Spausdinti

PRANAS RAZMINAS

(Straipsnis, laimėjęs “L.L."  konkurse I-ją. premija)

    ATSAKYMAS butų trumpas: išlikti žmonėmis — moraline bei religine prasme ir lietuviais — tautine bei lietuviškosios kultūros prasme.

     Tai mes, išeiviai, gerai suprantame, bet naujojo gyvenimo sūkurys taip mus sugriebė į savo reples, kad, rodos, būsime kai kurie šiuos savo uždavinius pamiršę ir pasidavę iš išorės ateinančioms jėgoms.

Išeivijoje

     Palikdami tėvynę ir apgailėdami buvusias joje laimingas dienas, vis dėlto išsinešėme su savimi senas žaizdas, nesutarimus ir politinius, socialinius bei visuomeninius nesklandumus. Netrukus tuos nesklandumus perkėlėme net į dar nesuskubtą sutvirtinti kovos frontą už tautos laisvę. Kurdami išeivijoje bendruomenę ir kitas kultūrines institucijas; suskubome ten įnešti ir politinio susiskaldymo elementų, kurie tų institucijų plėtojimąsi ne tik pristabdė, bet kai kuriais atvejais ir visai sutrukdė.

     Bėgant metams, jau plačiuose emigracijos plotuose mus, silpnesniuosius, ištiko oportunizmas. Jis gana plačiai išsišakojęs ir graužia, kaip juodas kirminas, o mes tariamės esą ištikimi savo tautai ir savo pasaulėžiūrai bei principams. Tačiau koks bebūtų atsineštas mūsų kraitis į išeiviją, yra tam tikrų dalykų, be kurių joks kultūringas žmogus negali apsieiti, jau nebekalbant apie tuos, kurie turi specialius uždavinius, pačių laisvai prisiimtus ar kitų uždėtus.

     Įpareigojimų turime nemaža. O nuo jų nusikreipti lengva sąžine negalime. Tuos, kurie nuo tų pareigų bando pabėgti, galima pavadinti oportunistais. Pats laikas naujiesiems išeiviams peržvelgti savo darbus ir prieiti tam tikrų išvadų.

     Besiknaisydami dešimties metų gyvenimo juodraščiuose, pastebėsime, kad mūsų nepasisekimų priežastys glūdi mumyse pačiuose, mūsų plaukime su gyvenimo srove, mūsų jau minėtame oportunizme.

     O tas sunkusis ant mūsų sąžinės gulįs akmuo, mūsų jaunimo tautinės sąmonės menkėjimas prasidėjo dėl mūsų pačių klaidingų žingsnių. Jei mūsų šeimose nebūtų buvęs pažeistas tikėjimas tautos antruoju prisikėlimu ir laisve bei grįžimo būtinumu, jei būtų labiau atkreiptas dėmesys į kai kurių čia rastųjų gyvenimo reiškinių nepastovią vertę ir būtų buvęs stipriau prisaugotas jaunimas, šiandieną nereikėtų verkšlenti dėl mūsų jaunime įsigalėjusių ydų, nuo kurių vienu mostu jo negalima atplėšti.

     Kokia bebūtų dabartiniu metu mūsų tautinės sąmonės padėtis, jai pakelti ir palaikyti reikalinga tam tikrų institucijų, be kurių lietuviškoji išeivija, norėdama išlikti gyva, negali apsieiti.

     Pagrindinės institucijos yra šios:

     1.    lietuviškoji šeima,

     2.    lietuviškoji mokykla,

     3.    lietuviškoji parapija.

     Šias pagrindines kolonas ateina paremti lietuviškosios organizacijos ir lietuviškoji spauda. Lietuviškąją sąmonę vainikuoja lietuviškasis kūrybingumas plačiąja prasme įvairiuose lietuviškosios kultūros plotuose.

     Tiesa, atsineštoji kultūra jaunojoje generacijoje truputį keisis, įgaudama kiek kitokį atspalvį, bet nesunku bus atpažinti ją esant lietuvišką. Atsiribojimas nuo minėtų institucijų, ant kurių auga ir gyvena tautinė gyvybė, yra savęs paniekinimas ir mirtis.

Lietuviškoji šeima

     Beieškodami priežasčių, dėl kurių naujosios išeivijos tautinė ambicija taip greitai blėsta, įžvelgiame visose kolonose tam tikrų pažeidimų.

     Pirmiausia nukreipkime žvilgsnį į lietuviškąją šeimą, į kurią dabar visų mūsų krypsta dėmesys. Esame teisingi, nes šeima yra tautinės sąmonės branduolys. Nuo jos skaistumo bei kilnumo priklauso ir tautinės sąmonės lygis. Jeigu nėra lietuviškosios šeimos, nėra ten nė grynos lietuvių kalbos, nėra lietuviškai kalbančio atžalyno, viskas prarasta. Ne be reikalo taip išgąstingai žiūrima į besikuriančias mišrias šeimas bei į kitas šeimose atsiradusias negeroves, kurios ardo lietuvybės pagrindinę koloną.

     Išsiskyrusių (pagal amerikiečių paprotį) ir žmonų bei vyrų pakaitalų suradusių vis augąs procentas verčia rimtai susimąstyti.

     Lietuviškų šeimų rezidencijos turėtų būti tarsi uždaros ir atskirtos nuo pašalinių įtakų lietuviškos ambasados, o peržengę tėvų namų slenkstį vaikai turėtų švenčiausią pareigą į gimtąją kalbą įsibrovusias šiukšles palikti už durų. Nepateisinamas ir lietuviškų pavardžių bei vardų darkymas.

     Ekonominių gėrybių per didelis graibstymasis, greito praturtėjimo liga taip pat neigiamai paveikė į lietuviškosios šeimos harmoniją. Išėjo dolerių kalti tėvas, išėjo motina, o vaikai buvo palikti auklėti gatvei ir neauklėjančiai mokyklai.

     Vaikai augo ir brendo pagal jau čia rastąjį bendrąjį standartą. Taip, tėvai praturtėjo, bet neteko vaikų. Abu apniko nervingumas ir nuolatinis rūpestis, kaip juos susigrąžinti.

Lietuviškoji mokykla

     Tremties lietuviškąsias aukštesniųjų mokyklų tradicijas garbingai tebetęsia Vasario 16-sios gimnazija, o mes čia, Amerikoje, gausingiausioji išeivių grupė, užgavėjome įvairių rūšių šeštadieninėmis, kuriose tėvų ir mokytojų kovojama nors už lašelį lietuviškosios sąmonės prieauglio širdyse ir protuose. Mes pinigų seniai jau turime net kelioms normalioms mokykloms sukurti, bet neturime noro dėl įsigalėjusio mumyse oportunizmo: kam jos mums šiame krašte reikalingos, jei mums taip gera ir tiek laisvės, plaukiant su gyvenimo srove, jei nei mes, nei mūsų vaikai senojon tėvynėn negrįš? Čia mums visais atžvilgiais geriau ir saugiau.

     Toks galvojimas lengvai pateko ir į jautrias mūsų jaunimo smegenis ir padarė didelius nuostolius. Klaidingai sujungėme grįžimo momentą su lietuvybės išlaikymu, lyg lietuvybė be grįžimo nustotų savo didybės ir moralinio vertingumo. Nei mes savo noru esame lietuviais, nei savęs nesužalodami galime lietuviškumo atsisakyti.

     Paskutiniuoju metu kažkas pradėjo žadinti snūduriuojančią mūsų sąmonę. Jau pradedame suprasti per toli nukeliavę. Pradedame jungtis, atšaldami nuo to, kas mus skaldo. Tai pradžia.

     Jau kuris laikas, kai gyva idėja bendruomenėje steigti normalią lietuviškąją gimnaziją. Šis reikalas diskutuojamas, bet konkrečiai nesiryžtama darbo pradėti, nes pagrindinis reikalas — pinigas, kurio lengvu būdu nesurinksi. Prireiktų gero penkmečio, kol būtų realizuotas darbas. O per tą laiką dar labiau jaunimo veidas pasikeis. Reikėtų labai rūpestingai ieškoti kandidatų lietuviškajam židiniui. Be to, ką mes žadėsime tiems, kurie ryšis į naują židinį ateiti, jei jau patys būsime apgesę ir nedaug tesiskirsime nuo tų, kurie pas mus ateis šviesos ieškoti? Mūsų jaunimas žiūri labiau praktiškos naudos negu ore kabančių idealų. Gal dėl to jis labiau linksta į geros profesijos įsigijimą negu į asmenybės ugdymą. Kai kurie tų abiejų dalykų ir nebeskiria. Kiek priešingumų mumyse!

Lietuviškoji parapija

     Šiame skyrelyje liesiu tik katalikus, nes jie yra gausingiausi. Todėl ant jų pečių gula ir didžiausioji atsakomybės dalis. Turėtumėm vieną kartą visam laikui įsisąmoninti, kad lietuviškajai parapijai priklausyti nėra mūsų malonė, bet šventa pareiga ir kaip kataliko, ir kaip lietuvio. Ir jei pačioje pradžioje tai visi būtumėm supratę, galimas dalykas, šiandieną jaunimo problema nebūtų tokia aštri, mūsų jaunimo organizacijų lygis būtų aukštesnis ir visas lietuviškasis gyvenimas giedresnis. Deja, mes atėjome į klebonijas tik su reikalavimais, patys, kaip katalikai, nepasirodę drausmingi, ir tai mums tapo fatališka. Padarėme, grubiai tariant, taktinę klaidą.

     Apie visuotinį lietuvių kalbos reikalingumo pripažinimą nedrįstu kalbėti. Daug kur būtų atsimušę ar atsimušė, kaip į sieną, bet netikėti daugelio gera valia ir reikalo supratimu nebūtų teisinga. Principinių kliūčių, kiek žinoma, nebuvo. Šiandieną — po laiko. Praslinko net dešimt metų, bet nemažas nuošimtis naujųjų ateivių ir dabar nepriklauso lietuviškoms parapijoms.

     Taip dėl savo kaltės netekome ar neįgijome didžiausio lietuviškam jaunimui ramsčio. Tiesa, turime vieną kitą skaisčiai šviečiančią lietuvybės koloną, bet tūkstantinei jaunuolių miniai to nepakanka. Beliko ieškoti kitų kelių. Mes taip ir darome, bet darbo rezultatai nelabai džiugūs.

Lietuviškosios organizacijos

     Dėl rašinio apimties varžtų, sustosiu tik ties išeivijos jaunimo organizacijomis. Čia iškyla daugybė klausimų, kurie prašyte prašosi išsprendžiami ar bent bandomi sugrupuoti ir prabėgomis paanalizuoti.

     Jaunimas mėgsta organizacijas: į jas mielai rašydinasi ir jose dirba. Jaunesniame amžiuje jaunuoliai nelabai nusivokia, kuri iš esamų organizacijų jiems labiau patarnautų, jų asmenybę brandindama ir lietuviškumą puoselėdama. Paprastai jie nuseka paskui savo vyresniuosius draugus. Dėl to labai svarbu tėvams, kiek jų jėgos ir supratimas siekia, nurodyti vaikams tinkamiausią kelią. Jaunimas ieško džiaugsmo ir žaidimų, per daug nesirūpindamas savo asmenybe. Tik vėliau gal jis pajus savo vidaus pasaulio tuštumą, kai gyvenimas iš jo pareikalaus ką nors duoti.

     Mūsų jaunimo organizacijose įsigalėjęs lėkštumas. Nariai vengia saviauklos. Suprantama. Jie per mažai skaito ar net ir visai nenori skaityti šios rūšies literatūros. Dažnai jie ateina į susirinkimus, kaip amerikiečiai sako, "užmušti laiko". Tiesa, turime šviesių žiburėlių ir pradinėse, ir aukštesnėse, ir aukštosiose mokyklose, turime jau baigusių ir išėjusių į gyvenimą, turime jaunų vadų, bet jų neužtenka plačiuose darbų baruose.

     Džiugu, kad toji mūsų jaunimo dalis, kuri žavisi didžiaisiais žmonijos idealais ir jų siekia krikščioniškosios šviesos dengiami, yra patikimiausia ir daugiausia teikia vilčių.

     Kaip senimo veikla taisytina, taip ir jaunimo organizacijos reikalingos atsargios reformos. Tai padarę, galimas dalykas, užtikrinsime vienai generacijai tautinės sąmonės pakankamumą. Jaunimui reikia ne tik proginių, bet reguliarių kiekvieną šventadienį tinkamų lietuvių kalba pamokslų ir platesnio masto dvasinių susitelkimų.

     Jei Vaižgantas ieškojo jaunųjų kūryboje deimančiukų, tai mes išeivijoje Ieškokime deimančiukų pačiame jaunime. O jų atradę, duokime šviesos jiems sužėrėti. Parodykime šiems perlams gražų jaunystės idealų pasaulį ir patys švieskime, kad mūsų žodžiai nesiskirtų nuo mūsų darbų. Įtikinkime, kad jis gražiausiai gali sušvisti tik savųjų tarpe ir savajai tautai. Taigi, organizacijų vadovų, dvasios vadų, tėvų ir mokytojų laukia milžiniškas darbas, kad iš to beformio molio išeitų gražus kūrinys.

     Kad tai galima padaryti, patvirtina mūsų tautos laisvės dienų trumpa, bet didinga jaunimo istorija. O tas darbas reikalingas pradėti ir įpusėti pirmiau negu surinksime milijoną, pirmiau negu pastatysime lietuviškajai gimnazijai rūmus. Darbo pradžia —- šios dienos data.

Lietuviškoji kultūra ir lietuviškasis kūrybingumas

     Visa, kas daroma lietuviškajai kultūrai palaikyti ir lietuviškajam kūrybingumui puoselėti, yra neįvertinamai brangus dalykas. Įvairūs literatūros ir meno konkursai bei premijos, jaunųjų talentų iškėlimai bei iškilimai ir kiti kultūriniai reiškiniai yra labai brangintini dalykai. Lietuviškoji spauda visa tai globoja ir iškelia viešumon, kaip teigiamas lietuviškojo kūrybingumo apraiškas. Augantieji talentai, neturėdami lietuviškos aplinkos, lengvai ir neišvengiamai pasuks į visų linksniuojamus tarptautinius vandenis.

     Lietuviškų asmenybių prasiveržimai savoje aplinkoje turi būti tarsi audra virš tyvuliuojančių vandenų. Atsiradusios drumzlės ir nuosėdos pranyks, ir vanduo atgaus grynumą. Kad tik 5% išleistumėm lietuviškajam reikalui iš tos sumos, ką išleidžiame kitoms ne visai būtinoms materialinėms gėrybėms, vaizdas pasikeistų. Savo ekonominiam gerbūviui sukurti parodėm milžiniškas pastangas ir gerokas skaičius trumpu laiku patekom į pasiturinčiųjų kategoriją, bet mūsų pačių dvasiniame gyvenime atsirado spragų, lūžių ir nusigręžimų nuo anksčiau turėtų kultūrinių užsimojimų.

     Ar ne laikas būtų apkarpyti sparnus į platumas išsiskleidusiems banketams, baliams ir kitiems žmogaus gyvenimo vargingų dienų atžymėjimams, o nukreipti savo jėgas pozityviam kuriamajam darbui. Tiek būsime gajūs ir patvarūs, kiek būsime dvasingi ir subrendę didžiose gyvenimo problemose.

     Palaimintas būtų milijonas mūsų didžiajam reikalui, bet turėtumėm stipriai paieškoti būdų, kaip apsisaugoti nuo milijono nuomonių, skirtingų reikalavimų, pasiūlymų, ambicijų, kai mums tereikalingas tik vienas rūpestis — lietuvybės išlaikymas.

     Ar netiktų griebtis pirmiausia sveiko ir greito savęs pačių ir savo aplinkos remonto? Mūsų tautinė gyvybė ne milijonuose, bet mūsų moraliniame pajėgume, mūsų idealizme. Argi mes ir neapsnūdome, besiekdami ekonominio gerbūvio? Argi mes ir neužmigome, kaldami milijonus?

     Suglaudžiant šio rašinio mintis, galima būtų jas šiaip sugrupuoti:

     1.    Saugotis ir saugoti jaunimą nuo:

     a)    mišrių šeimų,

     b)    ardymo savo ir kitų šeimų (pagal užkrečiantį amerikiečių pavyzdį),

     c)    alkoholio besaikio vartojimo,

     d)    pagoniškosios dvasios bei pagoniškosios moralės, skubiai besiveržiančios į lietuviškus židinius;

     2.    Pasilaikyti bei puoselėti:

     a)    kultūringus lietuviškus papročius,

     b)    vieningą lietuvišką šeimą.

     c)    jaunuomenės idealizmą ir jos tautinę sąmonę,

     d)    lietuvišką spaudą,

     e)    lietuvišką kūrybingumą,

     f)    sąmoningą religingumą,

     g)    negęstančią ištikimybę kenčiančiai savo tautai.

     Redakcijos pastaba. Drauge su šiuo pirmąją premiją laimėjusiu straipsniu spausdiname ir antrąją premiją laimėjusįjį. Buvo jury komisijos narių, kurie norėjo antrajam skirti pirmąją premiją. Antrojo straipsnio mintys yra labai drąsios ir "netradicinės". Ar jos yra teisingos, tesprendžia patys skaitytojai. Redakcijai būtų malonu išgirsti jų nuomonę.