idėjos Ir žmonės
Alfonsas Grauslys
Iki 1960 m. birželio 30 d. Belgijos valdyta Kongo sritis Afrikoje yra labai didelė. Tai žemės plotas beveik lygus dabartinei Vakarų Europai. Tame krašte gyvena vos 14 milijonų žmonių, kalbančių dviem šimtais kalbų, kurias galima suskirstyti į devynias visiškai skirtingas kalbų grupes. Religiniu atžvilgiu, neskaitant 39,4% katalikų (tai retai kur užtinkamas taip didelis katalikų nuošimtis nekrikščionių krašte!), likusioji gyventojų dalis priklauso visokiom religijom ir jų atskalom, neišskiriant nė primityviausių pagonybės pasireiškimų. Jei dar prisiminsime, kad tame didžiuliame plote gyvena daug tautų ir giminių su visai skirtingais papročiais ir gyvenimo būdu, tada suprasime to krašto begalinį visokeriopą margumą, sunkiai įmanomą interesų suderinimą ir iš visa to kylantį nevieningumą. Tasai nevieningumas yra taip didelis, kad tenka kalbėti net apie fanatišką kai kurių tautelių neapykantą kitom. Toji neapykanta yra taip aštri, kad kai kur viena tautelė negali net minties prileisti, kad ji galėtų gyventi šalia kitos, nekenčiamos, tos pačios valstybės ribose. Nenuostabu, kad toks įvairiais atžvilgiais gyventojų, jų siekių ir nuotaikų įvairumas yra tasai didysis visų neramumų ir suiručių pagrindas, ką dabar išgyvena toji neseniai nepriklausomybę atgavusi valstybė.
Belgijos paliktas kraitis Kongui
Dar nėra nė šimto metų, kai belgai įkėlė koją į Kongą. Vos tik 1908 m. Belgijos parlamentas paskelbė šį kraštą sava kolonija. Įsidėmėtina tai, kad visą devynioliktą šimtmetį (be abejo, panašiai buvo ir anksčiau), iki belgai perėmė valdyti Kongą, ten nuolat tęsėsi tarp įvairių tautelių aršūs karai, kurių metu, manoma, daug milijonų žmonių yra žuvę. Štai kodėl, kai visur pasaulyje žmonių skaičius didėja, Konge dėl tų karų gyventojai vis mažėjo. Ir net šiuo metu ten gyventojų yra mažiau negu buvo 19 šimtmečio gale.
V. Vizgirda Šv. Jurgis (vitražas)
Visi pripažįsta, kad Belgija, valdydama Kongą, yra įdėjusi milžinišką kapitalą ir yra labai daug padariusi to krašto gyventojų gerovei pakelti. Ji yra padariusi daugiau negu kuris kitas kolonijas valdąs kraštas. Labai daug čia atlikta pradžios mokyklų steigimo srityje. Išskyrus tik Ghaną ir Ro-deziją, nėra kito krašto Afrikoje, kaip Kongas, kur pagal 1960 m. žinias jau net 56% visų vaikų lankė mokyklas. Tiksliau kalbant, reikia pasakyti, kad praėjusiais metais 1.650.117 vaikų ten lankė pradžios mokyklas ir 22.870 jaunuolių — įvairias amatų ir ūkio mokyklas. Visi taip pat pripažįsta, kad Belgija yra ypač daug padariusi to krašto gyventojų sveikatingumui kelti.
Bet kai kuriose srityse Belgija darė ir labai didelių klaidų, galvodama, kad ji dar ilgai Kongą valdysianti ir turėsianti laiko jį pamažu ir sistemingai paruošti nepriklausomybei. Ji visai nemanė, kad tasai valdymo laikas gali nelauktai sutrumpėti. Belgija galvojo, kad vietinės tautelės dar ilgai nesubręs savarankiškam gyvenimui ir bus reikalingos kitų globos. To subrendimo ji ir neskubino. Štai dėl ko ji nekūrė aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų Konge ir joms neleido kurtis. Kai anglų ir prancūzų valdomų Afrikos plotų tūkstančiai studentų jau studijavo Vakarų universitetuose, tai Kongo jaunimui buvo draudžiama išvažiuoti studijoms į užsienius. Maža to, Belgijos valdžia kliudė belgams misijonieriams įkurti jau seniai jų planuojamą katalikų universitetą. Nenuostabu, kad dėl tokio klaidingo belgų valdžios nusistatymo ar net dėl piktos valios, kai Kongas iš tų pačių belgų gavo nepriklausomybę, visame krašte tebuvo 16 juodosios rasės šviesuolių, baigusių aukštąjį mokslą! Kongas pradėjo savo nepriklausomą gyvenimą be paruoštų tam tikslui vadų ir šviesuomenės.
Bet visa to dar negana. Liberaliniai socialistinė Belgijos vyriausybė dar netolimoje praeityje kliudė katalikų Bažnyčiai Konge ruošti vietinės kilmės kunigiją, neleisdama nei vietoje jiems steigti aukštesniųjų mokyklų, nei jų užsienin siųsti, kad pasiruoštų kunigystei. Belgijos valdžia nusikalto kraštui, parodydama, kad ji bijo vietinės šviesuomenės atsiradimo, nors toji šviesuomenė būtų ir kunigija. Artimiausioje praeityje Konge tebuvo 389 vietinės kilmės kunigai, nors tūkstančiai jaunuolių norėjo tapti kunigais, bet negalėjo baigti teologinių studijų.
Belgijos kolonialinė valdžia, nekreipdama dėmesio į to didelio krašto skirtingumus, administracinėm priemonėm siekė ugdyti tariamą vieningumą. Nekartą valdžia kurstė priešingumus bei neapykantą tarp atskirų tautelių ir net siundė vienas prieš kitas, kad galėtų vienas suvaldyti kitų pagalba. Tokie metodai ir buvo paruošę kelią Lumumbai, kurs taip pat siekė krašto vieningumo ir centralizavimo brutalios jėgos keliu. Čia reikia pasakyti, kad Lumumba, belgų paskirtas ministeriu pirmininku (nes veidmainingai rodėsi belgų draugu), tų pačių belgų antiklerikalų buvo kurstomas vykdyti priešbažnytinę politiką. Šito kurstymo jis noriai paklausė, būdamas slaptas komunistas. Neapykantą Bažnyčiai skleidė jo propagandos ministeris per Kongo sostinės Leopoldville radiją.
Lumumba pagal komunistų metodus brutalia jėga bandė "išlyginti" visus tautų ir giminių skirtingumus, išžudydamas Kasai provincijoje net du tūkstančius gyventojų vienu kartu. Tad nenuostabu, kad jis užsitraukė neapykantą ir žuvo nuo savo tautiečių rankų.
Liberaliniai socialistinė Belgijos vyriausybė žlugdė praeityje ir savo ir Bažnyčios autoritetą, kai vykstančioms Belgijoje vidaus kovoms dėl valdžios ir katalikiškų mokyklų leido vystytis ir Kongo teritorijoje.
Tad galima, neprasilenkiant su tiesa, tvirtinti, kad Belgijos kolonialinė valdžia bent dalinai yra prisidėjusi prie tos suirutės, kurioje atsidūrė Kongo valstybė, vos gavusi nepriklausomybę. Tą suirutę padidino komunistai, kurie tik sudrumstame vandenyje tegali ką nors sužvejoti. Tačiau teisybės vardan negalima nutylėti ir to pasaulį stebinančio fakto, kad, įvairiems Kongo vadams pareiškus valią gauti nepriklausomybę, Belgijos valdžia iš karto tam pritarė, žadėdama kongiečiams padėti ir daryti visa, kad jie galėtų perimti valdžią (praėjusių metų birželio mėn. 30 d.). Su Belgijos valdžia buvo sutarta, kad belgai budės šalia naujų valdžios pareigūnų, juos informuos, mokys ir padės įsigyventi į naujas pareigas. Belgijos valdžia buvo parūpinusi iš Tarptautinio Banko ir iš savų finansinių šaltinių kelių milijardų frankų ilgalaikę paskolą paremti naujos valstybės statybai. Ir tik Lumumbos komunistinė pikta valia, laužydama visas iki šiol su belgais padarytas sutartis, belgus nuo savęs atstūmė ir buvo pradėjusi vairuoti kraštą į komunizmą, pastojusi kelią gerai belgų valiai.
Katalikų Bažnyčios nuopelnai ir rūpesčiai Konge
Jei šiandien Kongas bus iš suirutės ir gresiančio komunizmo pavojaus išgelbėtas, tai, anot vieno vakarų žurnalisto, didžiąją dalimi bus Katalikų Bažnyčios nuopelnas. Tikrai šiandien tame krašte Katalikų Bažnyčia yra pati didžiausia organizacija ir teigiama jėga. Kad šiandien Konge katalikai sudaro daugiau negu trečdalį visų gyventojų, pirmoje vietoje yra didelis belgų misi-jonierių nuopelnas. Jeigu iš 14 milijonų šiandieninių Kongo gyventojų yra pusšešto milijono katalikų, tai negalėjo įvykti be didelių pastangų ir uolaus darbo. Tiesa, kai kuriose Kongo dalyse yra vos 10,8% katalikų, bet yra ir tokių dalių, kur jų skaičius siekia net 81% visų gyventojų.
Kongo katalikai priklauso 32 vyskupijoms ir septyniems kitiems bažnytinės administracijos vienetams. Praėjusių metų vidury Konge dirbo 3293 kunigai, iš kurių šiuo metu jau yra 586 vietinės kilmės. Didžiosiose seminarijose dabar ten yra apie 600 vietinių klierikų, o mažosiose seminarijose mokosi net 3760 kandidatų į kunigus. Be to, Konge darbuojasi 1500 vienuolių brolių ir 4400 seselių, kurių ir vienų ir kitų yra 27% vietinės kilmės. 25 tūkstančiai vietinių katechistų moko tikybos vaikus ir kitus besiruošiančius krikštui. Iš 26.500 ten esančių pradžios mokyklų, 15.000 yra įkurtų katalikų ir priklauso jų misijoms. Tai tikrai didingas katalikų pastangų ir darbo vaisius Konge!
Dar reikia pridėti, kad, nežiūrint Belgijos valdžios praeityje darytų kliūčių, 1956 metais belgų katalikai yra įkūrę katalikų universitetą, pavadintą "Lovanium". Tasai universitetas, įkurtas belgų katalikų pastangomis ir lėšomis, yra šalia Leopoldville miesto. Jis skaitomas geriausiu universitetu Afrikoje, turįs šešis fakultetus ir jau išleidęs gyveniman eilę vietinių studijozų su daktaro laipsniais. Reikia dar pastebėti, kad jau 1932 m. katalikai yra įkūrę Konge technikos mokyklą, 1936 m. gydytojų pagelbininkų ir 1947 m. prekybos bei administracijos mokyklas.
Šių neramumų ir susidūrimų tarp komunistų ir nekomunistų laikotarpyje Bažnyčia yra nemaža nukentėjusi, tačiau nepalūžusi ir visur, kur tik galima, tęsia savo pasiuntinybę bei darbą. Buvo nemaža ir aukų, tūkstančiai katalikų pasauliečių buvo nužudyta, yra nužudytų ir kunigų. Dalis misijų pastatų buvo sugriauta ir sudeginta. Dalis seserų vienuolių turėjo išsikelti iš tokių vietų, kur siautė Lumumbos šalininkai. Tačiau katalikai nepasimetė. Praėjusių metų liepos 19 d. Leopoldville mieste gyvenąs vietinės kilmės vyskupas Malula savo laiške tikintiesiems įspėjo gyventojus dėl gresiančio komunizmo pavojaus. Savo laiške jis pasisakė keliąs balsą, norėdamas ginti žmogaus teises tiesai ir laisvei, nes gerai organizuota propaganda į tas teises kėsinasi. Tarp kitko jis laiške rašė: "Mes nesame reikalingi nurodymų iš tokios valdžios, kuri nepripažįsta pagrindiniausių laisvių savai tautai, tų laisvių, kurias ką tik esame gavę". Šiuo laišku vyskupas aiškiai pasisakė prieš komunizmą ir jo nešamą žmogaus pavergimą.
1960 m. rugsėjo 1 d. susirinko, Leopoldville arkivyskupui vadovaujant, Kongo vyskupai. Jie nutarė vėl imtis visų katalikiškosios akcijos socialinių darbų. Tasai vyskupų susirinkimas įsteigė "Caritas Congo" labdaros organizaciją, tarptautinio "Caritas" padalinį. Kongo sostinėje buvo pastatyta dvidešimt septintoji parapijinė bažnyčia ir įkurta nauja parapija. Kongo katalikų garbei reikia iškelti dar ir tą faktą, kad pirmasis politinis vietinių gyventojų nepriklausomybės valios aktas buvo 1956 m. Kongo katalikų grupės paskelbtasis manifestas "Conscience Africaine" žurnale.
Katalikų Bažnyčia Konge turi daug sunkenybių ir rūpesčių. Kadangi Bažnyčia dėl kolonialinių sąlygų praeityje neišvengiamai buvo susirišusi su kolonialine baltųjų valdžia, todėl žmonių sąmonėje (ypač komunistų propagandos dėka) religijos reikalai pradėta suplakti su baltųjų gyventojų reikalais. Tad pirmasis Bažnyčios rūpestis visoje Afrikoje yra "suafrikėti", vis labiau atsiriboti nuo baltųjų ir labiau pabrėžti tarptautinį Bažnyčios pobūdį. Jei to nebūtų daroma, tai antireliginė komunistų propaganda turėtų progos ir toliau vaizduoti Bažnyčią kaip nekenčiamo kolonializmo liekaną.
Bažnyčios rūpestis visuose misijų kraštuose yra vis labiau perduoti bažnytinio gyvenimo vadovavimą paruoštiems vietiniams dvasiškiams. Net ir išorinis Bažnyčios pasireiškimas, pvz. jos pastatų stilius ir bažnytinio gyvenimo formos vis labiau pritaikomi anų kraštų papročiams. Taip pat rūpinamasi labiau pritaikyti vietinių žmonių galvosenai tikybos dėstymą ir Evangelijos skelbimą.
Prie Bažnyčios rūpesčių priklauso ir didžiųjų miestų augimas bei kaimų gyventojų veržimasis į juos gauti darbo, ypatingai veržimasis į tuos miestus, kur pastebimi nukrikščionėjimo pasireiškimai. Kongo didmiesčių parapijose vietinių katalikų tikybos praktikavimas yra kritęs iki 15-20%. Yra taip pat vietovių, kur fanatiško nacionalizmo paliestos katalikų bendruomenės, norėdamos atsiriboti nuo baltųjų europiečių kunigų, svajoja apie tautinės bažnyčios kūrimą. Toks linkimas ypač pastebimas pietinėje Kasai provincijos dalyje.
Užbaigiant šį straipsnį, reikia pabrėžti, kad Afrikos tautos yra giliai religingos. Net socialistiškai galvoją kon-giečiai, žmonių tvirtinimu, yra socialistai tik ekonominio gyvenimo, o ne pasaulėžiūros atžvilgiu. Tad nėra abejonės, kad statomosios jėgos Konge yra skaitlingesnės už griaunamąsias. Ir jeigu šios griaunamosios jėgos nebūtų atsiunčiamos iš kitur, tai Kongui lengvai pavyktų baigti suirutę ir susitvarkyti. Atrodo, kad bent šiuo metu tos statomosios jėgos, kurioms priklauso ir eilė vietinių katalikų vadų, eina prie padėties sutvarkymo.