Spausdinti

idėjos ir žmonės

Karolis Rahner, S. J.

     Norėčiau tarti porą žodžių apie viešą savo nuomonės reiškimą Bažnyčioje — aišku, ten, kur gali būti nuomonių skirtumas ... Bažnyčia yra gyvas organizmas. Dėl to jos gyvenimui kažko trūktų, jei jame viešosios nuomonės nebūtų. Už tą trūkumą būtų atsakingi tiek ganytojai, tiek ganomieji.

PIJUS XII

     Šituos žodžius popiežius pasakė 1950 m. įvykusiame Tarptautiniame Katalikiškosios Spaudos Kongrese. Jų paskatintas, žinomas vokiečių teologas Karolis Rahner, S. J., yra pateikęs vertų įsisąmoninti dėsnių apie žodžio laisvę Bažnyčioje. Čia dedama jų ištrauka yra paimta iš jo veikalo "Free Speech in the Church" (New York, SheedWard, 1959, 25-29 psl.).

A. T a m o š a i t i s, S. J.

I. žodžio laisvės reikalas

     Gerai padarysime, įsisąmonindami šitą faktą: dalykuose, apie kuriuos galima reikšti savo nuomonę, bažnytiniai autoritetai neturi neklaidingumo dovanos, kad ir kaip būtų šv. Dvasios padedami ir palaikomi. Čia jiems visada galima suklysti, apsileisti, toli atsilikti nuo gyvenamojo meto. Tiesa, Bažnyčios pareigūnai, turį jurisdikcijos galią, dažnai plačiau apžvelgia tikrąją pasaulio padėtį ir žmonių dvasinį bei intelektualinį gyvenimą. Mat, savo užimama pozicija jie yra nepriklausomi, atokūs nuo pasaulinių užsiėmimų ir giliau įsišakniję Bažnyčios tradicijoje. Tačiau lygiai tiesa, kad kaip tik dėl tų pačių priežasčių jiems dažnai yra pavojus pažinti vien ribotą, "klerikalinį", tradicijos globiamą gyvenimo segmentą.

     Dėl to jie turi leisti žmonėms pasakyti, ką jie galvoja. Turi viešosios nuomonės augimą Bažnyčioje ne vien toleruoti, bet jį drąsiai, kantriai ir viltingai skatinti. Jei to nedaro, išstato save į pavojų vadovauti Bažnyčiai, atsitvėrę uždarame bokšte, užuot tempę ausis išgirsti Dievo balsą, kuris aidi ir laiko šauksme.

II. Žodžio laisvės apimtis

a) Dieviškieji dalykai Bažnyčioje

     Bažnyčioje negali būti priešingų nuomonių apie jos tikėjimo tiesas ir Steigėjo nustatytą santvarką — trumpai, apie dieviškosios teisės dalykus. Tai yra savaime aišku. Ir demokratijose nėra vietos ir pripažinimo idėjoms, prieštaraujančioms demokratinės santvarkos pagrindams. Viešoji nuomonė Bažnyčioje gali būti vien apie jos pačios įvestus dalykus.

     Kunigai ir teologai be perstojo laiko nukreipę į šituos dalykus savo budrią akį. Ir sau pavestai galiai vykdyti jau seniai yra išvystę atitinkamus organus — cenzūrą, teikiamo mokslo kontrolę, viešus Bažnyčios pasisakymus įvairiais klausimais ir kt. Vienok turime nepamiršti, kad šitoje srityje esama vienos stiprios tendencijos — perdaug siaurai apriboti leistinai diskutuotinų dalykų apimtį. Toks apribojimas nepadeda, kaip manoma, išlaikyti tikėjimo gyvo ir gryno. Priešingai, uždraudus tais klausimais diskutuoti normalioje katalikų publikoje, diskusija persimeta į sluoksnius, kur jos eigą yra žymiai sunkiau sekti. Tokiu būdu kyla "neapčiuopiamos" erezijos (plg. "Ein Gestaltwandlung der Haeresie" K. Rahnerio veikale "Gefahren des heutigen Katholizismus", Johannes Verlag, Einsiedeln, 1950).

     Dėl to tam tikras laisvės laipsnis viešai pareikšti savo nuomonę yra reikalingas net teologijos klausimuose. Iš tikrųjų. Bažnyčia visada pabrėžė, kad ji tą laisvę saugo ir nori laisvo nuomonės pasidalinimo tarp įvairių teologinių srovių. Būtų taip pat klaidinga pripažinti teisę į šitą laisvę vien ten, kur Bažnyčios autoritetai jau yra vienokiu ar kitokiu būdu pasakę, kad galima dalykus diskutuoti. Toks leidimas yra, pavyzdžiui, įsakmiai duotas senų, scholastikų jau nekartą gvildentų klausimų atžvilgiu. Ta pati laisvė turi būti pripažįstama ir tada, kai iškyla problemos ir pareiškiamos nuomonės, apie kurias nėra iš anksto pasakyta, kokiu būdu galima komentuoti arba jog iš viso leidžiama diskutuoti.

b) Žmogiškieji dalykai Bažnyčioje

     Dar svarbesnę rolę viešoji nuomonė vaidina klausimuose, kurie tiesiogiai neliečia Bažnyčios skelbiamo tikėjimo ir Steigėjo nustatytos santvarkos, trumpai — žmogiškosios teisės dalykuose. Juose žodžio laisvė dar teisėtesnė. Tokie dalykai yra: pamaldų forma, sielovada, bažnytinė politika ir pan. Čia bet kokia valdymo forma, vartojanti "uždarų durų" metodus, reikštų tikrai didelį pavojų.

     Tiesa, kad ir šituose dalykuose Bažnyčios autoritetui priklauso paskutinis žodis. Kada kas nors juose įsakoma arba uždraudžiama, tikintieji privalo įsakymo arba draudimo klausyti. Jiems taip pat nevalia potvarkio formos arba turinio viešai diskutuoti tokiu būdu, kuris pakenktų jo vykdymui. Tačiau, atrodo, būtina pridėti, jog iš to nieku būdu neseka, kad kiekviena diskusija apie išleistų potvarkių tikslingumą yra uždrausta arba turėtų vykti už uždarų durų.

     Mūsų metu, pavyzdžiui, galima viešai diskutuoti, ar nereikėtų reformuoti brevijoriaus arba įvesti pakeitimų į pačias Mišias. Argi tos diskusijos nebuvo galima imtis žymiai anksčiau, nors leidimas — neoficialiai duotas — ir nedrąsino žmonių to daryti? Ar būtų buvę taip jau bloga, jei tarpais katalikiškieji laikraščiai būtų parašę, kad komunijos pasninko taisyklės yra baisiai komplikuotos ir, atrodo, nevisuomet tiko šio Bažnyčios įstatymo dvasiai? Ar atitinkamuose žurnaluose (ne kiekviename visa tinka) negalėtų būti laisviau ir atviriau diskutuojami įvairių vienuolijų namai, drabužiai ir papročiai? Ilgą laiką iki šiol tai nebuvo daroma, nors kiekvienam yra aišku, kad šitoje srityje reikia nemaža diskusijos ir reformos. Bažnyčiai gana ištikimų pasauliečių tarpe yra nemaža žmonių, kurie privačiai apgailestauja daugelį auklėjimo metodų vienuolių ir kitų katalikų mokyklose, tačiau viešai niekad netaria apie tai žodžio — ir niekad netars, klaidingai manydami, kad jiems to daryti nevalia.

     Yra faktas, kad šios rūšies reformoms dažnai reikia viešosios nuomonės spaudimo, kad jos nebūtų tradicijų užslopintos. Net aukštuose Bažnyčios sluoksniuose dažnai yra manoma, kad visa tvarkoje, jei negirdėti balsų, reikalaujančių ką nors pakeisti, arba jei tokie balsai skamba paskirai, neturėdami užnugaryje viešosios nuomonės svorio. Suminėti pavyzdžiai yra grynai atsitiktiniai. Tačiau jų užtenka pailiustruoti faktui, kad šitoje srityje viešajai nuomonei Bažnyčioje turėtų būti skirtas platus, per daug neapribotas veiklos laukas.

 

1.    Poseminarinė kavutė: p. Ona Jonikienė, prof. dr. P. Jonikas, instituto lektorius, ir Aldona Šimaitienė.

2.    A. Šimaitienė, Instituto Globos Komiteto iždininkas tėvas J. Kubilius, S. J., instituto lektorius tėvas B. Markaitis, S.J., ir kiti dalyviai poseminarinės kavutės metu.

 

III. Auklėjimas žodžio laisvei

     Susidūrus su praktika, požiūris į viešosios nuomonės reiškimo ribas ir formą smarkiai įvairuos. Kitaip ir būti negali, nes Bažnyčioje esančių tautų ir grupių jausena yra nepaprastai skirtinga. Vieniems viešas savo nuomonės pareiškimas kuriuo nors klausimu bus savaime suprantamas dalykas. Kiti į tai žiūrės, kaip į betaktę kritiką, paniekinančią Bažnyčios potvarkius ir papročius. Treti nusivils, baimingai jausdami, kad apie dalykus vien tada imama kalbėti ir aiškinti, kai iš to jau nebėra jokios naudos.

     Pastarieji jaus, kad dalykai vien tada leidžiami, kai jų vis vien jau nebegalima sustabdyti. Negalės nepastebėti, kad net oficialūs Bažnyčios atstovai yra tapę gyvenamojo meto vaikai (tik drauge nuo jo atsilikę) — galų gale leidžią ir aprobuoją dalykus, kai tie yra tapę fait accompli, atbaigtu faktu; tuo tarpu leisti anksčiau būtų buvę tikrai laisvinančio ir gaivinančio nusistatymo ženklu.

     Pagaliau dar kiti viešą savo nuomonės reiškimą laikys destruktyvia ataka, griaunančia šventas, sveikas ir palaimias tradicijas, šimtmečių išminties sukurtas, ilgametės praktikos išbandytas. Taigi, ta pati kritika vienu atveju gali būti naudinga arba bent nekenksminga, o kitu — sukelti nelemtų pasekmių, puoselėdama piktžodžiavimo ir privataus maištavimo dvasią.

     Čia yra visai panašiai, kaip skirtingose šeimose. Vienoje vaikams leidžiama atvirai pareikšti savo nuomonę, pageidavimus bei skundus. Jie tai daro ir drauge lieka gerbią autoritetą ir paklusnūs vaikai. Tuo tarpu kitoje šeimoje šitokia laisvė galėtų visiškai sužlugdyti tėvų autoritetą ir išstatyti į pavojų jų teisę tarti paskutinį žodį. Visa priklauso nuo to, kaip vaikai išauklėjami. Jei jie nuo pat mažens yra drąsinami atvirai pasakyti savo pageidavimus ir tuo pačiu metu jiems parodoma paklusnumo reikalas ir vertė, laisvas pasidalinimas nuomonėmis tarp jų ir tėvų išeina vien į gera ir nei vienų, nei kitų nelaikomas kišimusi į kito reikalus arba destruktyvia kritika. Bet jei vaikai buvo išauklėti tylėti ir klausyti, nes tėvų žodis yra įstatymas, jei net užaugę elgiasi, tarsi negalėtų turėti savo nuomonės, tuokart bet koks staigus leidimas kritikuoti iš tikrųjų reikš tėvų autoriteto žlugdymą.

     Ši analogija meta pluoštą šviesos į mūsų svarstomą dalyką. Ji sako, kad žmonės Bažnyčioje (jauni kunigai, pasauliečiai ir kt.) turi būti auklėjami — mokomi būti atsakingai paklusnūs ir deramai reikšti savo nuomonę. Jie turi įsisąmoninti, kad teisė pareikšti savo nuomonę ir kritikuoti kitus nereiškia leidimo laukinei atakai ar arogantiškam nenuolaidumui. Turi išmokti kritiškai žvelgti į Bažnyčioje vykstančius dalykus, nešokdami visko girti ir aukštinti, kaip išminties viršūnės. Tačiau drauge turi mokėti sujungti šitokį kritišką nusistatymą su kilniai paprastu įpročiu klausyti. Turi įprasti šaltą kritiko bešališkumą suporuoti su jautria meile Bažnyčiai ir klusnia pagarba jos oficialiems atstovams.

     Turime žinoti, kad net Bažnyčioje gali būti savos rūšies opozicijos partija (istorijos bėgyje visada turėjusi savo šventųjų) — tikros. Dievo norimos opozicijos viskam, kas yra grynai žmogiška Kristaus įsteigtoje draugijoje ir jos atstovuose. Turime žinoti (ir tai nėra savaime aišku, bet reikalauja rimtų auklėjimo pastangų), kad tam tikrose aplinkybėse gali būti griežta pareiga pareikšti savo nuomonę, nors už tai ir nesusilauktume pagyrimo ir padėkos "iš aukščiau", kaip kad nevieno šventojo gyvenimas yra paliudijęs.

IV. Baigiamoji mintis

     Dabartinis metas yra perėjimo laikotarpis. Dėl to ir kai kurios išorinės formos, iki šiol naudingos arba bent naudotos Bažnyčios autoritetui reikšti, ima netekti savo naudingumo ir pajėgumo. Tad nūdien viešam savo nuomonės reiškimui yra paliktina platesnė dirva (žinoma, ta sąlyga, kad šitoks laisvės padidinimas nesumažins paklusnumo dvasios). Bažnyčiai šiandien yra ypač svarbu saugotis nesudaryti net mažiausio įspūdžio, jog priklauso tai pačiai klasei, kaip totalitarios valstybės, kurioms nebylys paklusnumas yra viskas, o meilė ir laisvė — niekis. Jos valdymo metodai neturi būti panašūs į totalitarių sistemų metodus, kur viešosios nuomonės reiškimą yra monopolizavusi Propagandos Ministerija.

     Mes — tiek vadai, tiek valdiniai — dar, gal būt, vienur kitur tebesame pripratę prie tam tikrų patriarchalių vadovavimo ir klusnumo formų, kurios nėra neatsiejamai susietos su Bažnyčios autoriteto ir klusnumo esme. Kur taip yra, bažnytiniams pareigūnams net teisėtas savo nuomonės pareiškimas apie Bažnyčios reikalus gali pasirodyti maskuotu sukilimu arba maištavimu prieš Bažnyčios hierarchiją. Net neturintiems valdymo galios tokia žodžio laisvė gali nepatikti, nes yra pripratę prie senų, tradicinių kelių.

     Tokiais perėjimo periodais iškyla daug praktinės plotmės klausimų, kuriems išspręsti reikia nemaža laiko.

     Mūsų gyvenamajam metui tikrai pritaikyti keliai viešajai nuomonei reikšti dar nėra surasti. Abiems pusėms reikia kantrybės. Kantrybė reikalinga valdantiesiems. Jie neturi žiūrėti j kiekvieną atvirą savo nuomonės pareiškimą ar kritiką, kaip į ataką, nukreiptą į save pačius, į nekintamus principus ir į jos esmines funkcijas; neturi to laikyti pastangomis nusikratyti jais pačiais ir jų potvarkiais. Kantrybė reikalinga ir valdomiesiems. Jie neturi daryti įspūdžio, kad kiekvieną iš aukščiau ateinantį įspėjimą laiko pastangomis užgniaužti Bažnyčioje žodžio laisvę arba viešosios nuomonės reiškimosi teisę.