ir aistros prarajon krinta daug žmonių ir žūsta, nuprasmindami visą gyvenimą — paversdami jį malonumų medžiojimu. "Tiek liepsningų sielų, peržengusių malonumo ribą, surado niekybę ir sutapo su ja galutiniame apsikabinime" (G. Bernanos). Čia rašytojas galvojo apie tą bevališkumo ir pavergimo stovį, dėl kurio malonumo aukos nustoja galimybės pasukti atgal. Štai kodėl galime teigti, kad laimė negali būti malonumais grindžiama.

     Nepamirštinas ir tas reikšmingas gamtininkų tvirtinimas, kad malonumas turi mažiau fiziologinio pagrindo organizme kilti negu skausmas, kuriam žmogaus kūnas yra priimlesnis. Turint galvoje dar tą tiesą, kad malonumas daug daugiau vaizduotėje siūlo negu tikrumoje duoda, todėl apgauna ir apvilia, galima su viena E. Wiecherto romano du kartu ištekėjusia ir du kartu išsiskyrusia dalyve taip pasakyti: "Aš neradau to, ko ieškojau, ir nedaviau to, ko iš manęs buvo laukiama". Šį malonumų apgaulingumą dar įspūdingiau nusako P. Claudel (f 1955) vienos savo kūrinio veikėjos lūpomis: "Aš esu pažadas, kuris negali būti išpildytas... Aš esu saldumas to, kas yra, su apgailėjimo priemaiša to, ko nėra... Aš esu tiesa su klaidos veidu".

     Galima net sakyti, kad visokie nemalonumai, susirūpinimai ir skausmai yra prasmingesni ir daugiau suteikią laimės negu malonumai, nes mažesni skausmai lyg įskiepija žmogų prieš neišvengiamus didesnius skausmus, kurie tada atrodo ne tokie baisūs.

     Prie šių kūno malonumus kritiškai vertinančių minčių vertėtų rimtai sustoti ir jas atsiminti, kai ateina pagundos valanda, nes "kiekviena besiveržianti į mus pagunda atskleidžia tartum uždraustų vaisių malonumo pažadėjimą" (F. Sheen).

Dalinės laimės sąlygos

     Tikra ir pilna laimė šioje žemėje nėra galima. Jeigu kam ji ir nušvinta, tai tik laikinai, tartum saulės spindulys, prasiveržęs pro debesis. Čia negalime būti pilnai laimingi, be jokios liūdesio priemaišos, nes žinome, kad nors ir ilgesnės laimės stovis baigsis mirtimi. Vien tik žemišku mastu vertinamas gyvenimas negali būti laimingas, nes neturi rimto įprasminimo. Amžinom, nepraeinančiom vertybėm neįprasmintas gyvenimas yra nykus, nes mirtimi jis išnyks. Beprasmis gyvenimas giliau jaučiančiam žmogui negali būti laimingas. Štai dėl ko tenka kalbėti tik apie dalinę laimę arba, teisingiau sakant, apie užsimiršimo valandėlę.

     Tokią dalinę laimę vis labiau pajuntame, labiau pamiršdami save, nusikratydami savimeile. Tad teisingai trapistas T. Merton sako, kad "niekada nerasime laimės, jeigu jos tik sau ieškosime". Tik savęs pamiršimas mums gali duoti laimės valandėlę. Taigi, pamiršti save ir dar susirūpinti, kad galėtum padaryti laimingus kitus, gal yra geriausias kelias pasiekti dalinę laimę, nes dažnai "kai vienas yra laimingas, tada ir kitas jaučia laimę. Tai yra abiem vienintelė galima laimė" (P. Buck). Tad čia prieiname dar prie vieno laimės aptarimo: laimė yra kitiems teikiamas džiaugsmas.

     Čia verta paminėti ir graikų filosofų "receptą" sukurti laimei: saugotis išorinių gėrybių, mažinti savo reikalavimus ir vengti malonumų. Pagaliau reikia mokėti kritiškai žiūrėti į per didelį savo susirūpinimą kad ir daline laime. Tik menkos dvasios žmonės nuolat svajoja apie šios žemės laimę, apie kurią M. Proust sakė: "Laimė — tai vidutiniškumas, laimė yra kažkas niekinga... Laimė padeda kūno sveikatai, bet susirūpinimas išvysto dvasios jėgas... Jis sudaužo mūsų menkąją laimę, kuri tik pridengia dvasios skurdą".

     Giliai tikintis rusų filosofas W. Rosanow tvirtino: "Kaip susirūpinęs žmogus savo prigimtimi yra krikščionis, taip laimėje jis yra pagonis". Ar tad nevertėtų susimąstyti ir prisiminti, kad esame kviečiami pakilti aukščiau už žemišką laimę?

A. Tamošaitienė Vilties miškai (aliejus)