A. KEZYS, S. J.

ODERNUSIS menas, ypač abstraktinis, yra vešli dirva diskusijoms. Nors lotyniškoji išmintis moko: "De gustibus non est disputandum", tačiau gyvenime vyksta kitaip. Susiėjus bent dviem meno mėgėjams, nebus praeita pro šalį, nepasiginčijus apie moderniojo meno klaidas ar nuopelnus. Skonis yra individualus dalykas, diktuojamas ne vien proto, bet ir jausmo. Todėl skirtingos nuomonės dažnai ir po ilgų diskusijų neranda bendro sprendimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime moderniojo meno klausimus. O kadangi gyvenime toki nagrinėjimai dažnai pasisavina dialogo formą, tai tokia forma ir čia pasinaudosime. Pasikalbėjimas vyksta tarp dviejų meno "žinovų", kurių vienas gina modernųjį meną, o kitas puola. Nė vienas nė antras nenori pasiduoti savo oponentui, todėl dialogas baigiasi be kapituliacijos. Skaitytojui, tur būt, nepatiks tokia pabaiga, bet vis vien neduosime baigiamųjų pastabų, palikdami jam laisvę nuspręsti, kas "ginčą" laimėjo.

* * *

     Meno galerijos koridoriuje vaikšto du bičiuliai. Jų dėmesį atkreipia ant sienos kabąs paveikslas:

     —    Žiūrėk, kas čia per paveikslas.

     —    Neblogas.

     —    Ką? Gryna nesąmonė! Į ką jis panašus? Ką jis reiškia?

     —    Aiškios minties jis gal ir neturi.

     —    Aha! Nepalyginsi šito patepliojimo su klasikiniu menu. Ten žmogus panašus į žmogų, koks kruopštumas, tobulumas, o kas čia?

     —    Su klasikiniu menu palyginti negalima. Bet vis vien yra menas. Naujas menas.

     —    Koks čia menas? Nesuprantamas. Nėra minties. Ką jis vaizduoja?

     —    Greičiausiai vaizduoja tik gražią kompoziciją: kreives, linijas, patrauklų spalvų derinį.

     —    Ar tai viskas? Tokias kreivas linijas išbraižo ir beždžionės. Mūsų menininkai nemoka piešti, todėl ir kreivojo nei šį, nei tą.

     —    Mes turime moderniosios krypties menininkų, kurie piešti moka labai gerai, bet tyčia nepiešia. Jiems patrauklesnis abstraktus išsireiškimo būdas.

     —    Jie atmeta, kas per šimtmečius buvo sukurta, ir grįžta į barbarų laikus.

     —    Į barbarų laikus negrįžta, tik išreiškia, kas jiems gražu.

     —    Taip, kas jiems gražu. O koks tas mūsų laikų grožis? Kaip moralėj nepripažįstam jokių įstatymų, taip ir mene atmetame visus grožio nuostatus.

     —    Nėra teisinga palyginti moralės įstatymus su grožio "nuostatais". Vieni yra pastovūs, paties Dievo įdiegti, antri — žmogaus sukurti ir nuolatos besikeičią. Kūryba turi judėti, nuolat ieškoti naujų kelių.

     —    Tai ieškokime tikrų kelių! Kas buvo sukurta praeity, yra gražu ir meniška. Mūsų laikai nukrypo į šunkelius.

     —    Praeities menas yra mums gražus, nes esame prie jo pripratę. Gotika mums atrodo graži ir kilni. Bet gotikos pionieriai buvo nesuprasti savo laiku. Taip, mūsų dievinama gotika savo kūdikystėje turėjo perkęsti panašią audrą, kurią dabar kenčia modernusis menas. Pašiepiančiai, tur būt, buvo vadinama "meno šunkeliu".

     —    Tai tik reakcijos padarinys. Gotika sukūrė gražias formas, išsilaikiusias šimtmečius. Modernusis menas taip neprigis.

     —    Tačiau daug žmonių prie jo jau priprato. Ir čia, atrodo, glūdi modernaus meno ateitis.

     —    Patarlė sako, kad ir šuo kariamas pripranta. Bet praėjus įkarščiui, šis menas žus, nes jis mindo po kojomis tikrąjį grožį.

     —    Kas tad yra tas tikrasis grožis? Realizmas?

     —    Realizmas, simbolizmas, idėja, tiesa. Moderniajame mene nėra nė vieno iš jų.

     —    Turime vis dėlto nepamiršti, kad joks menas nepajėgia perduoti tobulo realizmo. Imk pvz. labai realų Gericaulto paveikslą, vardu "Arklių lenktynės". Realizmas reikalauja, kad bent viena bėgančio arklio koja siektų žemę. O tame paveiksle visos kojos pakibę ore.

     —    Bet vis vien paveikslas yra suprantamas — arklys smarkiai bėga. Jo simbolika mums lengvai prieinama.

     —    Reiškia, realizmas mene yra reliatyvus. Jo gali būti daugiau ar mažiau. Tai kodėl negali būti jo mažiausiai, kaip abstraktiniame mene?

     —    Todėl, kad jis pasidaro nesuprantamas, neracionalus. Tokius paveikslus ir nepilnapročiai nupiešia. Kūryba ir taip yra pilna mįslingumo, kam jį dar didinti?

     —    Daug kas sako, kad modernusis menas yra nesuprantamas. Ir tai dažniausiai reiškia: nesuprantamas iš pirmo pažvelgimo. Bet mįslingumas iš savęs nėra kūrinio trūkumas. Kūrinys, kuris nesiduoda lengvai suprantamas, gali būti vertingesnis už tą, kuris pasako visą savo išmintį iš karto.

     —    Pabandyk atrasti išmintį, va, kad ir šitam paveiksle.

     —    Paveikslo turinį ne visada galima išskaityti iš paties paveikslo. Jį reikia studijuoti iš kitų šaltinių. Šiuo atžvilgiu abstraktinis menas nesiskiria nuo vaizdinio, nes, norint suprasti pilną vaizdo mintį, reikia apie ją iš kitur sužinoti. Ir abstraktus kūrinys pasidaro suprantamesnis ir artimesnis, paskaičius jo paaiškinimus.

     —    Tačiau paveikslas turi ką nors pasakyti ir pats iš savęs.

     —    Būtent, ką?

     —    Sukelti minčių, bent parodyti, ką menininkas norėjo juo išreikšti.

     -— O jeigu menininkas nieko nenorėjo išreikšti, ką tada paveikslas turi sakyti?

     —    Tada jis nėra paveikslas, o tik patepliojimas, lyg su asilo uodega.

     —    Mano nuomone, čia kaip tik glūdi viso nesusipratimo šaknys. Mes reikalaujame iš kūrinio to, ko jis visai nenorėjo duoti. Menininkas, gal būt, norėjo sukurti tik gražų spalvų derinį, o mes reikalaujame kažko daugiau. Mes kaltiname sodininką, kad gėlių lysėje pasodino rožę, o ne ąžuolą.

     —    Bet kokia iš tokio kūrinio nauda? Tai tik žaisliukas — pasigrožėti ir numesti.

     —    Pagrindinis meno uždavinys yra būti grožio liudininku, sukelti grožio pajautimą. Šitą uždavinį modernusis menas įvykdo.

     —    Nepalyginsi jo su klasikiniu menu. Klasikinis menas buvo ne tik pasigrožėjimo versmė, bet ir pasitarnavo žmonijai visoj eilėj kitų sričių — pastatė istorinius paminklus, padėjo kurti architektūrą.

     —    Modernusis menas yra labai jaunas, bet jau pajėgė turėti įtakos į sau nepriklausomas sritis. Pvz. Mondriano abstraktinės kompozicijos yra architektūrinės prigimties. Modernioji statyba — muziejai, bažnyčios, pavilionai, net gyvenamieji namai — imituoja abstraktinio meno išdirbtas formas.

     —    Toks menas įamžins save šalutiniais keliais, o pats mirs, neradęs atgarsio visuotiniame žmonijos pripažinime.

     —    Reikia sutikti, kad po moderniojo meno vardu slepiasi daug menkos vertės paveikslų. Bet dėl jų nevertėtų atmesti gerųjų.

     —    Tai tegul bent tie gerieji prabyla žmogui. O dabar beveik niekas negali atskirti "genialaus" kūrinio nuo paprasto patepliojimo. Yra buvęs toks atsitikimas. Vienas menininkas nusiuntė į parodą abstraktinį kūrinį ir į siuntinį įdėjo palėtą (dažams maišyti lentutę) kaip pakavimo priemonę. Parodos vedėjams palėtas patiko daug geriau negu pats kūrinys ir jį išstatė parodoj. Klaidą pastebėjo tik tada, kai menininkas apie tai sužinojo ir pakėlė triukšmą, kad jo vardu išstatė dažais išmargintą lentelę, o ne jo siųstąjį paveikslą.

     —    Šitokių atsitikimų pasitaiko. Ir mūsų visuomenė žiūri į juos kaip į nenugalimus argumentus prieš modernųjį meną. Dėl jų dažnai užmerkia akis to meno teigiamajai pusei. Vienašališkumas neleidžia jiems susidaryti objektyvios nuomonės.

     —    Tai kokia ta teigiamoji pusė?

     —    Pavyzdžiui, kad ir ta įtaka moderniajai architektūrai. Dabartinis menas sukūrė naująją statybą. Grožimės ja ir dažnai nepagalvojame, kad ji kilus iš modernaus meno. Neretai užgirstama modernaus meno pajuokimų, girdi, jis niekam netinka, tik psichiatriniams ligoniams gydyti. Visai nepagalvojama, kad tai nėra pajuokimas, o pripažinimas tikro to meno nuopelno.

     —    Bet tai nėra dalyko esmė. Menas turi kalbėti pats už save. Jei jis tampa architektūros ar psichiatrijos tarnaite, neturėtų vadintis menu, o tik anų sričių įrankiu.

     —    Modernusis menas turi savo vertę ir kaip menas. Jis davė menininkui naują išsireiškimo būdą. Vaizdinis menas išreiškia savo tiesą realizmu, priprastuoju simbolizmu, o modernusis siekia tos pačios tiesos išreiškimo kompozicine technika.

     —    O toji technika tik akį piktina: žmogus panašus į baidyklę, daiktai susilieję, nežinai, kur stalas, kur kėdė, perspektyva sudarkyta, štai tau ir paveikslas! Ne, ne, neverta palikti kelio dėl takelio. Ta "kompozicinė technika" neįrodė, kad yra pranašesnė už amžių pripažintą metodą.

     —    Įrodė! Suminėsiu tik vieną sritį. Modernusis menas sugeba tiksliau atvaizduoti nematomą realybę: meilę, vidinį džiaugsmą, skausmo pergyvenimą, Dievą, dangų.

     —    Kiekvienas iš čia suminėtų turi savo simbolį, ir gali būti išreikštas visiems žinomu vaizdu ar veiksmu.

     —    Bet kam apriboti jų išreiškimą tradiciniais simboliais, nusibodusiais vaizdais? Kodėl neieškoti naujų išsireiškimo kelių?

     —    Ar tokių, kuriuos nurodo modernusis menas?

     —    O kodėl ne? Spalvų derinys gali būti švelnus arba šiurkštus, kreivės gali būti staigios arba malonios, kompozicijos ir be jokio aiškaus turinio gali perduoti džiaugsmo arba liūdesio nuotaiką. Vaizdinis kūrinys visa tai perduoda realizmu, tik ne visada jam tai pavyksta. Paimkim aiškų pavyzdį

     — Dievo ir dangaus vaizdavimą. Tradiciniame mene dangus yra piešiamas kaip žalias sodas, pilnas įvairių malonumų, Dievas kaip žilas senelis, laikąs rankoje savo sukurtą pasaulį. Bet ar tai realizmas? Nė dangus nė Dievas tokie tikrumoje nėra. Kažin ar nebūtų tiksliau vaizduoti dangaus gyvenimą abstraktiniu būdu, panašiai kaip Dantė jį aprašo: sielos vaizduojamos kaip švieselės ar kibirkštėlės, kartais stovinčios, kartais judančios, kartais, atrodo, lyg šoktų kokį šokį, kartais lyg giedotų chore. Prieš Dantės akis vyksta nuolatinis grožio mirgėjimas, ramumo ir šventumo liūliavimas. Pats Dievas nepasirodo senelio formoje, bet kaip trys viens kitą apimą apskritimai. Tie apskritimai sudaro tokią tamprią vienumą, kad jie užima tą pačią erdvę, o vis dėlto nesusilieja. Jų spalvos yra skirtingos, o tačiau matosi kaip vienos apimties. Toks Dievo vaizdavimas yra daug artimesnis teologinei tiesai negu įprastas senelio simbolis. Šiai minčiai išreikšti abstraktinis menas yra pajėgesnis už vaizdinį meną, ir tai remiantis tuo pačiu principu, kurį pripažįsta vaizdinio meno atstovai, būtent, kad piešinys turi būti panašus į piešiamąjį daiktą.

     —    Pripažinę abstrakcijai vietą tikrojo meno eilėse, neatsiginsime nuo diletantų. Abstrakčiai piešti gali kiekvienas — ir vaikas, ir beprotis, ir kas tik nori.

     —    Diletantai yra moderniojo meno pabaisa. Abstraktinis piešimas atrodo paprastas ir kiekvienam prieinamas. Tačiau dėl to neturime pasmerkti paties piešimo metodo. O dėl diletantų tiek galime pasakyti: istorija atskirs pelus nuo grūdų.

     Dar kartą pasižiūrėję į paveikslą ant sienos, bičiuliai nuėjo koridoriumi į galeriją.

     Šio straipsnio autorius Algimantas Kezys, S. J. ypač domisi fotografijos menu. Jo nuotraukomis jau dažnai buvo iliustruoti “Laiškai Lietuviams”. Šio mėn. 11 d. jis bus įšventintas kunigu. Pirmąsias šv. Mišias atnašaus birželio 18 d. 11 val. ryto Apreiškimo parapijos bažnyčioje, Brooklyne. Čikagoje iškilmingas Mišias jis atnašaus liepos 30 d. 11 val. ryto Tėvu Jėzuitų koplyčioje. Sveikiname naująjį kunigą ir linkime gausios Dievo palaimos!