Spausdinti

prie šeimos židinio

D. Petrutytė

Pagrindinis principas

     Norint trumpai aptarti Montessori sistemą, nėra taip lengva, kaip dažnai kai kam atrodo. Sunkumas kyla iš to, kad beveik neįmanu yra išskirti, kuris jos sistemos principas yra svarbesnis. Jie visi yra nepaprastai tampriai vienas su kitu susipynę ir, pradėjus juos nagrinėti, atrodo, lyg jie būtų vienas iš kito išaugę. Žymus anglų pedagogas E. M. Standing šitaip yra pasakęs: "Organizme visi organai yra svarbūs, nes kiekvienas atlieka būtiną darbą, tarnaudamas visumai. Lygiai taip pat yra su Montessori sistema, nes ji yra gyva sistema." Gyva ji yra dėl to, kad ji nėra sukurta, bet išaugusi iš paties žmogaus ir atitinkanti jo fizinius bei dvasinius reikalavimus.

     Niekas šiandien negali užginčyti, kad Montessori įnašas į mokslo lobyną yra didelis ir nepamainomas. Ji yra vienintelė sujungusi savo asmenyje gydytojos, chirurgės, psichiatrės, psichologės ir pedagogės profesijas ir teoretiškai ir praktiškai. Jai nesvetimi filosofijos, gamtos ir matematikos mokslai. Todėl Montessori sistemoje ir jaučiamas daugybės principų vieningumas, kas yra būdinga kiekvienam organizmui, nežiūrint daugybės paskirų organų. Pvz. kokia nauda iš paruoštos aplinkos, jei joje nebus tinkamai pasiruošusio žmogaus, kuris sugebėtų tarpininkauti tarp vaiko ir aplinkos? Ką padės nesikišimas į vaiko gyvenimą, jei mes nesame išmokę atskirti tikrosios laisvės nuo palaidumo? Arba kaip galima kalbėti apie davimą vaikui laisvės, jei nėra paruoštos aplinkos ir net supratimo, kaip ją paruošti?

V. Vizgirda Freiburgo apylinkėse

     Bet vis dėlto vieną principą galima laikyti svarbesniu už kitus, nes iš tikrųjų į jį susieina visi kiti principai. Tai yra, kad vaikas iš esmės skiriasi nuo suaugusiojo. Visa šito principo svarba glūdi sugebėjime įžvelgti šito skirtumo esmę. Kad vaikas skiriasi nuo suaugusio, tai visada buvo žinoma. Tų skirtumų buvo priskaičiuojama ištisos eibės. Pvz. vaikas — mažas, suaugęs — didelis; vaikas — silpnas, suaugęs — stiprus; vaikas — kvailiukas, nieko nežinantis ir nesugebantis, suaugęs — gudrus, protingas ir turtingas patyrimais; vaikas gyvena konkrečių daiktų pasaulyje, o suaugęs — idėjų pasaulyje; vaikas — judrus, veiklus "gyvasis sidabras", suaugęs — ramus, sėslus, ir t. t.

     Nė vienas iš aukščiau paminėtų dalykų neišreiškia esminio skirtumo. Tačiau, juos paėmus kaip esminius, ir įvyko eibės nesusipratimų bei problemų. Dėl to pridygo, kaip grybų po lietaus, įvairių pedagogikų ir sistemų, kurios pasirodė esančios netinkamos. Montessori įžiūri esminį skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo šiame reiškinyje: vaikas yra nuolatinio augimo ir keitimosi būklėje, tuo tarpu kai suaugęs yra pasiekęs savo padermės normą.

Metamorfozės — pasikeitimai

     Visiems labai gerai yra žinoma, kokie dideli pasikeitimai įvyksta varlės arba peteliškės vystymesi. Pvz. iš peteliškės kiaušinėlio išsiperi kirmėlaitė, kuri labai greit auga ir yra nepaprastai ėdri. Kol jinai auga, daugelis pažymių pasilieka tie patys, nepasikeitę: spalva, forma, judėjimo ir maitinimosi būdas. Tai nuolatinis, bet uniforminis augimas.

     Po to, kai ateina nustatytas laikas, visai netikėtai ir be jokios išorinės priežasties prasideda didelis pasikeitimas. Kirmėlaitė nustoja maitintis ir pradeda daryti specialų kiautą. Jį padariusi, užmiega giliu miegu, kurio metu pereina visą eilę naujų pasikeitimų, nors išoriniai nieko nėra matyti. Augimas vyksta ir toliau, bet visai skirtingu būdu negu pirmoje stadijoje. Senieji organai pranyksta, o jų vietą užima naujieji. Pagaliau ateina paskutinis pereinamasis laikotarpis — trumpas, kritiškas, pavojingas — kai iš kiauto išskrenda graži peteliškė. Dabar jau ji yra pasiekusi savo padermės normą — suaugusio normą.

     Montessori pataria tėvams ir auklėtojams gerai sau įsidėmėti tą faktą, jog vaikas taip pat pereina skirtingas augimo stadijas, daugiau ar mažiau uniformines, kurios eina pakaitomis su metamorfozių laikotarpiais. Šitie laikotarpiai tikra prasme yra "persikeitimai", nes iš tikrųjų po to žmogus nebėra tas pats nei išoriniai, nei vidiniai.

Kūno metamorfozės

     Kad žmogus augdamas keičiasi, visi tai žino, bet niekas į tai nekreipia dėmesio arba žiūri į tai kaip į patį paprasčiausią reiškinį, ties kuriuo net neverta stabtelti. Tačiau tai turi didelę reikšmę ne tik fiziniu požiūriu, bet ir dvasiniu. Naujagimis skiriasi nuo suaugusio ne tik savo dvasiniu gyvenimu, bet ir savo kūnelio proporcijomis.

     Vienuose kursuose Barcelonoje Montessori turėjo pasigaminusi suaugusio žmogaus didumo naujagimio modelį. Pastačius jį greta suaugusiojo modelio, jis atrodė nepaprastai iškraipytų kūno proporcijų baidyklė. Jo galva didžiulė, kurios smakras siekė suaugusiojo krūtinę. Liemuo ilgas, o kojos trumpos, ir jų letenos mažytės, žodžiu, visos kūno dalys be jokių proporcijų.

     Fiziški persikeitimai, kuriuos vaikas turi pereiti, kol pasiekia suaugusiojo proporcijas, nušviečia ir tam tikras vaikų ypatybes, kurių nesuprasdami mes dažnai vaiką terorizuojame. Pvz. vaikui labai trūksta pusiausvyros, nors jis jau seniai vaikščioja. Kodėl? Galva yra per didelė, o kojų letenos — per mažos. Visiems labai gerai yra žinomas nepagydomas vaikų noras eiti "nežmoniškai", t. y. pačiu šaligatvio krašteliu, kokiu nors ruožu, išilgai pasitaikiusiu rastu ar lentgaliu. Montessori buvo pirmoji, kuri šiuo reiškiniu susidomėjo. Giliau patyrinėjusi, suprato, jog šis reiškinys psichologiškai yra labai svarbus — tai įgimtas polinkis, kuris reiškiasi viso pasaulio vaikuose tuo pat būdu ir tuo pačiu laiku. Tai natūralus siekimas pusiausvyros tobulumo, judesių susiklausymo. Štai kodėl "vaikų namuose" buvo įvesti ritmo ir pusiausvyros pratimai. Kieme buvo padaryti specialūs laiptukai, tvorelės laipiojimui ir įvairaus aukštumo pakilimai vaikščiojimui.

Protinės metamorfozės ir plėtros pakopos

     Dar svarbesnis dalykas tėvams ir mokytojams — tai pažinimas įvairių pakopų arba laikotarpių, kurie pastebimi vaiko protinės plėtros vyksme. Protinės plėtros pakopos yra labai glaudžiai susijusios su fiziškais pasikeitimais, kurie visuomet vyksta vienu ir tuo pačiu laiku. Štai kodėl svarbu, kad fizinė ir dvasinė higiena eitų kartu, viena kitą papildydamos, bet ne slopindamos.

     Nuolat prisiminkime, kad vaiko augimas, nuo gimimo iki subrendimo, nieko neturi bendra su medžiu, kuris auga, paprastai storėdamas ir aukštėdamas. Vaiko augimas greičiau yra panašus į varlės arba peteliškės augimą, nes vaiko plėtroje mes susiduriame su skirtingais proto tipais įvairiais augimo laikotarpiais.

     Iš tikrųjų, šitie laikotarpiai, taip labai skiriasi vienas nuo kito, kad kai kurie psichologai, kartu ir Montessori, yra palyginę žmogaus plėtrą su naujais gimimais, kurie eina vienas paskui kitą, nes tam tikrais laikotarpiais "vienas individas psichiškai paliauja buvęs, o jo vietoj gimsta kitas".

     Pirmoji pakopa: nuo gimimo iki 6 m. (0-6):

transformacijų laikotarpis, turįs dvi padalas:

a)    0-3 metų: imlus protas (nesąmoningas);

b)    3-6 metų: imlus protas (sąmoningas).

     Antroji pakopa: 6-12 metų:

uniforminio augimo laikotarpis — antroji vaikystė.

     Trečioji pakopa: 12-18 metų:

transformacijų laikotarpis, turįs irgi dvi padalas:

a)    12-15 metų: brendimo laikotarpis — pubertetas;

b)    15-18 metų: jaunystė.

Maždaug po 18 metų nebevyksta jokių transformacijų.

Pirmasis plėtros laikotarpis (nuo gimimo iki 6 m. amž.)

     Šis laikotarpis pats savyje sudaro pilnutinį gyvenimą arba užbaigtą ciklą. Šis laikotarpis būdingas tuo, kad per visus 6-rius metus reiškiasi tos pačios rūšies protas. Tai yra tam tikra proto rūšis, kiuri yra visiškai skirtinga nuo suaugusio. Šiai ypatingai proto rūšiai Montessori yra davusi vardą: IMLUS PROTAS (Absorbent Mind). "Imliojo proto" prigimtis ir veikimas kol kas tebėra visiška paslaptis.

     Pirmojoje šito laikotarpio padaloje mes susiduriame su protu, kuris be paliovos traukia įspūdžius iš aplinkos, to nežinodamas ir nenorėdamas. "Kad ir keistai skamba", sako Montessori, "bet šiuo metu mes susiduriame su nesąmoningu protu". Moderniųjų psichologų tyrinėjimai vis labiau įrodo, kad savisąmonė išsivysto daug vėliau. Tai kaip tik patvirtina Montessori teigimą, lung'as šitaip kalba: "Patirtis mums rodo, kad pajautimas savojo "Aš — Ego" išauga iš nesąmoningo gyvenimo. Mažas vaikas turi dvasinį gyvenimą, neparodydamas jokios savisąmonės. Dėl tos priežasties beveik nepasilieka jokių pėdsakų atmintyje iš pačių ankstyviausiųjų metų" (The Modern Man in Search of Soul).

     Pirmosios vaikystės metais (0-6), o jau ypatingai pirmaisiais trejais gyvenimo metais, susiformuoja svarbiausias žmogui instrumentas inteligencija ir kitos psichinės galios. Šį laikotarpį

     Montessori yra šitaip apibūdinusi: "Tai yra tikros kūrybos laikotarpis, nes prieš tai niekas neegzistavo. Individualybės išeities taškas yra nulis. Šiuo metu mes susiduriame ne tik su kažkuo, kas vystosi, kas plėtojasi, bet su pačia kūryba, kuri, išskyrus potenciją, prasideda nuo nieko. Todėl naujagimis kūdikis, kad galėtų įvykdyti šitą stebuklą, turi turėti visai skirtingą protą nuo mūsojo, apdovanotą skirtingomis galiomis. Kūdikis, pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais, kada jis dar negali judėti, suima į save visą savo aplinką, nesąmoningojo proto padedamas, kurio galios yra nepaprasto imlumo".

     Atrodo, kad vaikas suima visus šituos daiktus "ne savo protu, bet pačiu savo gyvenimu".

     Montessori yra palyginusi šią proto rūšį su foto aparatu, kuris per tą patį laiką ir su tokiu pat lengvumu nufotografuoja, kaip vieną žmogų, taip ir visą jų būrį ar net didžiulę masę. Jeigu tik objektyvas bus pakankamai didelis, jis nufotografuos, kad ir 1000 žmonių. "Visai panašiai yra su imliuoju protu. Jis veikia labai greitai, suimdamas viską į save be jokių pastangų ir be jokio noro". Aiškindama šitą palyginimą, Montessori sako: "Nuotrauka yra nuimama tamsoje ir tamsoje yra ryškinama bei fiksuojama. Pagaliau, išnešus švieson, ji pasilieka tokia, kaip užfiksuota ir nesikeičianti. Lygiai taip pat atsitinka su imliuoju protu, jis prasideda giliai pasąmonės tamsybėse, tenai jis yra ryškinamas ir fiksuojamas, pagaliau jis iškyla į sąmonės paviršių, kur jau ir pasilieka nuolatine nuosavybe.

Iš nesąmoningo gyvenimo į sąmoningą

     Pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikas įsisavina visą aplinką nesąmoningai. Tokiu būdu jis susirenka medžiagos, iš kurios vėliau jis kuria sąmoningąjį gyvenimą. Šis begalinės svarbos dalykas iki šiol buvo beveik nežinomas. Nors ir šiandien daugumas žmonių vis dar žiūri į kūdikį kaip į "mažą gyvuliuką", kuriam svarbu tik valgymas, gėrimas, miegas, grynas oras ir kt.

     Dabar kyla klausimas, kaip gi vaikas pereina iš nesąmoningo gyvenimo į sąmoningą? Tai įvyksta judėjimo dėka. Kai vaikas pradeda judėti, tai jo imlusis protas jau yra sukaupęs savin visą aplinkinį pasaulį nesąmoningai. Vaikas, pradėjęs judėti, pradeda ir sąmonėti. Stebėkite dvejų ar net vienerių metų vaiką ir jūs pamatysite, kad jis visą laiką ką nors veikia rankutėmis. Šitas veikimas ir yra ženklas, kad jis kelia į sąmonę tai, ką jo pasąmonė jau prieš tai buvo pasisavinusi. Šitokio darbo pagalba — nes iš tikrųjų tai yra daugiau darbas, negu žaidimas — vaikas darosi sąmoningas. "Vaikas vystosi savo rankų pagalba, vartodamas jas kaip žmogaus inteligencijos įrankius" (Montessori).

Mūsų pagalba turi būti netiesioginė

     Jeigu gerai suprasime svarbą ir reikšmę tų galių, kurias turi nesąmoningasis protas ir kuris laipsniškai eina prie sąmoningumo per darbą ir patirtį su daiktais, esančiais aplinkoje, tai tuo pačiu turėsime pripažinti, kad mes negalime mokyti vaiko tiesioginiai. Ypač šiuo laikotarpiu mes neturime sukliudyti šio paslaptingo vyksmo, t. y. perėjimo iš nesąmoningo gyvenimo į sąmoningą, kada prasideda žmogiškųjų dvasinių galių kūrimas. Tatai turi vykti nepriklausomai nuo mūsų tiesioginio įsikišimo. Mes galime padėti, tiktai sudarydami kuo geriausias ir palankiausias sąlygas.

     Pirmąjį vaikystės laikotarpį (0-6) galima būtų apibūdinti šitaip: a) pirmieji 3 metai — tai kūrimas pačių dvasinių institucijų arba dėjimas joms pamatų; b) ateinantieji 3 metai — tai tolimesnis plėtojimas jau sukurtų institucijų. Sis laikotarpis irgi yra kūrybinis, bet jis skiriasi nuo pirmojo tuo, kad jis jau yra sąmoningas, nes vaikas, ką nors pasiimdamas iš aplinkos, pasiima tai sąmoningai.

     Jis yra užmiršęs įvykius ir patirtis, įsigytus prieš 3 metus, tačiau, pasinaudodamas tada sukurtomis institucijomis arba galiomis, dabar jis gali norėti, galvoti ir atsiminti. Todėl dabar, kai nesąmoningai įsigytieji dalykai, rankų darbo padedami, iškyla į sąmonės paviršių, jie jau yra atsimenami, nes jau egzistuoja atmintis, kuri juos priima.

     Tas pat yra su valia. Pirma, iki 3 metų, vaikas buvo daugiau "kontempliatyvus" aplinkos stebėtojas. Jis be jokių pastangų, tik stebėdamas, ėmė iš aplinkos tai, kas buvo reikalinga jo augimui. Po 3-jų metų jis taip pat tęsia savaiminį kūrybinį vyksmą. Dabar, tai darydamas, vaikas jau naudoja savo valią, nes ji jau egzistuoja. Pirmiau lyg išorinė jėga vaiką judino, dabar gi vaiko "aš" yra vadovas ir kelrodis.

Rankos — pagelbininkės

     Pirmoji gyvenimo pakopa (0-6) būdinga yra ypatinga proto rūšimi, kurią Montessori pavadino imliuoju protu. Jis, visai nepailsdamas, viską čiulpia į save. Esminis skirtumas tarp pirmos ir antros šio laikotarpio fazės yra toks: pirmuoju atveju (0-3) vaikas suima aplinką į save nesąmoningos inteligencijos pagalba, tiktai judėdamas šen ir ten, o jau antruoju atveju (0-3) jis irgi su dideliu lengvumu viską traukia į save, bet jau sąmoningai ir visą laiką vartodamas savo rankas. Dabar jos yra tikros smegenų pagelbininkės. Jų padedamas vaikas turtina savo patyrimus, tokiu būdu tapdamas vis išmintingesnis.

Individualybės formavimasis

     Į pirmąją plėtros pakopą (0-6) reikia žiūrėti kaip į žmogaus individualybės kūrimosi arba jos susidarymo vyksmą. Tuo metu vaikas dar nėra pilna žodžio prasme socialinė būtybė. Individo energija gana plačiu mastu vis dar tebėra naudojama naujų funkcijų apvaldymui ir tobulėjimui.

     Savo apsiėjime su vaiku šitame laikotarpy mes susiduriame su labai paprastu, bet svarbiu dalyku — tai būtinas reikalas pagalbos. Vaikas yra reikalingas pagalbos, bet netiesioginės. Jeigu tą pagalbą bandome teikti tiesioginiai, tai mes sudarome didelę kliūtį jo normaliam plėtojimuisi. Šiuo metu daugiausia vaikui reikia galimybės laisvai veikti ir savo paties iniciatyva be suaugusiojo įsikišimo. Norint gauti patenkinamus rezultatus, būtina sudaryti vaikui specialiai paruoštą aplinką, kurioje jis galėtų rasti reikalingas veiklos priemones. Būdamas laisvas, vaikas pats savo jėgomis išmoks daug dalykų ir įsigys stiprius dorovinius bei socialinius polinkius, o kas svarbiausia, nebus sutrikintas jo emocinis gyvenimas. Imliojo proto pagalba vaikas išmoks skaityti, rašyti, skaičiuoti ir įsigys elementarinių žinių iš kitų mokslo dalykų savaimingai ir be jokio nuovargio.

     Sudarius tinkamas sąlygas, šitoje pirmoje gyvenimo pakopoje vaikas sukuria individualybę dėka savarankiško darbo. Ir taip mes pamatome prieš savo akis iškylantį aukštesnės rūšies normalumą, kurį patys stebėtojai yra pavadinę "naujojo vaiko apsireiškimu".