prie šeimos židinio

D. Petrutytė

     Jei vaikas vystosi mums negeistina linkme, tai reikia ieškoti klaidų blogame auklėjime, o ne bloguose vaiko instinktuose.

D r. J. Morgan

     KAS yra mokykla? Jos aptarimas pagal Montessori taip skamba: "Tai paruošta aplinka, kurioje vaikas be nereikalingo suaugusiojo įsikišimo gali laisvai gyventi, sekdamas savo vystymosi arba plėtros dėsnius". Jau esame rašę apie kai kuriuos vaiko vystymosi dėsnius. Dabar panagrinėsime dar vieną dėsnį, kurį Montessori yra pavadinusi jautrumo laikotarpiais. Tai yra pats svarbiausias ir originaliausias dalykas visoje jos sistemoje.

Jautrumo laikotarpiai biologijoje

     Biologija yra mokslas apie gyvuosius padarus arba apie organizmus. Jos objektas yra įvairios gyvenimo formos ir reiškiniai, sąlygos ir dėsniai, kuriais gyvenimo būtis pasireiškia, o taip pat ir priežastys, kurios ją veikė.

     Jautrumo laikotarpių terminą pirmą kartą yra pavartojęs olandų mokslininkas — biologas Hugo de Vries, kuris tyrinėjo tam tikrų gyvių vystymąsi. Vėliau tą pat terminą Montessori pritaikė žmogaus plėtrai, nurodydama, kaip ir kokiais keliais susitveria žmogaus dvasinis pasaulis: kaip vystosi protas, kaip atsiranda ir plėtojasi valia, kaip pribręsta natūralūs žmogiški jausmai, sakytume, tos gerosios ir sveikatingosios emocijos, į kurias šiandieninė medicina kreipia tiek daug dėmesio. Čia, kaip ir daug kur, randame aiškią giminystę tarp Montessori sistemos ir biologijos. "Iš tikrųjų tai yra tiesa, kad visa jos sistema, teorija ir praktika, turi biologinį pagrindą" (E. M. Standing).

 


Vaikai pratinasi patarnauti prie stalo.

     Bet kas gi yra tie jautrumo laikotarpiai? Tai labai įdomus ir visai naujas biologijos mokslo atradimas, kuris nauja šviesa nušvietė iki tol nežinotą gyvių vystymosi ir augimo eigą. Ypatingai jie yra ryškūs tų gyvių plėtroje, kurie pereina ryškius metamorfozių laikotarpius savo vystymosi. De Vries nurodo žinomą peteliškių rūšį (Porthesia), kurios deda kiaušinėlius prie pat medžių kamieno, kur yra išaugusi šaka. Tai saugiausia vieta nuo lietaus, vėjo, saulės ir kaitros. Iš kiaušinėlio išsiritusios mažytės ir labai švelnios kirmėlaitės pirmomis savo gyvenimo dienomis tegali maitintis pačiais švelniausiais medžio lapeliais, kurie skleidžiasi pačioje šakos viršūnėje. Kas kirmėlaitei nurodo kelią, kur yra jos gyvybei reikalingi lapeliai? De Vries, ilgai tyrinėdamas, surado, kad šitos ką tik išsiperėjusios kirmėlaitės turi nepaprastą jautrumą šviesai. Šviesa jas žavi ir traukia į save. Tad jos, nesulaikomo impulso stumiamos, keliauja į šakos viršūnę, kur suranda besprogstančius lapelius, ir ima jais maitintis. Po kurio laiko, paaugusios ir sustiprėjusios, jos praranda tą ypatingą jautrumą šviesai. Dabar, tapusios abejingos šviesai, jos juda medyje visomis kryptimis, pasiekdamos įvairias vietas, tuo būdu galėdamos naudotis gausiomis pilnai išaugusių lapų atsargomis, nes jų žiaunos jau yra pakankamai stiprios.

     Šitie jautrumo laikotarpiai yra labai svarbus reiškinys ir vaiko vystymesi. Jie atsiranda ir pranyksta. Nors jie yra praeinančio pobūdžio, bet turi labai daug reikšmės gyvio egzistencijai. Pasiekus tam tikrą išsivystymo laipsnį, tas ypatingas jautrumas pranyksta. Nepaprastai palankios sąlygos vienu kuriuo vystymosi laikotarpiu gali tapti neveiksmingos ar net nepalankios vėlesnės plėtros eigoje.

     Tie jautrumo laikotarpiai yra susiję su tam tikrais aplinkos daiktais arba reiškiniais, kurie lyg magnetas traukia į save organizmą, jokiu būdu negalintį atsispirti tai jėgai ir aiškiai apibrėžtam veiklos pobūdžiui. Šių praeinamų laikotarpių tikslas yra padėti organizmui įsigyti tam tikras funkcijas arba prieš tai nustatytus pažymius. Pasiekus tikslą, tas ypatingas jautrumas tuoj pranyksta, o jo vietoje atsiranda kitas, dažnai visiškai skirtingas nuo buvusiojo. Visuose augimo tarpsniuose organizmas vystosi, naudodamasis aplinkoje esančiais elementais, bet išskirtinas augimo bruožas jautrumo laikotarpio metu yra tas, kad nenumaldomas impulsas skatina organizmą pasirinkti tik tam tikrus aplinkos elementus ir tik griežtai aprėžtam laikui — tol, kol tęsiasi jautrumo laikotarpis.

Jautrumo laikotarpiai žmogaus plėtroje

     Ilgoje patirtyje su vaikais Montessori galutinai įsitikino, kad panašūs reiškiniai egzistuoja ir vaikų plėtroje. Jos dėmesį atkreipė du dalykai: a. laikotarpiai, kai vaikas ypatingai koncentruojasi ties tam tikrai veiksmais arba daiktais, kažkokios vidaus jėgos verčiamas; b. visiško abejingumo laikotarpiai. Nuodugniai ištyrusi šiuos reiškinius, ji priėjo aiškią išvadą, kad kiekvienas vaikas savyje turi tvarkingą asmenybės kūrimo planą, kaip ir kiekvienas daigas savyje turi pavidalą, kuris, atėjus laikui, realizuojasi. Kad vaikas tą planą galėtų įvykdyti, jis yra apdovanotas jautrumo laikotarpiais, kurie ir yra tie neklaidingieji vadovai visą žmogaus augimo ir brendimo laikotarpį — nuo gimimo iki 18 m. amžiaus.

     Kūdikystėsmetu (nuo gimimo iki 6 m.) atsirandantieji jautrumo laikotarpiai padeda individui susipažinti su išorine aplinka, su joje esamais daiktais ir su savo kūno dalimis. Jie skatina individą į savarankiškumą, ypač jo paties asmens atžvilgiu. Vaikystėsmetu (6-12) jautrumo laikotarpių pagalba individas plėtoja visuomeninius jausmus, atsiranda nepaprastas noras tyrinėti ir sužinoti daiktų priežastis bei perprasti pasaulio sąrangą. Jautrumo laikotarpių padedamas, vaikas dabar stengiasi įsigyti intelektinį savarankiškumą, bandydamas pats savo jėgomis išspręsti gėrio ir blogio problemą. Brendimometu (12-18) iškylantieji jautrumo laikotarpiai skatina paauglį ir jaunuolį sukurti sąmoningai socialų individą,pilnai pasiruošusį atlikti darnaus visuomeninio gyvenimo funkcijas.

     Jei vaikui nėra sukliudoma įvykdyti tam tikro prigimties reikalaujamo uždavinio, tai jis, šį darbą atlikęs, jaučiasi patenkintas, ramus ir laimingas. Sukliudžius jautrumo laikotarpių veikimą, vaikas pasidaro piktas, irzlus, rėksnys, nervingas. Jautrumo laikotarpių metu vaikas yra apdovanotas ypatingu jautrumu, kuris jį skatina nukreipti savo dėmesį į tam tikrus aplinkos daiktus, lyg išjungiant kitus. Tai nėra tik tuščias smalsumas, bet liepsnojąs noras pasiekti tam tikrą tikslą. "Pirmiausia iš pasąmonės gelmių ima kilti labai stiprus jausmas, kuris sužadina nuostabų kūrybinį veiklumą, turintį tam tikrą ryšį su išoriniu pasauliu. Taip yra kuriamas sąmoningumas" (Mon-tessori).

     Jeigu vaikas jautrumo laikotarpių metu neturėjo galimybės elgtis pagal savo vidaus reikalavimus, tai jis visam laikui praranda progą natūraliu būdu įsigyti tam tikrus sugebėjimus. Kas neįsigyta jautrumo laikotarpio metu labai džiaugsmingai ir lengvai, tai vėliau žmogus begalės pasiekti sunkiu darbu ir įtemptomis valios pastangomis. Tačiau, nebesant gyvo vidinio paskatinimo, dažnai tas darbas virsta nemaloniu ir varginančiu, todėl ne visada gaunami patenkinami rezultatai. Čia ir glūdi esminis skirtumas tarp vaiko ir suaugusio žmogaus psichologijos. Vaikas viską išmoksta ir nugali su dideliu džiaugsmu, smagumu ir meile, be jokio nuovargio, kai tuo tarpu suaugusiam žmogui tenka įdėti daug darbo ir pastangų, jaučiant aiškų nuovargį. Tik palyginkime, kaip lengvai ir tobulai išmoksta svetimą kalbą vaikas, o kaip sunkiai ir netobulai tai pasiseka suaugusiam.

Jautrumo laikotarpiai ir aplinka

     Tik supratę laikotarpių veikimą, mes galime įsitikinti, kad sielos vystymasis nėra atsitiktinis dalykas ir nėra sukeliamas išorinių įspūdžių. Jis yra iššaukiamas besikeičiančio jautrumo, t. y. tam tikro praeinančio instinkto, kurio dėka įgyjami įvairūs sugebėjimai bei pastovios būdo savybės. Šiuo atveju aplinka tarnauja tik kaip medžiaga, pati savyje ji neturi kuriamosios galios. Tai yra tik pagelbinis veiksnys.

     Aplinka mūsų kūnui teikia reikalingas priemones arba gyvybinės svarbos medžiagas, kurios pasisavinamos kvėpavimu ir virškinimu. Tas pat yra ir su Montessori "paruošta aplinka". Ji yra pilna konkrečių medžiaginių daiktų, o ne abstrakčių idėjų ar teorijų apie grožį, tvarką, meilę ir gėrį. Vaikas, juslių padedamas, iš tos konkrečios medžiagos traukia sau dvasinius syvus, maitinančius jo dvasią ir padedančius jai ne tik prasiskleisti, bet ir išbujoti į kūno ir proto sveiką bei socialią asmenybę. Žinoma, su viena są-lyga, jeigu protingai ir tinkamu metu bus pateikiamas reikalingas dvasinis maistas.

     Vaiko nesąmoningasis protas jau yra iš aplinkos sukaupęs nemažas įspūdžių ir vaizdų atsargas: garsus, formas, spalvas ir kt., tačiau visa tai yra chaotiškame pavidale. Jautrumo laikotarpių skatinamas, jis ima kreipti dėmesį vienu ar kitu metu į tam tikrus dalykus, kol pasiekiamas funkcinis apvaldymas ir daikto pažinimas, žodžiu, kol įsigyjamas sąmoningumas. Kiekviena į šią veiklą įdedama pastanga tampa ne jėgų išeikvojimu, bet padidėjimu. Visa to pasekmėje, kur pirma viešpatavo sąmyšis ir chaosas, atsiranda tvarka ir sąmoningas daiktų bei jų ypatybių atskyrimas. Vidinis jautrumas padeda vaikui iš įvairialytės aplinkos atrinkti tai, kas kiekvienoje jo vystymosi stadijoje yra reikalinga. Jis veikia taip, kad tam tikru momentu vaikas kreipia dėmesį į tam tikrus dalykus, kitų lyg nematydamas.

Montessori sistemos vaikų darželiuose, dėliodami įvairaus sunkumo bei storumo svorius ir kaladėles, vaikai išmoksta suvokti daiktu svorį, storumą bei didumą.

 

Jautrumo laikotarpiai ir vaikų užgaidos (kaprizai)

     Suaugęs žmogus iki šiandien neranda rimto reikalo nuodugniau pastudijuoti sąryšį tarp augimo ir vykstančio vidinio darbo. Šis didysis plėtros vyksmas žmoguje dar nepajėgė atkreipti į save mūsų dėmesio, nors dažniausiai jis, o ne kas kitas, apsprendžia mūsų įsigytuosius vienokius ar kitokius būdo pažymius, atsineštines kūno, proto bei nesocialumo ligas ir pakrikusį emocinį gyvenimą.

     Ilga ir nuolatinė patirtis pirštu prikišamai mums rodo, ir mes visi tai gerai žinome, kaip kartais žiauriai ir nenumaldomai vaikas priešinasi, kai savo veikloje susiduria su kliūtimis. Stipraus charakterio vaikų reagavimas yra daužymasis, riksmas, kritimas ant žemės, trankymas žemės kojomis, nerviški priepuoliai. Silpno charakterio vaikų reagavimas.yra nuolatinis verkšlenimas, baimė, nedrąsumas, bailumas, paslaptingumas, užsidarymas savyje.

     Kadangi mes nežinome ir nepažįstame priežasčių, kurios iššaukia tas pasibaisėtinas reakcijas, tai, visai nesigilindami į tuos reiškinius, laikome juos visai nepagrįstu ir nevertu dėmesio dalyku. Kuo vaikas mažesnis, tuo tos reakcijos yra stipresnės, o mes, nesuvokdami jų kilmės, esame linkę jas laikyti bepriežastine vaiko priešginybe. Tokiais atvejais vaikas kartais ilgai nesiduoda numaldomas. Pvz. vaikas pats nori valgyti, užsisegti sagą, nusiauti batą, užsimauti pirštinę, o mes, jam neduodami tai padaryti, iššaukiame pasipriešinimą. Šitokiam vaiko dvasios stoviui apibūdinti suaugusieji nukalė užgaidos arba kaprizo terminą. Nors tie reiškiniai yra labai įvairūs ir skirtingi, tačiau suaugusieji, nenorėdami apsisunkinti "menkavertėmis" problemomis, visa tai, kas neturi aiškios priežasties, kas nesiderina su jų galvojimu, ko jie nesupranta, pavadino vaiko užgaidomis.

     Tos užgaidos, kurios iššaukia vidinius konfliktus ir kurių priežasčių reikia ieškoti jautrumo laikotarpiuose, praeina drauge su šiais laikotarpiais, beveik nepalikdamos jokių pėdsakų vaiko charakteryje. Bet užtat dėl tų užgaidų atsiranda trūkumų bendrame žmogaus išsivystyme. Tai, kas tuo metu pražiopsota ar neįsigyta, vėliau, kai vyksta galutinis charakterio susiformavimas, yra jau nebeatitaisoma jokiomis pastangomis.

 

     Vaikiškos užgaidos, kurios prasideda nuo pirmosios gimimo dienos, iki šiol yra priskiriamos tik sugadintai žmogaus prigimčiai. "Bet jeigu mes kūno funkcijų sutrikimą laikome liga", sako Montessori, "tai taip pat sielos funkcijų sutrikimai turėtų būti pripažįstami ligomis. Tad vaiko užgaidos ir yra ne kas kita, kaip pirmieji sielos negalavimai".

     Jautrumo laikotarpiai — tai ypatinga vidinė jėga, užtinkama tik vaikuose. Gilus įsistebėjimas į tos galingosios jėgos pobūdį skaidria šviesa nušviečia nuostabiuosius vaiko laimėjimus. Bet mes prie to taip esame pripratę, kad nematome to didingo stebuklo, kaip iš nieko susikuria toks komplikuotas dvasinis pasaulis su nuostabiomis galiomis. Tačiau jei vaikas jautrumo laikotarpių metu susiduria su kliūtimis, kliudančiomis jam atlikti tam tikrą darbą, tai tada jo sieloje įvyksta keistas sujaukimas ir savotiškas iškrypimas. "Iš to dvasinio sąmyšio arba iškrypimo atsiranda dvasinės kančios, apie kurias tik tiek tegalime pasakyti, kad mes nieko nežinome, tačiau tų žaizdų ženklus beveik visi, nieko nežinodami, savyje nešiojamės", sako Montessori. Sąmoningas jautrumo laikotarpių supratimas ir kruopštus jų pažinimas tikrai atneštų taikos ir ramybės į vaiko ir suaugusiojo gyvenimą. Juodu galėtų būti vienas kitam tikras paskatinimas į tobulybę, į darnumą, į sveiką emocinį gyvenimą ir socialinį subrendimą.

Jautrumo laikotarpiai ir mokymasis

     Eidamas ketvirtuosius metus, vaikas ima domėtis raidėmis, skaitymu, rašymu, skaičiavimu ir kitais elementariais mokslo dalykais. Bet kadangi mes nesuprantame ir neįvertiname šios nuostabios galios, tai nekreipiame į ją dėmesio ir jos nekultivuojame. Dėl to daugelis vaikų ima jausti pasibiaurėjimą mokslu arba kuria nors jo šaka, dažniausiai matematika. Iš to išsivysto "psichinės užtvaros", nuo kurių žmogus dažnai neatsipalaiduoja visą gyvenimą.

     Šiandieninė tendencija, bandanti išspręsti auklėjimo problemą, nereikalaujant iš vaikų rimtai mokytis, yra visiškai neigiamas dalykas. Šitoks problemos sprendimas veda prie aiškaus kultūrinio nuosmukio. Teigiamas problemos išsprendimas bus įmanomas tik tada, kai atkreipsime dėmesį į jautrumo laikotarpių veikimą. Kruopštus vaikų stebėjimas aiškiai įrodė, kad augąs individas trokšta kaip galima daugiau mokslo žinių. Tačiau jos turi būti teikiamos vaikui tokiu būdu, kuris atitiktų jo psichinę struktūrą. Vaikas nuvargsta ne nuo mokslo, ne nuo žinių gausumo, bet nuo netikusio perdavimo būdo, kai vienam ar kitam dalykui prigimties jautrumas jau yra užgęsęs.

Jautrumo laikotarpiai ir tautybė

     Žinant kokią begalinę reikšmę žmogaus plėtrai turi jautrumo laikotarpiai, reikia paminėti, kad nemažesnę reikšmę jie turi ir tautiniam išsilaikymui. Tai labai svarbu žinoti kiekvienos tautos žmonėms, kurie, nors ir būdami atskirti nuo pagrindinio tautos kamieno, nori išlikti tautiškai gyvi ir kūrybingi. Jautrumo laikotarpių reikšmės supratimas ir sugebėjimas juos panaudoti tautiniam auklėjimui lengviausiai gali užtikrinti tėvų kalbos, tautinės kultūros bei papročių išlaikymą. Lietuviais mes tol išliksime, kol pajėgsime išlaikyti tautinį sąmoningumą ir meilę visa tam, kas lietuviška. To nepasieksime nei kalbomis, nei graudenimais, o dar mažiau prievartavimu ir sankcijomis. Vienintelis saugus ir užtikrintas kelias į lietuvybės išlaikymą — jautrumo laikotarpių supratimas ir pritaikymas. Ką vaikas su džiaugsmu pasisavins jautrumo laikotarpių metu, tai pasiliks neišdildoma nuosavybė visam jo gyvenimui. Labai svarbu, kad vaikas iki 6 m. amžiaus gerai išmoktų lietuviškai kalbėti, skaityti ir rašyti. Naudojant Montessori metodą, tai yra lengvai pasiekiama.

     Šiandien misijų padėtis yra suvis kitokia, negu buvo prieš 50 metų; nūdien stovime jose akis į akį su labai gyvai veikiančiu priešu. Dėl to mūsų apeigos visomis galimomis priemonėmis turi būti padarytos krikščioniškosios gaivos šaltiniu. Jos turi tapti kiek galima patrauklesnės ir gyvenimiškesnės. O tam reikalinga arba sugyvinti, arba pašalinti visa, kas jose yra bergždžia ir negyva. Tai visų pirma galioja liturginiams skaitymams(epistolai, evangelijai ir kt.). Jie iš tikrųjų yra skirti žmonėms pamokyti, bet yra atliekami nesuprantama kalba ir atsukus klausytojams nugarą'.

     7.    Kun. Clifford Howell, S. J.savo knygoje Of Sacraments and Sacrificešitaip kalba apie Mišių reformas, kurių viena yra gimtoji kalba (College-ville: The Liturgical Press, 1952, 8 laida, 155-156 psl.):

     "Neatrodo, kad savo išorine forma mūsų pamaldos, kaip jos paprastai atliekamos, tinka Bažnyčios visumai. Jos daugiau tinka vien išsilavinusiai mažumai Bažnyčioje. Likusiajai didžiumai lieka būti vien pasyviais žiūrovais; išorinė Mišių forma yra jų supratimui ir nusiteikimui svetima. O juk jos yra ir jų Mišios, kaip kiekvieno kito... Daugelis taip aukštai vertina šiandieninių Mišių estetiką, kad nepajėgtų priimti jokio liturginių reformų pasiūlymo, kuris tas estetines prašmatnybes sumažintų, nors dėl tokių reformų liturgija taptų suprantama tiems, kurie turi teisę suprasti ir joje dalyvauti — eiliniams žmonėms".

     8.    Pabaigoje teprideda savo žodį pirmasis J.A.V. arkivyskupas Jonas Carroll, šio krašto bažnytinės hierarchijos tėvas (Petras Guilday, The Life and Times of John Carroll, Archbishop of Baltimore, Encyclopedia Press, 1922, 1 t., 130-131 psl.):

     "Galvoju, kad šito dalyko (t. y. lotynų kalbos)pakeitimas ne vien yra pageidautinas, bet laikytinas esminiu reikalu Dievo tarnybai ir žmonių gerovei... Gal ir buvo protinga nesutikti šiuo atžvilgiu su įžeidžiančiais ir priekaištingais pirmųjų reformatorių reikalavimais. Tačiau pasilikimas prie lotynų kalbos dabartinėse aplinkybėse kyla arba iš vaiduokliškos naujų dalykų baimės, arba iš nuolaidumo ir nerūpestingumo tautinių grupių bažnyčioms vadovaujančiuose kuniguose... Manau, kad kituose žmonėse apie mus susidarė nepalanki nuomonė svarbiausia dėl to, kad mūsų viešosios maldos yra nesuprantamos klausytojams".

     Svarbiausia priežastis, dėl ko gimtosios kalbos reikalas pamaldose dar ir šiandien tebejuda sraigės žingsniu, bus bene ta, kad liturginę formą daugelis tebelaiko nesvarbiu dalyku. Pagrindinis Kristaus įsteigtosios Bažnyčios tikslas yra perteikti žmonėms Dievą ir juos prie jo vesti. Gi tam kaip tik pirmoje eilėje tarnauja mūsų liturgija. O joje, vieno profesoriaus žodžiais, "liturginės kalbos klausimas šiandien yra vienas iš pačių svarbiausių. Su tuo sutiks kiekvienas, kuris seka liturginių žurnalų kronikas ir stebi įvairiose šalyse vykstantį liturginį sąjūdį" (H. Schmidt, S. I., Liturgie et la langue vulgaire, Roma: Pontificia Università Gregoriana, 1950, 11 psl.).

Nebijok priešų — blogiausiu atveju jie tave gali nužudyti. Nebijok draugų — blogiausiu atveju jie tave gali išduoti. Tačiau bijok abejingųjų, nes jie nežudo ir neišduoda, bet — jiems tylomis pritariant — šioje žemėje egzistuoja ir išdavikai ir žmogžudžiai.    B. Jasenski