Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

-LAIMĖ, kurios ieškome vien sau, niekur negali būti randama, nes laimė, kuri mažėja besidalinant su kitais, nebus pakankama mus padaryti laimingus. Savęs patenkinimas yra klaidinga ir trumpalaikė laimė. Ji visada veda į nuliūdimą, nes ji susiaurina ir žudo mūsų dvasią.

     Šitokią gražią ir gilią mintį įrašė Tomas Merton į pradžią savo knygos, vardu "No Man is an Island". Kai kurie jo veikalai, nežiūrint religinio turinio, yra tapę labiausiai perkamomis knygomis Amerikoje. Jis daugelį intriguoja, nes tai ne tik talentingas ir gabus rašytojas, bet ir žmogus, klaidžiojęs gyvenimo klystkeliuose, pagaliau radęs tiesą katalikybėje ir tiems surastiems idealams pašventęs visą savo gyvenimą, pasirinkdamas vieną sunkiausių vienuolynų — trapistus. Dabar jis yra kunigas, vadinamas tėvo Liudviko vardu ir gyvenąs Getsemani abatijoje, Kentucky valstybėje, kur šių eilučių autoriui teko praleisti laimingą savaitę laiko.

 

Organizacijų atstovai neša vainikus prie paminklo.

V. Noreikos nuotr.

 

Laimės pagrindas — meilė

     Laimės pagrindu jis laiko meilę, išplaukiančią iš Dievo meilės. Apie kunigus jis taip sako:

     — Kunigas negali būti taikoje pats su savimi ar su Dievu, kol jis nesistengia mylėti kitų ta meile, kuri yra nebe jo, o Dievo.

     Žmogaus akis turi būti nukreipta į Dievą, nes "sudėti visas viltis į regimus dalykus reiškia gyventi neviltyje". Tačiau neužtenka tik viltis ir laukti visko iš Dievo, reikia ir pozityvių žmogaus pastangų, apie ką Merton taip sako:

     —    Kai kurie, manydami, jog pasitiki Dievu, iš tikrųjų nusikalsta prieš viltį, nes jie nepanaudoja valios ir proto, kuriais juos Dievas apdovanojo. Kokia bus nauda tikėti malonės veikimu, jeigu nebus valios veiksmo, atitinkančio malonės dvelkimą? Kaip aš galiu turėti naudos, pasyviai pasiduodamas Jo valiai, jeigu neturiu pakankamai valios klausyti Jo įsakymų? Dėl to, jeigu aš pasitikiu Dievo malone, turiu pasitikėti ir tomis natūraliomis jėgomis, kurias Jis man davė. Ne dėl to, kad tai yra jėgos, bet dėl to, kad Jis jas man davė.

Panaudoti, bet ne piktnaudoti

     Išryškinęs reikalą žmogui bendradarbiauti su Dievo valia ir Jo malonės veikimu, Merton skatina prie savo valios tvardymo, sakydamas, kad mes atsisakome kai kurių pasaulio dalykų ne todėl, kad jie nebūtų geri, bet tik todėl, kad jų tinkamas panaudojimas pareina nuo mūsų sugebėjimo atsižadėti. Jeigu juos piktnaudojame, tai ne tik mes juos netinkamai sunaikiname, bet jie taip pat naikina ir mus. O jeigu mes juos taip naudojame, kaip Dievo vaikai, tai mes juos ir drauge save pačius nešame prie Dievo. Negalima būti gyvenimo priešu, nes tada nebus turima kam gyventi. Suprantama, kad čia žmogui tenka daryti įvairius sprendimus, kur sąžinė yra vadovė. Apie tai jis taip sako:

     —    Sąžinė yra laisvės siela, jos akys, energija ir gyvybė.

     Ji yra galia, rodanti žmogui tikrąjį kelią ir tvarkanti jo elgesį pagal Kūrėjo valią.

     —    Jeigu aš ieškau kokio kito atlyginimo negu Dievas, aš jį galiu gauti, bet tada nebūsiu laimingas, — teisingai perspėja T. Merton. Jis tai gerai žino, nes pats labai vingiuotais keliais yra priėjęs prie Dievo. Bet jis nurodo ir gilesnius dalykus už žmogaus veiksmus — viso žmogaus vidaus atnaujinimą:

     —    Šventumas glūdi ne vien Dievo valios vykdyme. Jis yra Dievo valios troškime.

     Tai neturi būti tarno ar vergo priverstinis darbas, bet sūnaus skubumas paklusti iš meilės, iš noro viską vykdyti, ko nori Tas, kurį mylime, su kuriuo savo dvasioje norime sutapti.

     —    Atgailaująs latras, drauge su Jėzumi miręs ant Kalvarijos kalno, buvo daug tobulesnis negu tie anų laikų "šventieji", kurie Jį prikalė prie kryžiaus, nes anie laikėsi įstatymo raidės, o latrui buvo atėjusi valanda širdimi gailėtis, — primena T. Merton.

Akcija ir kontempliacija

     Ir čia susiduriame su dviemis žmogaus reiškimosi kryptimis: veiksmu ir įsijautimu. Gera kryptimi nukreipti, abudu dalykai gali būti vertingi:

     —    Akcija ir kontempliacija tobulybės siekiančiojo gyvenime jungiasi į tą patį vienetą. Jos tampa tik du to paties dalyko aspektai. Akcija yra meilė, žiūrinti į išorę, į kitą žmogų, o kontempliacija yra meilė, susitelkusi viduje — į savo dieviškąjį šaltinį. Akcija yra srovė, o kontempliacija šaltinis.

     Pasukus tobulybės keliu, nereikia jau turėti iliuzijų, kad mus lydės saulėti laimės spinduliai. Kartais to nebūna. Šiame klausime patyręs T. Merton taip pasakoja:

     —    Kartais yra absoliučiai būtina susidurti su kentėjimu, kuris yra mažesnis blogis, mūsų prisiimamas tam, kad išvengtume didesnio blogio — nuodėmės. Bet koks yra skirtumas tarp fizinio blogio — skausmo ir moralinio blogio — nuodėmės? Fizinis blogis neturi galios įsiskverbti į mūsų vidų. Jis gali paliesti mūsų kūną, mintį, jausmus, bet jis negali sužaloti mūsų sielos be kito blogio — nuodėmės.

Kentėjimų filosofija

     Kentėjimas yra beprasmis tada, kai jis tik nukreipia mus į mus pačius, kai meilę paverčia neapykanta, kai visus dalykus nukreipia į baimę tų kentėjimų, kurių prasmės nemokama suvokti ir kuriais savo sielos šlifavimui neįstengiama pasinaudoti. Šventieji mums duoda kitą pavyzdį, apie kurį Merton taip rašo:

     —    Jie iš kitų žmonių meilės ir iš Dievo tiesos meilės net savo kūnus paaukojo. Joks žmogus negali tapti šventu, vien tik nekęsdamas savęs. Šventumas yra griežtai priešingas savižudybei.

     Tačiau tokiu būdu siekiant šventumo, reikia būti nuolankiam, reikia mokėti apvaldyti savo žmogiškumą. Tobulybės siekiančiam ir pasiryžusiam pildyti Dievo valią žmogui gali kilti įvairių problemų, ypač norint išspręsti, kokia yra toji Dievo valia konkrečiuose atvejuose. Čia Merton duoda tokį patarimą:

     —    Renkantis tai, kas patiktų Dievui, reikia atkreipti dėmesį į mažiausius ženklus, nurodančius Dievo valią. Tačiau ir visi tie ženklai, sudėti draugėn, retai būna pakankami suteikti absoliutišką tikrumą, kad Dievas iš mūsų nori šio dalyko, o ne kito. Tai tik rodo, kad Tas, kurs mus myli, palieka vietos mūsų pačių apsisprendimui, palikdamas tik tą vieną tikrumą, kad Jo meilei patiks tai, kas bus mūsų daroma su intencija Jam patikti.

     Tačiau ir šiuose sprendimuose reikia mokėti iškilti aukščiau gamtinės srities, nes, anot T. Merton, "žmogus yra sukurtas didesniam tiesos kiekiui negu jis gali aprėpti savo paties pliku supratimu, didesniam meilės kiekiui negu jis gali pats vienas pasiekti, didesniam moraliniam aktyvumui negu vien tik žmogaus protas gali suplanuoti". Ypač žmogus negali vadovautis vien tik savo kūno balsu:

     — Jeigu mes žinosime, mylėsime ir veiksime tik pagal tai, kaip diktuoja mūšų kūnas, tai yra pagal savo pačių prigimties linkimus, mūsų veiksmai tik sugadins ir sunaikins visą mūsų dvasios turinį. Kad būtume tuo, kuo esame skirti būti, privalome pripažinti Kristų, Jį mylėti ir sekti Jo pavyzdį. Mūsų likimas yra mūsų pačių rankose, nes Dievas taip sutvarkė ir davė mums malonę pasiekti net tai, kas paprastai žmogaus prigimčiai būtų neįmanoma.

     Dvasinės tobulybės vieškeliuose žmogus gali daug pasiekti, jeigu jis tikrai to nori siekti ir siekia. Tačiau visada atsiranda ir kita savimeilių žmonių rūšis, kuri siekia tik egoistinių tikslų. Merton tai atvaizduoja šiais žodžiais:

     —    Jie sąmoningai laikosi vilties, kad Dievas, jų maldų palenktas, parems jų egoizmą ir jų nenuoširdumą ir padės jiems pasiekti jų tikslus. Jų garbinimas yra labai mažos vertės jiems patiems ir neduoda jokios garbės Dievui.

     Šią įdomaus žmogaus ir gabaus rašytojo T. Merton minčių mozaiką užbaigsime jo paties žodžiais, taikomais vienuoliškam gyvenimui, bet labai tinkantiems kiekvienam tobulybės keliui apibūdinti:

     —    Tobulas gyvenimas dega prieš Dievą, kaip lempa prieš tabernakulį. Tos lempos dagtis yra tikėjimas, jos liepsna — meilė, o alyva, maitinanti liepsną, yra pasiaukojimas.

Meilė, tikrai verta savo vardo, yra tikra, viena, amžina.

M. Pečkauskaitė