Alfonsas Grauslys
KATALIKŲ BAŽNYČIOS padėtis Lenkijoje paskutiniuoju metu buvo skirtinga nuo kitų komunistų valdomų kraštų. Norint tai įrodyti, užtenka prisiminti, kad mokyklose buvo dėstoma tikyba, katalikai turėjo savo katalikišką spaudą, savo universitetą Liubline, katalikų atstovų frakciją seime, veikė vienuolynai ir seminarijos, katalikai turėjo net savų kultūrinių organizacijų. Areštuotų kunigų ar vyskupų buvo labai nedidelis skaičius.
Tokiai palankiai Katalikų Bažnyčios padėčiai susidaryti padėjo eilė veiksnių. Vienas jų yra tas, kad iš visų rusiško komunizmo valdomų katalikiškų kraštų Lenkija yra didžiausia ir beveik visa katalikų apgyventa. Jos gyventojų yra virš 27 milijonų. Taip pat lenkų prisirišimas prie tikėjimo ir Bažnyčios buvo visada labai stiprus. Lenkybė ir katalikybė jiems yra beveik tas pat. Ir lenkų patriotizmas juos rišo su katalikybe. Tad nenuostabu, kad komunizmas, kuris tik su jėga ir skaitosi, pajutęs jėgą lenkų katalikų skaičiuje ir jų vieningame nusistatyme, negalėjo tokios jėgos nepaisyti. Jei dar prie šio pagrindinio skirtingos lenkų Katalikų Bažnyčios padėties veiksnio prijungsime su Stalino mirtimi atėjusį varžtų atleidimą, jeigu dar prisiminsime Vengrijos sukilimą, Poznanės darbininkų sukeltus neramumus ir antistalinisto Gomulkos atėjimą į valdžią, tai visai nebus nuostabu, kad komunistai katalikams turėjo nusileisti ir 1956 m. gruodžio mėn. 7 d. tarp valstybės ir Lenkijos episkopato sudaryta sutartimi nustatyti valstybės ir Bažnyčios sugyvenimo būdą. Toji sutartis ir suteikė pagrindines Katalikų Bažnyčiai privilegijas, apie kurias čia ir kalbame. Tačiau paskutiniais mėnesiais pradėjo aiškėti, kad tasai tarp religijos ir komunizmo sugyvenimo eksperimentas (kaip jį Lenkijos katalikų vadai vadino) baigia savo dienas. Šis naujas Lenkijos Katalikų Bažnyčiai nepalankus pakrypimas ir palenkė šio straipsnio autorių su ta nauja katalikų padėtimi Lenkijoje skaitytojus supažindinti.
Bažnyčios lojalumas valstybei
Nors Bažnyčia, nežiūrint sudarytos sutarties, turėjo iš valstybės patirti visokių nesusipratimų ir priekabių, tačiau ji, laikydamasi sutarties, buvo lojali valstybei jos grynai politinės ir ekonominės programos vykdyme. Vyskupai ir pats kard. Wyszynski yra nekartą viešai pasisakę dėl pastovaus priklausomumo Lenkijai tų žemių, kurios po šio karo buvo atgautos iš Vokietijos. Panašiai vyskupai skatino atlikti socialines pareigas, sąžiningai dirbti, vengti nepagrįstų streikų ir stengtis didinti gamybą.
Upelis
Tačiau nuolatinės valdžios priekabės ir sutarties nesilaikymo kaltinimai vertė kardinolą Wyszynski praėjusių metų pradžioje užmegzti oficialius pasikalbėjimus su Gomulka, kad galėtų mišri Bažnyčios ir valstybės atstovų komisija susėsti prie bendro stalo išsiaiškinti visiems nesusipratimams. Tasai aiškinimosi darbas ir komisijų posėdžiai turėjo prasidėti, kai gegužės mėnesį buvo valdžios nutraukti santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės.
Kai praėjusių metų rugsėjo mėnesį Čenstachavoje susirinkę Lenkijos vyskupai parašė bendrą ganytojišką laišką, pilną susirūpinimo Bažnyčios padėtimi Lenkijoje, ir kai ruošėsi tą laišką paskelbti tikintiesiems, valdžia paprašė to laiško neskelbti. Vyskupai iš lojalumo valdžiai nusileido. Tuo metu Gomulka rengėsi vykti į Tautų Sąjungos posėdį, tad nebuvo norima, kad jo padėtis būtų pasunkinta viešame tautų forume.
Pasitarimų nutrūkimas
Pasitarimai tarp Bažnyčios ir valstybės 1960 m. gegužės mėnesį nutrūko.
Tam pasikalbėjimų nutrūkimui valdžiai progą davė šalia Krokuvos naujai statomo miesto įvykiai. Tame naujai statomame pramonės mieste, vardu Nowa Huta, buvo valdžios pažadėtas sklypas, kuriame turėjo būti pastatyta bažnyčia. Kai valdžia vis delsė statyti pažadėtą bažnyčią ir kai pagaliau pasiryžo tame sklype pastatytą kryžių nugriauti ir ten statyti mokyklą, tada prasidėjo neramumai ir demonstracijos, kad nebūtų leidžiama pašalinti kryžiaus. Susirėmimų metu buvo areštuota daug žmonių, o valdžios pareigūnai visai nepagįstai apkaltino Bažnyčią, kad ji tuos neramumus organizavusi. Ši aplinkybė buvo panaudota santykių su Bažnyčia nutraukimui. Netrukus panašūs neramumai pasikartojo ir Silezijoje, Gruenbergo mieste, kur penki tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti dėl atėmimo namų, kuriuose buvo įrengta bažnyčia.
Visų šių įvykių proga valdžia vis labiau pradėjo pulti Bažnyčią. Pagaliau tie puolimai tiek paaštrėjo, kad valdžia sudarytą su Bažnyčia sutartį, atrodo, pradėjo laikyti negaliojančia.
Sutarties nutraukimo vaisiai
Minėtos sutarties nutraukimo pasekmės pradėjo vis labiau ryškėti, ypač religijos dėstymo srityje mokyklose. Nors ir prieš tai tikybos dėstymo leidimas visokiais neteisėtais būdais daugelyje mokyklų buvo trukdomas, tačiau dar prieš metus iš 17 tūkstančių Lenkijos pradžios mokyklų tik devyni šimtai neturėjo tikybos dėstymo, o dabar tokių bereliginių mokyklų jau yra penki tūkstančiai. Švietimo ministeris ir kiti pareigūnai neslepia, kad jie yra pasiryžę tikybos dėstymą pakeisti pasaulietiškos dorovės ir religijų istorijos dėstymu. Žinant antireliginį komunizmo nusistatymą, galima suprasti, kad tais naujais tikybos dėstymo pakaitalas jaunimui bus skiepijamas ateizmas. Panašius nurodymus yra davęs ir Lenkijos apsaugos ministeris politiniams kariuomenės vadovams, pabrėždamas, kad reikia kariuomenėje plėsti materialistinę pasaulėžiūrą ir išrauti, jo žodžiais tariant, "visas politinio ar religinio atspalvio liberalizmo liekanas".
Kiti nesusipratimo šaltiniai
Vis labiau valdžios skatinama gimdymų kontrolė, skleidžiant dirbtinį apsisaugojimą ir nėštumo nutraukimą, yra kita valdžios su Bažnyčia susidūrimo sritis. Tiesa, neskaitant Albanijos, Lenkija stovi Europoje aukščiausiai prieauglio atžvilgiu. Kasmet jos gyventojų skaičius paauga puse milijono. Valdžiai leidžiant ir skatinant, vien tik praėjusių metų pirmąjį ketvirtį ligoninėse ir kitur buvo nužudyta apie 56 tūkstančiai negimusių gyvybių. Valdžia tokį savo elgesį ir varomą propagandą rėmė tvirtinimais, kad šitokio gyventojų prieauglio ji negalinti ūkiškai apvaldyti. Butų statybos, pramonės augimo ir darbu aprūpinimo klausimai verčia valdžią tokiu būdu elgtis. Tuo tarpu Lenkijos episkopatas, ruošdamasis paminėti krikščionybės įvedimo Lenkijoje tūkstančio metų sukaktį (1966 m.) ir kasmet skelbdamas tai iškilmei pasiruošimo novenas, kaip tik praėjusiais metais parinko šūkį: "Gerbkime gyvybę!" Savo praėjusių metų ganytojiškame laiške kard. Wyszynski šį šūkį pagrindė ir išvystė savo pamokslais. Anot jo, Lenkija savo žemės plotais gali išmaitinti 80 milijonų gyventojų, vietoje dabar esamų 30 milijonų. Valdžia reagavo į tokį Bažnyčios nusistatymą ir apkaltino ją nelojalumu bei tolerancijos stoka.
Prie nesusipratimų padauginimo dar prisidėjo paskelbimas visiems privalomų civilinių jungtuvių, katalikų labai mėgiamų švenčių (pvz. Trijų Karalių ir Žolinės) panaikinimas, Bažnyčios veiklos apribojimas vien tik bažnyčios patalpomis, Bažnyčios nuosavybės teisės nepripažinimas iš Vokietijos gautose srityse, Kielcų vyskupo Kaczmarek ignoravimas, kunigų seminarijų mokslo ir bibliotekų kontroliavimas, trijų ateistinių žurnalų leidimas ir t. t. Be visa to. Bažnyčia negali pamiršti prieš keletą metų įvykusio fakto, kai valdžia iš vyskupų atėmė ir uždėjo savo kontrolę labdarybės organizacijai "Caritas". Ši galinga organizacija su įvairiom savo išlaikomom įstaigom buvo viena geriausių priemonių plėsti ir palaikyti masėse Bažnyčios įtaką.
Kaip tikra rakštis Lenkijos Katalikų Bažnyčios kūne yra komunistų bandymas suskaldyti kunigus ir juos nepalankiai ar bent skirtingai nustatyti prieš vyskupus. Komunistų sukurta "Pax" organizacija stengėsi katalikų tarpe ugdyti mintį apie komunizmo ir katalikybės suderinimą, nors niekam juk nėra paslaptis, kad komunizmas yra oficialiai paskutiniųjų popiežių pasmerktas. Ši organizacija tikrai kai kuriuos veikė suvedžiojančiai, nes savo periodiniame leidinyje ji visados veidmainingai reiškė vyskupams "pagarbą".
"Kunigų patriotų" organizacija, turinti keletą šimtų narių ir esanti valdžios kontrolėje (nes yra medžiaginiai valdžios šelpiama), taip pat sąmoningai ar nesąmoningai prisideda prie Bažnyčios skaldymo. Prisidengusi nekaltais tikslais, pvz. mobilizuoti geros valios žmones krašto atstatymui ir kovoti prieš visuomenines ydas, ši organizacija išeina iš bažnytinės vadovybės, iš jos drausmės ir iš kovos fronto. Jeigu iš jos ir nebūtų reikalaujama tiesioginės kovos prieš Bažnyčią, tai bent yra reikalaujama palankaus valdžiai tylėjimo ir tokio lojalumo, kurs, prieštaraudamas Bažnyčios idealui "sentire cum Ecclesia — jausti su Bažnyčia", gali pastatyti tokios organizacijos narį ant Bažnyčios išdavimo ribų.
Prisimenant "Pax" organiazciją, reikia pastebėti, kad paskutinėmis spaudos žiniomis jai yra atimta pašalpa. Kas už šio fakto slepiasi, dar kol kas nėra aišku.
Kas toliau?
Sunku tikėti, kad artimiausioje ateityje Lenkijos komunistinė valdžia drįstų kruvinai persekioti Bažnyčią, bet paminėtieji valdžios elgesio pasireiškimai rodo vis didėjantį spaudimą.
Apie tolimesnius komunistų planus Bažnyčios atžvilgiu labai atvirai yra pasisakęs žymus visuomenės opinijos Lenkijoje formuotojas, laikraščio "Žycie Warszawy" redaktorius H. Korotynski. Jis pasisako, kad katalikai Lenkijoje sudaro didelę daugumą, todėl valdžia negali su jais nesiskaityti. Anot jo, dar ilgai Bažnyčia ir dvasiškija Lenkijoje gyvuos. Dar ilgai teks vieniems šalia kitų gyventi idealistinės ir materialistinės pasaulėžiūros atstovams. Kadangi valdžia šiuo metu turi statyti socializmą, tai ji negali per daug kovoti prieš religiją, nes religinė kova suskaldytų darbininkiją ir sumažintų jos darbingumą, nes dalis energijos būtų išeikvota toje kovoje. Tad reikia dabar Bažnyčios ir valstybės koegzistencijos, kad pasaulėžiūrinė kova nevirstų politine. Dabartinis uždavinys yra ne religijos persekiojimas, bet jos dvasinių šaknų išrovimas. Tokiu būdu šis žymus komunistas aiškiai pasisako, kad Katalikų Bažnyčia vis tiek vienaip ar kitaip turės būti sunaikinta ir kad ji ateities perspektyvų Lenkijoje neturi. Šį jo pasisakymą pateikia gerai informuotas Prancūzijos katalikų leidžiamas žurnalas "Informations Catholigues" (1960. XI. 15.).