idėjos ir žmonės
Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės.
Maironis
Jau seniai galvojome, kad būtų naudinga kiekvieną mėnesį duoti trumpą katalikiškojo gyvenimo apžvalgą, paminint bent svarbiausius Bažnyčios pasireiškimus ir jos padėtį įvairiuose pasaulio kraštuose. Tačiau šiam specifiniam uždaviniui vis nesuradome bendradarbio. Pagaliau kun. Alfonsas Grauslys, skaitytojams jau gerai pažįstamas iš savo gausių ir įdomių straipsnių, sutiko paimti šią pareigą. Kol kas dar neįvedame naujo skyriaus, bet pasinaudojame šiuo skyrium, kuriame rašome apie idėjas ir žmones. Juk ir Katalikų Bažnyčia yra didžioji idėja, atnešta į pasaulį Kristaus ir iki šiol atstovaujama bei puoselėjama Jo pradėto darbo tęsėjų— žmonių. Tad kaip tik bus prasminga čia rašyti apie tą didžiąją idėją ir apie ją skelbiančius bei išpažįstančius žmones. Šiam tikslui pasiekti galėtų būti du skirtingi keliai: trumpai paminėti kaip galima daugiau faktų bei įvykių arba apsiriboti tik vienu kitu svarbesniu ir jį giliau bei išsamiau išnagrinėti. Dienraščiui ar savaitraščiui gal geriau tiktų pirmasis būdas, bet mėnesiniam žurnalui manome būsiant įdomesnį ir naudingesnį antrąjį.
Tad esame dėkingi kun. Grausliui, kurs pasižadėjo kiekvieną mėnesį paruošti medžiagos apie svarbesniuosius katalikiškojo gyvenimo įvykius. Mielai dėsime ir kitų bendradarbių šios rūšies straipsnius. Redakcija
ALFONSAS GRAUSLYS
N O R S popiežiaus Jono XXIII paskelbto visuotinio Bažnyčios suvažiavimo data dar nėra žinoma, tačiau pasiruošimas vis uoliau ir stipriau vyksta visuose pasaulio kraštuose. Šiuo klausimu yra leidžiami specialūs biuleteniai, rašomi straipsniai žurnaluose ir pasirodo net viena kita knyga, skelbianti, kas tuo klausimu Bažnyčios centre ir periferijose yra daroma, projektuojama, svarstoma. Ypač pasirodo daug straipsnių, svarstančių visų krikščioniškųjų bažnyčių jeigu jau ne susijungimą vienoje tiesoje, tai bent suartėjimą meilėje. Nemaža straipsnių ir susidomėjimo užtinkama ir kitaip šiuo klausimu įsitikinusių krikščionių tarpe, kurie domisi suvažiavimo darbais, jausdami didelį reikalą visiems krikščionims labiau susijungti kovoje prieš vis didėjantį ateizmą.
Mesime trumpą žvilgsnį į kai kurias žymesnių katalikų teologų mintis, visuotinio Bažnyčios susirinkimo belaukiant. Domininkonas R. Spiazzi mano, kad bent apie visuotinio susirinkimo darbų temas turėtų būti informuojama plačioji katalikų visuomenė, nes pasauliečių tarpe yra nemažas skaičius asmenų, kurie domisi bei nusimano teologiniais ir apskritai bažnytiniais klausimais. Anot jo, būtų gera, kad suvažiavimo medžiagą ruošiančios įvairios komisijos rastų galimybių ir būdų su tokiais kompetentingais pasauliečiais pasitarti ir išgirsti jų nuomonę. Tokiu būdu bent dalinai būtų galima pajusti, ką plačioji tikinčiųjų visuomenė galvoja, jaučia ir ko pageidauja. Tai būtų realus vykdymas to tikinčiųjų "sensus ir consensus (jutimo ir pritarimo), apie kurį teologai visada kalbėjo ir kurio idėja buvo praktikuojama jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tad šis domininkonas pataria, kad suvažiavimo pasiruošimo darbai būtų vieši. Jau ir Pijus XII tarptautiniame katalikiškosios spaudos kongrese (1950 m.) yra pastebėjęs, kad "bažnyčios gyvenime būtų minusas, jeigu jai truktų viešosios opinijos". Ir štai jau pasigirdo iš autoritetingų Romos šaltinių lyg atsakymas šiai iškeltai minčiai, kad šitam viesumos reikalui patenkinti netrukus bus įsteigtas Spaudos Biuras, kurs besidominčią pasaulio spaudą painformuos apie suvažiavimo pasiruosimus ir apie projektuojamą jame svarstyti medžiagą.
Šitokį tikinčiųjų informavimą jau kai kurie vyskupai yra pradėję vykdyti savo vyskupijose. Ypač jie yra bandę išsklaidyti kai kuriuos gandus apie nerealias reformas, apie kurias kartais yra kalbama, bet Bažnyčia jų nemano imtis. Toks informavimas yra reikalingas, kad tikintieji nenusiviltų suvažiavimo darbais ateityje, jei pamatys, kad jų samprotavimai buvo tik iliuzijos.
Kad tų iliuzijų būtų galima išvengti, reikia prisiminti oficialius visuotinio suvažiavimo tikslus, kuriuos yra pranešęs pats popiežius. Tie tikslai, kurie minimi Jono XXIII enciklikoj Ad Petri Cathedram", yra "paskatinti katalikų tikėjimo vystymąsi, atnaujinti krikščionišką tikinčiųjų gyvenimą ir pritaikyti bažnytinę drausmę mūsų laikų reikalavimams". Ir tik po to, sako popiežius, šis susirinkimas, kaipo tiesos, vienybės ir meilės išraiška, bus atsiskyrusiems švelnus pakvietimas tos vienybės ieškoti ir ją rasti". Tad matome, kad bažnyčių susijungimas nėra Visuotinio Susirinkimo tiesioginis tikslas, o tik proga, kuri įtaigoja to tikslo ateityje siekti.
Bažnyčių suartėjimo klausimą svarstydamas, labai modernus ir pažangus naujų idėjų kėlėjas, prancūzų domininkonas Yves Congar, sąryšy su artėjančiu suvažiavimu, rašo, kad jame turi būti išvengta visa to, kas gali kitus krikščionis nepalankiai nuteikti Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Ypač jis kelia atsargumo reikalą, svarstant mariologinius klausimus. Reikšmingoje šiais klausimais knygoje ("Konzil und Wiedervereinigung. Erneuerung als Ruf in die Einheit") Tuebingeno universiteto prof. Hans Kueng rašo, kad šio būsimo suvažiavimo dabar matomomis nuotaikomis Bažnyčia pirmą kartą nuo Reformacijos laikų išeina iš pasyvumo ir imasi aktyvios iniciatyvos.
Norėdamas sudaryti palankiausią visų krikščionių suartėjimui atmosferą, praslinkus keletui dienų po visuotinio susirinkimo paskelbimo, popiežius Romos klebonams kalbėjo, kad šiame susirinkime nebus keliama jokia istorinė byla, nebus stengiamasi nurodinėti, kas gyvena tiesoje, o kas ne, nes atsakomybė yra padalinta (t. y. už skilimus visi esame atsakingi. A. G.). Anot popiežiaus, mes tik viena norime pasakyti: "Susieikime drauge ir baikime susiskaldymą". Šiuo pasakymu popiežius parodė vidaus nuotaikų pasikeitimą ir suartėjimą, kuris vienas tegali paruošti kelią ir išorinei vienybei.
Tos atmosferos paruošimas turi įtikinti tiek katalikus, tiek ir nekatalikus, kad Katalikų Bažnyčia nežiūri šiandien į kitus krikščionis juos žeminančiomis akimis ir kad kvietimas vienybėn nėra besąlyginės kapituliacijos reikalavimas. Bažnyčia, anot minėto Y. Congar, kviečia kitus krikščionis į dialogą. Tuo kvietimu ji pripažįsta besikalbančių partnerių vertybę ir mano, kad jau pats kalbėjimasis yra Kristaus paliudijimas ir Jam nusilenkimas.