Nijolė Jankutė

SNIEGAS
 
Ar girdėjai, kaip nukrenta snaigė 
Ir sudūžta į margus stiklus?
Kaip kristalai balti išsisklaido 
Ir keleivius papuošia visus?
 
Jeigu kas tuo metu nešypsojo 
Ir galvojo mintis kaip marias — 
Snaigė, taką žvaigždėtą išklojus,
Ji į pasakų šąlį nuves ...
 
Jis negrįš su pavasario vėjais, 
Vagoje kai artojas dainuos,
Tik klajos sapno upėje sieliais 
Ir slėps pasaką trapią delnuos ...
MĖNESIENA
 
Tamsiai žalias Van Gogho topolis 
Perskrodžia dangų strėle. 
Debesys tartum per sopulį 
Slysta viršūne aštria.
 
Niekas nematė, kaip mėnuo 
Užkliuvo tenai.
Šakos jo veidą surėžo —
Ir srūva lašai
 
Graudulingos šviesos ...
Niekados, niekados
Taip nebuvo liūdna mėnesiena ..
 

 

VĖJAS
 
Ilsiuos po medžiais senais 
Girios juodos pakrašty.
Debesys tartum kalnais 
Rūksta viršūnėms balti.
 
        Gieda laukai po audros — 
        Pučia birbynes skardžias. 
        Saulė juos vėl numyluos, 
        Galvas nuglostys žalias.
 
Vabalas džiaugsis lašu 
Smilgos viršūnėj liaunos,
Piemenys gins takeliu,
Graudžiai skudučiais sugros ...
 
        Kol atsikvėpęs giliai 
        Tiesiu galingas rankas, 
        Kol apsvaigins siautuliai, 
        Plėšantys girios šakas!