Spausdinti

jaunimo paslaptys

EDVARDAS ŠULAITIS

     Gražus elgesys visame kultūringame pasaulyje yra labai vertinama dorybė. Žinoma, vienur į tai kreipiama daugiau dėmesio ir tam skiriama pirmoji vieta, o kitur — nustumiama į antraeilę sritį. Tačiau visur yra maždaug vienodos normos ir turinys, nors formos kartais ir įvairuoja.

     Gyvename šalyje, kur gražus elgesys, bendrai imant, nėra statomas pirmoje vietoje. Tačiau tuo dar nenorime pasakyti, kad jis visų žmonių būtų ignoruojamas. Yra nemaža grupė, kuri vis dėlto atsispiria prieš neigiamas įtakas ir sugeba išlikti tinkamoje aukštumoje, perduodama gražiąsias elgesio ypatybes taip pat ir savo vaikams. Net ir didelė dalis tų, kurie neskiria elgesiui pirmaeilės reikšmės, gėrisi gražiu elgesiu, tačiau patys į tai žiūri kaip į "nepasiekiamą" dalyką.

     Gražus elgesys yra plati sąvoka, apimanti ne tik veiksminius judesius ar žodinę išraišką. Pavyzdžiui, žmogaus drabužiai, jo apsirengimas taip pat yra priskaitytina prie šios srities. Sena patarlė sako, kad pagal drabužius žmogus sutinkamas, o pagal protą išlydimas. Išėjimas į gatvę nesutvarkytais ir nekukliais rūbais yra blogo elgesio pažymys. Žinoma, niekas nesako, kad reikia vilkėti tik brangiais ir geros "markės" rūbais, bet dėvimi drabužiai, nors ir paprasti, turi būti skoningi ir gerai apžiūrėti.

 

1.    Lietuvaitės uždega aukurą;

2.    Vainikai prie paminklo.

L. Knopfmilerio nuotr.

 

     Neseniai dabartinėje okupuotoje Lietuvoje išėjo V. Soblio knygelė, pavadinta "Apie gražų elgesį viešumoje", kurioje yra daug gražių minčių, didele dalimi tinkančių ir mums, gyvenantiems Amerikoje. Tokių knygelių su praktiškais patarimais Amerikoje lietuvių kalba nėra išleista, o panašaus leidinio tikrai reikėtų. Ypač jis yra reikalingas jaunimui, kurs auga šio krašto aplinkoje, neduodančioje daug pavyzdžių tarpti gražiam elgesiui. Čia norime duoti bent vieną kitą pamokymą, paimtą iš minėtos knygelės.

Laikysena gatvėje

     Einant šaligatviu, reikia kreipti dėmesį į savo kalbą ir manieras. Nedera balsiai šaukti, kvatotis, smarkiai mosikuoti rankomis, rodyti pirštais į žmones ir daiktus. Jei einame su asmeniu, kurį tikrai gerbiame, visuomet jam užleiskime tą šaligatvio pusę, kuri yra arčiau namų. Sau pasirenkame pusę, esančią arčiau gatvės. Mat, toji šaligatvio pusė, kuri yra arčiau namų, skaitoma saugesnė. Čia mūsų gerbiamo asmens neaptėkš purvu ir neužkliudys praeiviai. Tokios tvarkos paprastai laikosi vyrai, eidami judresnėmis gatvėmis su moterimis. Joms užleidžiamo patogesnė šaligatvio pusė. Tačiau šiaip garbės vieta yra mūsų dešinėje. Nejudriose gatvėse ir kitose vietose mes turėtume eiti iš mūsų gerbiamo asmens kairiosios pusės. Jei einama trise, garbės vieta yra viduryje.

     Jei kam nors, ypač moteriai, nukrito nešamas ar laikomas daiktas, tai pridera jį tuoj pakelti ir atiduoti savininkui. Jei dėl kurių nors priežasčių nepatogu ar sunku pakelti pamestą daiktą, tai reikia apie tai bent pasakyti pametusiajam.

     Einant gatve, galima stabdyti tik savo draugus ir sau lygius. Jeigu draugai eina su nepažįstamais, tai nepridera stabdyti. Gatvėje negražu ką nors iš tolo kviesti, garsiai šaukti vardu ar pavarde.

Laikysena šokiuose

     Mandagumas reikalauja, kad visi, atėję į šokių salę, būtų pasiruošę šokti su bet kuo. Labai negražu atmesti pakvietimą šokti, kai tas, kuris kviečia, dėl kokių nors nesvarbių priežasčių nepatinka, pvz. dėl grožio trūkumo ar dėl prastesnių drabužių. Tokiu atveju visada reikia sutikti pašokti bent vieną šokį su pakvietusiuoju. Jeigu nenorima šokti dėl nuovargio ar kitų rimtų priežasčių, tai geriausia išeiti iš šokių salės arba, blogiausiu atveju, mandagiai pareikšti: "Atsiprašau, gal galima vėliau." Arba: "Atsiprašau, ačiū, bet aš šiuo momentu negaliu šokti." Taip atsisakius, jau jokiu būdu nedera eiti šokti su kitu ar su kita.

     Tas, kuris kviečia, paprastai arti prieina prie to, kurį kviečia, jam nusilenkia ir maloniai kreipiasi: "Galima?", "Galima Jus pakviesti šokti?' Pakviestasis paprastai atsako: "Taip" arba "Malonu". Jei pakviestasis užimtas, tai atsiprašo, pažymėdamas: "Atsiprašau, aš jau užimtas". Iš tolo davus ženklą, kviesti šokti yra labai nemandagu.

Jei, pavyzdžiui, mergina sėdi savo pažįstamųjų arba vyrų draugijoje, tai, kviečiant ją šokti, gražu atsiprašyti ir paprašyti taip pat ir jos draugų sutikimo. Tačiau moteris, žinoma, visada turi teisę pati apsispręsti, ar eiti šokti, ar ne.

     Dažniausiai šokti kviečia vyrai moteris. Merginos kviečia tik tada, kai yra paskelbtas moterų šokis. Mergaitei tinka pakviesti šokti tik pažįstamą vyriškį, nepažįstamo geriau nekviesti. Nedera moteriai rinktis perdaug jauną vyriškį. Nedera šokti ir dviem merginom, išskiriant tik jauno amžiaus mergaites.

     Šokti reikia kultūringai, estetiškai. Kiekvieną šokį galima paversti kažin kuo. Šokėjai šokdami turi elgtis taip, kad ne tik jiems patiems, bet ir visiems salėje šokantiems būtų malonu. Bet koks stumdymasis ir nepaisymas kitų šokančiųjų yra didelio nekultūringumo ir netakto pažymys.

Sveikinimasis

     Sutikę gatvėje pažįstamus, mes paprastai juos pasveikiname. Sveikinamės, pasakydami "labas", "labas rytas", "labą dieną" ir pan. žodžiais sveikiname, jei pažįstamą sutinkame nejudrioje gatvėje arba jeigu jis praeina arti mūsų. Triukšmingesnėse gatvėse ir sveikinant iš toliau, padaromas tik tam tikras gestas: vyras palenkia galvą ir nukelia kepurę, o moterys truputį linktelia galva, kartais ir švelniai nusišypso.

     Sveikinimasis gatvėje yra gana opus dalykas. Pamačius pažįstamą kitoje gatvės pusėje, nedera garsiai šaukti "labas". Jeigu mes einame drauge su moterimi ar vyru, ir kuris nors jų sveikina mums nepažįstamą asmenį, tai ir mes turime jį sveikinti. O jeigu mums nepažįstamas asmuo sveikina tą, su kuriuo einame, tai ir mes turime atsakyti į pasveikinimą.

     Kai reikia sustoti ir pasisveikinti, tai sveikinamės, paduodami vieni kitiems dešinę ranką ir ją paspausdami. Ranką reikia paduoti nuoširdžiai, visą, o ne tik pirštų galus. Būtų nemandagu labai spausti ranką arba ją kratyti. Kairę ranką galima paduoti tik tada, jei dešinė yra aprišta (taip pat ir skautai vieni su kitais sveikinasi kairiąja ranka. Red.).

     Dar yra atvejų, kai nieko nesveikiname, o tik iš pagarbos gatvėje nusiimame kepurę. Vienas tokių atvejų yra, kai pro šalį veža laidoti mirusįjį. Kepurės nukėlimas — tai pagarbos pareiškimas, paskutinis atsisveikinimas su žmogumi, be to, užuojautos pareiškimas mirusiojo artimiesiems.

     Kai valgykloje ar restorane randame pažįstamų, reikia būtinai juos pasveikinti. Prie artimesniųjų pažįstamų galima mandagiai prieiti ir pasisveikinti, o su tolimesniais pakanka pasisveikinti iš tolo. Vyras, pamatęs įeinančią pažįstamą moterį, pirmasis pasisveikina. Kai ji prieina, reikėtų atsistoti. Moteris išeidama, kad ir iš tolo, pirmoji atsisveikina mažu galvos linktelėjimu.

     Įėjus į kokią nors įstaigą, retas kuris nusiima kepurę ir pasisveikina su tais, kurie jį aptarnauja. Štai kartą į knygyną įvirto jaunimo būrelis ir tuoj pat užgulė ant stalo padėtą iliustruotą albumą. Visi jaunuoliai buvo su kepurėmis. Staiga į knygyną įėjo žinomas mokslininkas. Jis, vos tik peržengęs slenkstį, pirmiausia nusiėmė kepurę, iš lėto perėjo visus knygyno skyrius, prie vieno jų grįžo atgal, pasidėjo kepurę ir portfelį, prašė pardavėjos parodyti jam knygų, kurias vieną po kitos vertė ir skaitė. Jaunuoliai visą laiką stebėjo mokslininką. Pagaliau jie susižvalgė tarp savęs ir tuoj nusiėmė kepures.

Koncertų salėje

     Einant į koncertą, rengiamasi tamsesniais išeiginiais arba vakariniais drabužiais. Atvykstame 10-15 minučių prieš koncertą. Į salę įeiname kiek galima anksčiau, kol dar koncertas neprasidėjo. Jei kiek pavėluojame, stengiamės kukliai praeiti pro kitus į savo vietą, neužgaudami sėdinčiųjų, neužmindami jiems ant kojų, žodžiu, jų neužkliudydami. Jau tik praeidami pro kitus, atsiprašome, o jei kartais atsitinka ką nors užgauti, tai ypatingai mandagiai reikia atsiprašyti. Vėlavimosi į koncertus žmonės, o ypač muzikai, labai nemėgsta.

     Sukinėjimasis kėdėje, saldainių ar ko nors kita valgymas ir šnibždėjimas su kaimynais rodo žmonių nekultūringumą ir tai, kad juos domina ne koncertas, o kas nors kita. Taip pat vengtinas garsus savo jausmų reiškimas: bereikalingas plojimas, kvatojimas ar net verkimas.

 

“Atsiprašau” ir “ačiū” vartojimas

     Atsiprašyti ar pasakyti ačiū — nėra joks nusižeminimas. Atvirkščiai, kas reikalui esant neatsiprašo ar nepadėkoja, tas kaip tik save pažemina ir parodo stoką išsiauklėjimo.

     Į kurį nors kreipdamiesi, ką nors užkliudę ar sugaišinę, ko nors prašydami ar klausdami, būtinai atsiprašome. Žodis "atsiprašau" visuomet turi būti mūsų lūpose. Reikia atsiprašyti dėl kiekvieno kad ir menko dalyko. Pavyzdžiui, valgydami prie stalo ir norėdami kurį nors valgį pasiekti, atsiprašome greta mūs sėdinčiųjų. Užmynę kam ant kojos, atsiprašome nukentėjusįjį. Taip pat yra ir su "ačiū". Mes dėkojame už kiekvieną kad ir menkiausią kitų paslaugą. Dažnai iš mandagumo yra sakomas "ačiū" ir tada, kai paslauga teikiama kitiems. Pavyzdžiui, pardavėjas, aptarnavęs pirkėją, pasako jam "ačiū", nors ir pirkėjas jam tą pat sako už patarnavimą.

Apie knygų skolinimą.

     Labai įprasta skolintis knygas. Tačiau ne visi jas paskui grąžina. Pajuokiant šį blogą įprotį, sugalvota nemaža pasakojimų. Sakoma, kad kažkoks žmogus nuėjęs pas savo draugą pasiskolinti knygų.

     —    Man labai gaila, — atsakė draugas, — bet aš niekam knygų neskolinu.

     —    Kodėl?

     —    Dėl to, kad jų niekas negrąžina.

     —    Ar Jūs esate tuo įsitikinęs?

     —    Taip, visiškai pilnai! Aš tai žinau iš savo patyrimo: visa mano biblioteka, kurią Jūs matote, yra sudaryta tokiu būdu...