Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     IŠKILUSI iš žmogaus prigimties gelmių siela žaidžia jo veido aikštėje, žaidžia gyvendama, jausdama. Ji žaidžia dieną, budėdama ar pusiau budėdama, ji žaidžia naktį sapnuodama. Pro tą aikštę prabėga ir išorinio gyvenimo šešėliai. Vienas charakteringiausių ir dažniausių jos žaidimų — tai šypsnis.

Kas yra šypsnis?

    Jis yra mįslė, nes yra daug veiksnių ir priežasčių, išviliojančių šypsojimusi pasirodyti veido aikštėje, todėl niekada nežinia, kodėl tas ar kitas šypsosi ir kas už jo šypsnio slepiasi. Tam šypsnio mįslingumui apčiuopiamiau pavaizduoti čia tenka prisiminti japonų tautos žmonių, bendraujančių su kitais, beveik nuolatinę šypseną, žaidžiančią jų veide, vis tiek ar su jais draugiškai ar nedraugiškai bendraujama. Tad nenuostabu, kad ir garsioji Leonardo da Vinci Monna Lisa savo slaptinga šypsena domina psichologus ir mąstytojus, kurie norėtų tos šypsenos mįslę atspėti.

    Šypsnis — tai sielos reakcija ir atsiliepimas į tam tikrą joje kilusį ir ją dominantį dažniausiai malonų vaizdą. Tam vaizdui sieloje kilti padeda ir kartais jį iššaukia išorinio gyvenimo matomi vaizdai. Tie vaizdai pasirodo ir sušvinta sielos gelmių scenoje. Reikšminga čia yra tai, kad besišypsant susiaurėja akys, tartum prisimerkdamos, kad mažiau matytų išorinį gyvenimą, o labiau vidų, nes šypsnis išsiskleidžia tik dvasinės vizijos akivaizdoje. Čia reikia pastebėti, kad šypsantis labiausiai šypsosi akys, o lūpos tik akims pritaria ir jų šypsojimąsi paryškina.

    Šypsnis ypač tuo yra mįslingas, kad nekartą šypsosi tik lūpos, o akys pasilieka šypsnio nepaliestos ir širdis visai tyli. Nėra lengva įžvelgti, ar šypsosi vien tik lūpos, ar ir akys bei širdis. Čia reikia kažko daugiau negu jautrumo.

    Šiaip kasdieniniame gyvenime mes dažniausiai pastebime artimo veide šypsnį, tartum už debesų esančio saulės spindulio pasirodymą, tartum sielos grožį, persilaužusį per veido prizmę, nes šypsniu visas žmogus pagražėjo. Šypsnis mums atrodo lyg pumpuras, kupinas slaptingų minčių ir galimybių. Mes jį išgyvename kaip švelnųjį dvasingumo pasireiškimą.

    Tačiau į klausimą, kas yra šypsnis, neturėtume išsamesnio atsakymo, jeigu neprisimintume tai, kad yra daug nusišypsojimo būdų ir daug šypsnio rūšių; yra ir piktų šypsnių, pagimdytų žmogaus nedorumo. Štai dėl ko yra svarbu žinoti ir tai, kodėl ir dėl kurių priežasčių žmonės šypsosi.

    Yra žmonių, kurie patys vieni šypsosi. Gal jų fizinė ar dvasinė jaunystė gyvenimo žiedu džiaugiasi, tai dėl to jie ir šypsosi? O gal meilės kupini jie dvasioje mato nuostabiai įrėmintą savo mylimojo paveikslą? Juk kartais šypsnis — tai švelnios ir mylimos širdies gelmėse nešiojamos paslapties išraiška! O gal kurio nors kito džiaugsmo perpildyta siela, tartum pernokęs vaisius, kuris plyšta, praveria lūpas šypsenai? Kaip raudonas vynas palieka ženklus ant lūpų, taip ir laimės pergyvenimas virsta šypsena.

    O kas atspės, ką turėjo merdėjimo metu jausti tas, kurio veide matoma ir po mirties įšalusi ir įamžinta šypsena? O juk tarp jaunystės, meilės ir mirties telpa visas gyvenimas su savo aistromis, audromis, kančiomis ir kitais išgyvenimais. Tad yra žeminančio pasigailėjimo, pajuokos, ironijos ir neapykantos šypsnių. Tai nuodingi, gelią ir žudą šypsniai. Po šypsnio kauke juose jaučiamas Judo pabučiavimas. Yra taip pat nuvalkiotų, mados ir papročio šypsnių, nes juk visi taip daro. Todėl nekartą fotografai ragina fotografuojamus asmenis savo natūralią veido išraišką palikti ir užsidėti šypsenos kaukę. Yra totalistinių kraštų, kur bent kai kuriais atvejais yra pavojinga nesišypsoti, nes ramus, rimtas veidas gali sukelti įtarimą, kad žmogus yra nepatenkintas esama tvarka. Štai kodėl, kaip yra falsifikuotų pinigų, taip gali būti falsifikuotų ir suklastotų šypsnių.

    O gali juk būti ir išminties kupinų šypsnių; tai šypsniai tų žmonių, kurie yra patyrę ir įžvelgę visų žemiškų vilčių ir sumanymų apgaulumą ir kurie atlaidžiai bei gailestingai nusišypso, kai susiduria su tais, kurie dar apgaulingomis svajonėmis minta. Šitokiam šypsniui yra artimi ypač tie simpatingi, retai užtinkami veidai, kurių beveik nuolatinis nedrąsus šypsnis yra atmieštas kažkokio gailumo. Atrodo, kad tai žmonės, kurie jau tebeina per žemę, vos liesdami ją pirštų galais. Tokį šypsnį, tarp kitų, turi ir žinomo katalikų filosofo Maritaino žmona. Apie tokį šypsnį galvoja ir R. Tagore, kai viename savo kūrinyje rašo: "Tavo šypsnis, skausmo šešėlio aptemdintas, yra mano akims saldus."

    Iš kurios tad pusės į šypsnį bežiūrėtume, jis pasilieka vis tas mįslingasis sfinksas, kurio mįslingumui kiekvienu apčiuopiamu atveju išspręsti reikia atskiro rakto. Nes kaip žmogaus veido, taip ir jo šypsenų užnugaryje stovi mums nežinomi ir net negalimi susekti jo ir jo protėvių jau amžinybėn nugrimsdusieji išgyvenimai.

    Poetiškai nusiteikus, galima rasti tų gerųjų, gražiųjų ir simpatingųjų šypsnių, pasklidusių po visą pasaulį ir po visą gamtą. Juk gėlės yra ne kas kita, kaip augalų nusišypsojimas. Upelio čiurlenimas ir žvaigždžių mirgėjimas— tai ta pati gamtos šypsena. O gal ir visa medžiaga šypsosi savo spalvomis? Kai kam atrodo, kad ir daiktai šypsosi: vaikų žaisleliai, skambučių skambėjimas, smulkūs moterų blizgučiai — tai vis šypsenos.

Dorovinė šypsnio vertė

    Iš to, kas pasakyta, galima nujausti, kad yra nedorų šypsnių, užgaunančių artimo meilę. Antra vertus, gali būti šypsnių, kurie yra artimui tikra dovana, lengvinanti jo gyvenimą.

    Turint galvoje tokią šypsnio įtaką, kartais ypač moteris turi dorovinę pareigą valios pastangomis užgesinti savo veido šypseną, kai pajunta, kad susidūrė su tokiu vyru, kurs moters šypseną pergyvena kaip padrąsinimą ar net leidimą netinkamai su ja elgtis. Antra vertus, nepažįstamo ar mažai pažįstamo vyro šypsena moteriai kartais gali dvelkti begėdiškumu ir provokacija.

    Aiškiai nedorovingo šypsojimosi gyvenimiškas pavyzdys yra vyresniųjų ar tėvų šypsojimasis, kai jaunesnieji blogai elgiasi ar ruošiasi ką nors bloga daryti. Toksai šypsojimasis virsta papiktinimu, kai tuo tarpu rimtas, liūdesio atmieštas veidas ne vieną gal būtų sulaikęs nuo nusikaltimo.

    Kalbant apie dorovinę šypsnio palaimą, reikia pirmiausia nurodyti, kad nekartą tasai šypsnis, būdamas malonės ženklu, artina susipykusiųjų susitaikymą. Toksai šypsnis — tai angelas pasiuntinys, kurs užsako tą artėjantį atleidimą ir susitaikymą. Iš nusišypsojusio veido aikštės pakyla tada taikos balandis ir skrenda kito žmogaus veido aikštėn nutūpti.

    Reikia taip pat to palaiminto šypsnio, kai tenka ką nors rimtai įspėti. Tokiu atveju reikia šypsnio, kad to įspėjimo kartumą pasaldintum ir artimo neužgautum.

    Reikia šypsnio dovanos, kai tenka susidurti su kuriuo nors labai nelaimingu nusiminusiu ir prislėgtu, nes toksai šypsnis gali virsti jį stiprinančia išmalda. Nuskaidrinti gilaus liūdesio, t. y. mirties antspaudu pažymėtą veidą ir iššaukti jame šypsnį nekartą yra tas pat, ką jį prikelti gyvenimui. Gaivinančioje palankaus šypsnio srovėje toks asmuo pajunta rodyklę, rodančią jam išeitį iš sunkios padėties.

    Anot vieno ispanų poeto, "svarbu turėti sielą ir šitą sielą duoti kitiems šypsnio pavidalu", nes nekartą siela labiau gali atgaivinti kitą šypsniu negu žodžiu. Kaip tiktų ir gera būtų, jei giliau tikintieji turėtų tokį šypsnį, kurį turėjo tas negras, apie kurį vienas rašytojas taip sakė: "Kai jis kam nors nusišypsodavo, atrodydavo, kad Viešpats užgimė, kad atėjo Kalėdos."

    Maloni šypsena yra artimo meilės apraiška visiems geros valios žmonėms, kurie tik su ja susiduria. Kaip artimo meilė turi lenkti mus visais atžvilgiais spindėti grožiu, nes su gražiais maloniau bendrauti, taip ir šypsena yra pigiausias bei prieinamiausias būdas apsivilkti grožiu.

    Kartais toji pati artimo meilė gali iš mūsų reikalauti ir heroiško šypsnio, kai, patiems esant didelio skausmo prislėgtiems, toji šypsena mums nemaža kainuoja. Ar neheroiška buvo tos mirštančios mylinčios moters šypsena, kuri šypsojosi tik tam, kad jos mylimasis neverktų? Ar neheroiška ir toji šypsena pro ašaras, kai, skaudaus atsisveikinimo valandai atėjus, abu šypsosi, kad tik nepravirktų? Reikia heroizmo ir tai užgautajai pusei, kuri pirma ją užgavusiam nusišypso ir tokiu būdu ištiesia ranką susitaikymui. Nekartą tokio heroizmo iš mūsų reikalauja aplinkybės, kai tenka giedru veidu gyventi ir veikti, nors norėtųsi skęsti ašarose ir tik jose ieškoti suraminimo. Tokiu heroišku šypsnio šydu buvo prisidengusi mūsų laikų šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Kuo daugiau ji kentėdavo, tuo labiau šypsodavosi. Kuo labiau kas nors ją įskaudindavo, tuo gausiau ji tam suteikdavo savo žavingos šypsenos dovaną.

    Atrodo, kad šios šventosios karmelitės įtakoje kita karmelite prancūzė Raphaela de Jesus (mirusi 1914 m.) buvo įkūrusi tokių heroiškai besišypsančių Draugiją (Confrerie des Militantes du Sourire), kurios narės įsipareigoja dvasia, širdim ir lūpomis šypsotis visa tam, ką dieviškoji Apvaizda siunčia, visa tam, ką paklusnumas įsako ir ko vieningumo dvasia reikalauja. Tos draugijos šūkis: "Visokį skausmą Die-vuje pakelti, kad kitiems duotum džiaugsmą."

    Tokios heroiškos šypsenos religinis paskatinimas yra ne tik auka ir kantrybės dvasia, be kurių tokia šypsena nebūtų galima, bet ir Liurde pasirodžiusios šv. Mergelės šypsena, apie kurią liudija ją mačiusioji šv. Bernadeta.

    Gamtoje skleidžiasi gėlių žiedai, kad žmonių lūpos skleistųsi šypsniui...