DANUTĖ AUGIENĖ

    ŠIAME straipsnyje sustosime prie vienos kitos minties, kurios įgyvendinimas galėtų palengvinti moters — motinos kelią.

    Kas gi nežino, kad šeimą sudaro ne vienos motinos? Šeimoje mes turime motiną — žmoną, vyrą — tėvą ir vaikų, nes tokia yra normali šeimos paskirtis. Tik tos visos trys žmonių grupės, eidamos šalia ranka rankon, gali pastatyti stiprius ir vėtrų nepajudinamus šeimos rūmus.

    Atėjus pavasariui ar artėjant šventėms, mes pratę remontuoti savo namus, dažyti tvarkyti gyvenamus butus, darže sodinam gėlių, ravim piktžoles, plaunam virtuvę ir blizginam automobilius, o kiek kartų sustojam prie savo šeimos gyvenimo problemų? Kiek kartų aptariam, kas mūsų gyvenime yra taisytina, kas keistina, ką turėtume naujo įnešti, ko privalome atsisakyti? Mes purškiam daržoves ir vaismedžius, kad vaisiai augtų nesugedę, o kaip su mūsų dvasinio gyvenimo daigais? Ar mes purename jiems dirvą? Ar stengiamės naikinti ten kartais saugiai besi veisiančias bakterijas? Ar parodom geros valios kritiškai pažvelgti į savo elgesį ir savo pareigų atlikimą?

    Bent Motinos Diena ir kitos didžiosios šventės turėtų būti tokio susikaupimo ir susimąstymo dienos. Vyrų, moterų ir vaikų. Atsakykime, ar mes buvome, ar esame tokie, kokie privalėjome.

    Nupirkti gėlių ar dovanų, padeklamuoti eilėraščių ar suruošti minėjimą su vaišėmis yra nepalyginamai lengviau negu atlikti gerai savo šeimoje nešamas pareigas. Yra daug sunkiau būti be priekaišto savo elgesyje, savo darbe, savo įpročiuose ir savo kalboje.

    Moters — motinos pareigos yra nepaprastai sunkios. Jei teisinga, kad vyras yra galva, o moteris — širdis, tai jos pareigos yra pernelyg atsakomingos. Jei galva gali ilsėtis naktimis — širdis nenustoja plakusi nė sekundės. Jei galva gali dirbti labiau ar mažiau įsitempus, širdis turi išlaikyti lygsvarą ir nuolatinį tęstinumą. Širdis reaguoja į kiekvieną įvykį, ji maitina kūną ir palaiko gyvybę. Ji nepakenčia nieko nešvaraus, nieko nuodingo. Kūnas gali būti deformuotas, kūno dalys neveiklios, bet žmogus bus gyvas, kol širdis gyvens. Todėl neveltui dabar sakoma, kad Lietuva išliks gyva, kol turėsime susipratusių ir kilnių lietuvių motinų. Štai kokia sunki atsakomybė moterims — motinoms! Kuo maitinsi savo brangiuosius asmenis? Ką jiems skiepysi, apie ką kalbėsi? Kokius jausmus formuosi besivystančiam kūdikiui, ką įdiegsi į širdį bręstančiam vaikui, kuo būsi savo senstančiam vyrui?

    Moters — motinos valstybė yra plati ir didinga, tačiau įtempta ir sunki. Visi į šeimą suneša savo rūpesčius ir problemas, visą gatvės triukšmą, nepasisekimus, pyktį, laimę, entuziazmą. Moteris turi viską išlyginti, palaikyti ar sušvelninti, sudaryti vieną darnią melodiją. Ji turi mokėti išklausyti, sugebėti matyti, suprasti; žinoti, kada tylėti, kada prakalbėti, sugyventi vienodai su visais, kartais derintis prie kelių priešingų nuomonių ir nuotaikų. Tai reikalauja didelės įtampos, sugebėjimų ir jėgų. Tam reikia daug pasiryžimo. Tam reikalinga Visagalinčio pagalbos ir Jo globos. Moteris — motina turi būti verta pagarbos. Ji turi būti tyra, švelni, spinduliuojanti gerumu ir šviesa — lyg žvakė ant altoriaus, kuri mums kalba apie amžinybę. Tų visų ypatybių ir vertybių moteris nepasieks lengvai, nes ją supąs pasaulis yra pilnas pavojų sukasdienėti, pasinerti medžiagos perkrovime, žūti dvasiniai arba visai sumenkėti. Žvilgtelėkime, kokia yra moters kasdienybė: skalbimas, virimas, rūbų lopymas, valymas, indų plovimas, rėkiantieji vaikai, ligos, barniai, skubotumas, nuolatinė netvarka — visa tai pakerta moters jėgas, ir ji gali virsti tikrai baisiu sutvėrimu, jei į pagalbą nesišauks Jėgos, kuri jai duos kantrybės, ištvermės, švelnumo ir išmokys kiekviename menkiausiame ir įkyriausiame darbe surasti tikros prasmės ir vertybės branduolį, iš ašaros išspausti laimės lašą, o iš skausmo įskelti naujos ugnies savo sielai. Aušrą pamato tik tas, kuris budi, ir pragiedrėjimą kasdienybėje žmogus pajus, tik nuolat budėdamas.

    Reiktų įsisąmoninti šeimą sukūrusiems žmonėms, kad yra beverčiai visi turtai, gražiausios pilys, moderniškiausi patogumai, jei jie nėra ryšys tarp vyro ir žmonos, tarp vaikų ir tėvų, jei tos gėrybės nepakelia žmogaus ir jo nepadaro kilnesniu ir tauresniu, jei jame neišryškėja labiau dvasinė pusė.

    Juo daugiau žmogus iš savęs reikalauja, juo jis yra stipresnis mylėti, o meilės šeimoje esam reikalingi daugiau negu ko nors kito. Ne be reikalo šv. Rašte mes skaitom: "Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau žvangantis varis ir skambančios kanklės. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą taip, kad galėčiau perkelti kalnus, neturėčiau gi meilės — aš esu niekas" (I Kor. 13, 1-2). Iš tikrųjų, jei taip svarbi meilė, ką reiškia mylėti? Tai tarnauti, jaustis ir būti naudingu, tai eiti ligi savęs užsimiršimo ir galvoti apie kitą; tai susitaikinti su mintimi būti kitų užmirštam, išmokti kentėti tyliai, su šypsena, kad kitas būtų laimingas. Juk sakoma, kad vienintelis kelias užmiršti savo rūpestį, skausmą, vargą, kančias yra nukreipti dėmesį į artimą, jo reikalus. Atsibusti iš savęs mylėjimo, atsiplėšti nuo savo asmens ir imti gyventi kitiems. Gyvendami kitiems, pajusime gyvenimo prasmę, žinosim, kad esame reikalingi, kad mūsų buvimu lengvėja kitų sunkumai.

    Motinos — žmonos gyvenimas ir yra amžinas savęs užmiršimas, savęs išsižadėjimas. Moteris — motina turi mirti sau, kad gyventų kitiems. Tai jos pareiga ir uždavinys. Jei iš karto toks mano teigimas pasirodys perdėtas, neįtikinąs, tai įsigilinę, pastudijavę laimingas ir nelaimingas šeimas, pamatysime, kad tai tiesa.

    Moters — motinos pareiga elgtis taip, kad visi šeimos nariai ilgėtųsi namų šilimos, kad visiems būtų miela skubėti į juos, kad namų durų slenkstis būtų vieta, vedanti į kažką, kas tave mielai sutinka, supranta, palepina, užjaučia, pataria, kur galima tylėti, jei kalbėti neturi noro, kur galima rasti atsakymą, kai tau kas neaišku, kur gali pasidalinti skausmu ir už tai gauti džiaugsmo, kur gali sušilti, kur gali pasislėpti nuo vėjo ir audrų, nuo piktų žmonių ir užsklęsti duris aplinkos pagundoms.

    Yra didelė klaida išjungti iš šeimos tėvą, atimti jam pareigas ir kartu nuopelnus ir tuo pačiu jį pastūmėti į abejingumą visam šeimos atsakomingam darbui. Tėvo reikšmė šeimoje lygiai tokia pat svarbi, ir jo dėmesys privalo būti sukauptas ne vien į materialinę šeimos išlaikymo pusę. Tėvo įtaka ir jo žodis yra labai svarbūs, o jo abejingumas šeimos auklėjimo darbe nepaprastai žaloja vaikų sielą ir ją drasko, sunkiai leisdamas teigiamai apsispręsti. Dievas panaudojo vyrą ir moterį naujos gyvybės kūrime, bet jų darbas tuo nesibaigia ir pareigos neišsiskiria. Jos tęsiasi bendru siūlu ligi paskutinio širdies mušimo. Vyro rolė yra nepaprastai svarbi motinos — žmonos gyvenime, jos, kaip matėm, labai sunkių pareigų atlikime.

    Yra lengva dalintis materialine našta, išoriniais dalykais, nedatekliumi, daug sunkiau dalintis savo dvasiniais pergyvenimais, jausmais, o dar sunkiau išsiaiškinti kančias, kurias vieni kitiems padarome savo neapdairiu elgesiu, negalvojimu, dėmesio nekreipimu. Moters prigimtis yra skirtinga nuo vyro, jos visa dvasinė sudėtis kitokia, jos visas gyvenimo ir jo reiškinių vertinimas jautresnis. Retas vyras apie tai galvoja, dar retesnis į tai kreipia dėmesį ir labai retas parodo noro moterį suprasti. Kaip dažnai vyras vienu grubiu žodžiu sugriauna gražiausius moters planus, kuriems ji ruošėsi palengva ir atsidėjus, kaip dažnai savo neapdairumu užmuša savo žmonoje nuoširdžią draugę ir įsigyja abejingą bendrakeleivę. Tikslu būtų žinoti vyrams, kad jei moters kelias yra aukos kelias, tai nereiškia, kad vyras gali virsti jos budeliu. Vyrams reikėtų įprasti išmokti daugiau galvoti apie kitą. Bendrame gyvenime nėra menkniekių ir labai didelių dalykų. Visi jie vienodai reikšmingi. Mokėti išklausyti, pastebėti, domėtis kiekvienu jos rodomu dalyku, nenutarti nieko, bendrai nepasitarus, vengti staigmenų — patrauks moterį ir leis išsiskleisti jos dvasinėms geroms ypatybėms. Vyras ir moteris šeimoje yra du keleiviai viename kelyje į Dievą, ir reikia pastangų iš abiejų pusių, kad kelias nebūtų per sunkus. Iš tikrųjų, bergždi būtų reikalavimai iš motinų, kad jos išauklėtų vaikus, tinkamus šeimai, gero charakterio, taikius, sąžiningus, paslaugius, pilnus Evangelijos dvasios, kupinus gero žmogaus savybių, jei tie vaikai nematys šeimoje gero ir gražaus pavyzdžio: užjaučiančio, rūpestingo ir švelnaus tėvo, susivaldančio ir santūraus vyro ir nuoširdaus draugo bei kaimyno.

    Labai dažnai moteris - motina yra apkraunama ne tik dvasinėmis pareigomis, bet pernelyg apsunkinama ir fiziniais darbais. Dabar, kai daugumoje moteris išeina iš namų dirbti kartu su vyru, namų pareigos privalo būtį padalintos tarp motinos ir tėvo. Vyras negali galvoti turįs privilegiją, iš darbo parėjęs, paskęsti minkštoje kėdėje, užsidengęs galvą laikraščiu, kol žmona paruoš valgį, sutvarkys butą, aprūpins vaikus, po vakarienės suplaus indus, bėgs į rūsį skalbti baltinių ar išskalbtus laidyti, vyras gi, pasiskaitęs ir pasiklausęs žinių, ramiai sau sapnuos sotų Amerikos gyvenimą ir bus gerokai numigęs, kai žmona tyliai priguls prie šono. Reikia tikėtis, kad lietuvis vyras visur ir visada dalinasi savo žmonos - motinos kasdienybės našta ir dvasinėmis problemomis, nes geri vyrai myli ir užjaučia savo žmonas ne tik vieną kartą metuose, Motinos Dienos proga.