Spausdinti

rūpimieji klausimai

Dr. P. Celiešius

     Dažnai žmonės klausia, kaip reikia suprasti įvairius Šv. Rašto pasakojimus. Nejaugi viską reikėtų imti pažodžiui? Nejaugi aš turėčiau būtinai tikėti, kad Dievas nulipdė iš molio žmogiuką, jam įkvėpė sielą, ir tokiu būdu buvo sutvertas pirmasis žmogus? Nejaugi yra būtinai tikėtina tiesa, kad Dievas, užmigdęs Adomą, išėmė šonkaulį ir iš jo sutvėrė Ievą? Argi tikrai pažodžiui reikėtų priimti visa tai, kas Sv. Rašte pasakojama apie uždrausto vaisiaus valgymą, apie žalčio gundymą ir t. t.?

     Kai kurie mano, jog visa tai tikėti yra būtinajeigu netikėsi, būsi eretikas. Bet jiems taip pat atrodo, kad tai tikėti yra trupučiuką juokinga. Dėl to ir visas Šv. Raštas jiems netenka autoriteto, o taip pat drauge griūva ir jų tikėjimo pagrindai. Tad, norėdami tiems tiesos ieškantiems mūsų skaitytojams padėti, ir spausdiname šį kun. dr. P. Celiešiaus' straipsnį, kuriame aiškinama, kaip reikia suprasti ir aiškinti Šv. Raštą.

     Norime pabrėžti, kad nereikia maišyti dviejų visiškai skirtingų dalykų: Šv. Rašto dieviško įkvėpimo ir Šv. Rašte esamo dieviško apreiškimo. Viskas, kas Šv. Rašte pasakojama, yra Dievo įkvėpta, bet ne viskas yra Jo apreikšta, kaip tikėjimo tiesos. Tad, norint suprasti Šv. Raštą, reikia būtinai atskirti, kas jame priklauso apreiškimui, t. y., kur pateikiamos tikėjimo tiesos, o kur yra tik literatūrinė pasakojimo forma arba lyg tie indai, kuriuose žmonėms paduodamas dvasinis maistas, kad jiems būtų lengviau suprantamos abstrakčios dvasinės sąvokos. Tad ir Šv. Rašto interpretacija yra dvejopa. Šv. Rašte esamų apreikštų tiesų aiškinimas negali būti nei senas, nei naujas — jis visuomet yra tas pats, nes tas tiesas Bažnyčia nuo pat pradžios vienodai aiškino ir aiškina. Bet kai prieinama prie Šv. Rašto literatūrinės formos ar prie kitų, apreiškimui nepriklausančių, pasakojimų, tai čia gali būti ir yra įvairių aiškinimų. Tie aiškinimai gali keistis, keičiantis anų laikų kultūros ir papročių pažinimui.

     Šis straipsnis yra gana ilgas ir nespecialistams gal truputį sunkokas, bet tikimės, kad kiekvienas pasistengs jį perskaityti, nes jo mintys yra tikrai visiems įdomios ir aktualios.

Redakcija

     Nors Šv. Raštas, kaip Dievo apreikštų tikėjimo tiesų šaltinis, lieka tas pats šimtus ir tūkstančius metų, tačiau jo aiškinimas kinta pagal laiko kultūrinės aplinkos sąlygas ir paskutinių iškasenų davinius. Skirtinga Šventraščio interpretacija buvo pirmaisiais krikščionybės amžiais ir viduramžiais nuo naujųjų amžių, ypač nuo kelių paskutiniųjų šio amžiaus dešimtmečių.

     Nesu biblinių studijų specialistas, todėl ne man reikėtų imtis šio darbo, bet, tylint tiems, kurie turėtų kalbėti, toji pareiga tenka visiems teologams, kurie, pastoracinių pareigų verčiami, turi kalbėti, nes tikintieji, ypač studijuojąs jaunimas, klausia, teiraujasi ir laukia atsakymo.

     Vokiečių, prancūzų bei italų tikintieji šiuo atžvilgiu yra laimingesni. Jie turi nemaža literatūros: tiek atskirų studijų, tiek įvairių straipsnių atitinkamuose žurnaluose. Angliškai skaitančioji visuomenė taip pat sulaukė keleto monografijų modernaus Šv. Rašto aiškinimo klausimu. Bet mes, lietuviai katalikai, vis dar tebetūnome nežinioje ir nesiorientuojame, kas aplink mus dedasi. Tiesa, prel. A. Grigaitis buvo parašęs porą veikaliukų prieš kelias dešimtis metų parinktomis Senojo Testamento problemomis. Jis, remdamasis naujomis iškasenomis, atvėrė duris lietuviškai skaitantiems katalikams į naują Šv. Rašto interpretavimo sampratą. Gaila, kad minėtas darbas buvo matomas beveik išimtinai tik teologų rankose. Jis nebuvo populiarus ir nepasiekė plačios katalikų visuomenės.

     Šiuo straipsniu nemanau išsemti paskutinių biblinių studijų davinių. Tam klausimui aprėpti reikėtų didžiulio kelių tomų veikalo. Pasitenkinsiu straipsnio rėmais ir teperduosiu poros J.A.V. biblinių studijų specialistų sutrauktas mintis. Vienas jų yra J. J. McKenzie, jėzuitas, West Baden teologinės akademijos Šv. Rašto profesorius, parašęs veikalą apie Senojo Testamento interpretaciją, vardu "Two Edged Sword". Kitas yra Bruce Vawter, C. M., Šv. Rašto profesorius Denver, Colorado, kunigų seminarijoje, parašęs knygą, vardu "A Path Through Genesis". Pirmasis pateikia bendrus dėsnius, kaip reikia žiūrėti į Senojo Testamento knygas ir kaip jas aiškinti, o antrasis specialiai nagrinėja Senojo Testamento pirmąją knygą — Genesis. Čia paliečiamos pagrindinės sutvėrimo, nupuolimo, atpirkimo ir žmogaus išsivystymo problemos.

1. Įvairūs būdai aiškinti Šv. Raštą

     a) Žodinis aiškinimas, arba literalinė samprata, remiasi teigimu, kad Šv.

     Raštas yra Dievo veikalas. Dievas yra jo autorius. Jis diktavęs parinktam asmeniui, o šis užrašęs ne tiktai mintis, bet ir atskirus žodžius. Išeitų, kad įkvėptasis autorius buvęs lyg stenografas ir viską užrašęs, ką girdėjęs iš paties Dievo kalbos.

     Tačiau, pastebėjus, kad šventose knygose esama nemaža trūkumų, netikslumų, pasikartojimų, skirtingų to paties įvykio aprašymų ir kartais net prieštaravimų (žinoma, ne pagrindiniuose — priklausančiuose apreiškimui, bet šalutiniuose dalykuose, Red.), griebtasi kitokio būdo interpretuoti Šv. Raštą. Teisingai jau šv. Augustinas pastebi, kad Dievas negali klysti, tad jeigu Šv. Rašte atsiranda klaidų, tai yra ušrašančiojo arba perrašančiojo žmogaus kaltė. Taip pat netinka Dievui iki smulkmenų išpasakoti kai kurių Izraelio tautos asmenų nuodėmingų darbų. Tai nesiderintų su Jo šventumu. Šie ir kiti panašūs argumentai vertė egzegetus ieškoti kito būdo aiškinti Šv. Raštą.

     b) Mistinisdvasinis aiškinimas, arba alegorinė samprata, praplečia Šv. Rašto mintį ta prasme, kad šalia žodžio, vaizdo, palyginimo ar nuodėmingo įvykio aprašymo reikią suprasti aukštesnę mintį. Tiek įkvėptų knygų žodžius, tiek literalinę mintį reikią suprasti perkelta prasme, kiekvienu atveju pereinant į religinę sritį. Pavyzdžiui, kad Abraomas turėjęs dvi žmonas, tai iš to fakto reikią suprasti, jog Dievas žmonijai davęs dvejopą įstatymą: Senąjį ir Naująjį Testamentą. Giesmių Giesmėje pavaizduotoji įsimylėjusio asmens meilė mylimajai reikią suprasti Kristaus meilę Jo įsteigtajai Bažnyčiai arba krikščioniškosios sielos meilę Nekaltai Pradėtajai Mergelei Marijai. Panašiai ir kitais atvejais. Šis alegorinis Šv. Rašto aiškinimas yra buvęs nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Ypač jis išbujojo Bažnyčios Tėvų laikotarpiu Aleksandrijos teologinėje mokykloje. Mūsų dienomis mistinę interpretaciją autoriai dažnai vartoja pamokslinėse, asketinėse ir religinėse mąstymų knygose, kur reikalinga sielai nutiesti kelią prie Dievo.

     c) Racionalistinis aiškinimas, arba ateistinė samprata, teigia, kad Šv. Raštas tėra įvairių paprastų autorių įvairiu metu rašytų religinių knygų rinkinys. Į Šventraštį reikią žiūrėti, kaip į gryną žmogaus darbą, atmetant bet kokį dieviško autoriteto įsikišimą. Religiniai pasakojimai, pranašystės, aprašyti stebuklai reikią aiškinti ne ontologiškai, bet psichologiškai (autoriaus vaizduotės padaras). Kai kurie rašytojai įsivaizdavę, jog jiems kalbąs Dievas, ir užrašę Dievo vardu gamtamokslines tiesas, normines tiesas, regėjimus, kliedėjimus, pranašavimus. Tai esą jų sielos vidaus išgyvenimų apraiškos, bet ne objektyvios tiesos. Ypatingai racionalistinę sampratą išvystė ir mėgino įrodyti prancūzų kultūrfilosofas Ernst Renan (1823-1892), parašęs didžiulį septynių tomų veikalą, vardu "Etudes siu les origines du christianisme". Atskleisdamas Jėzaus gyvenimą pagal Mato, Morkaus ir Luko aprašymus (Jono evangelijos jis nelaiko istoriniu dokumentu, bet vėlesnių laikų filosofiniu padaru), jis sako Kristų buvus nepaprastai genialiu žmogumi, kilniu, šventu ir patraukliu herojum, sukūrusiu naują religinį sąjūdį, bet nebuvusį Dievu. Dievu jį padarę vėlesni jo gerbėjai ir sekėjai. Renanui evangelinė tiesa tėra grynai žmogiškoji tiesa. Tos vietos, kur kalbama apie Kristaus stebuklus, pranašystes, apreiškimus, Kristaus iš mirties prisikėlimą, tėra paprastas žmogaus nepažinimas, jo darbų bei žodžių nesupratimas ir iš to plaukiąs nesusipratimas. Galima evangelistus ir Kristaus gerbėjus psichologiškai suprasti ir išaiškinti, bet negalima jų kalbų imti ontologine prasme. Kristuje yra realizavusis jo laikų dvasios įtampa. Tų laikų žydų dvasios didybė rado Kristaus sąmonėje atgarsį, subrendo ir apsireiškė didžiosios misijos ženklu. Kristus yra tų laikų žydų tautos išraiška (The Life of Jesus, 272 p.).

     Antrasis racionalizmo šulas yra vokiečių mokslininkas, religinės kritikos filosofas David Friedrich Strauss (1 SOS-1874), parašęs keletą veikalų religiniais klausimais. Mūsų temą nagrinėjąs veikalas yra "Das Leben Jesu, Kritisch bearbeitet" (du tomai). Jame yra svarstoma Jėzaus gyvenimas, stebuklai ir evangelijų objektyvumas. Jis, kaip ir E. Renan, pripažįsta Jėzaus istorinį buvimą, gyvenimą ir darbus, mirtį ir palaidojimą, bet atmeta Jėzaus įsikūnijimo paslaptį, stebuklus ir iš mirties prisikėlimą. Trys pirmieji evangelistai, vadinami sinoptikais, aprašinėdami Jėzaus — žmogaus gyvenimą, papuošę jį legendariniais faktais ir išgalvotais stebuklais. Jėzaus gyvenimo aprašymas esąs persunktas mitų stiliumi. Mitai, Senojo Testamento pavyzdžiu, patekę ir į Naująjį Testamentą. Tiek Jėzaus mokiniai, tiek vėlesnieji jo gerbėjai išpuošę Jėzaus gyvenimą pasakomis ir mitais, sukūrę Mesijo kultą ir egzaltavę gryną žmogų iki Dievažmogio. Kristus iš mirties neprisikėlęs. Marija Magdalena mačiusi tik viziją, kuri vėliau virtusi prisikėlimo pasaka, papuošta regėjimais.

     d) Istorinio metodo aiškinimas stengiasi istoriniu tikrumu ištirti Šv. Rašto knygas, kurios yra Dieviško Apreiškimo ir kultūrinių aplinkybių sąveikos rezultatas. Šiai krypčiai priklauso eilė žymių šio meto Šv. Rašto profesorių bei egzegetų. Tai yra modernioji Šv. Rašto interpretacijos mokykla. Jie remiasi naujausiomis iškasenomis, semitinės kultūros atpažinimu, žydų tautos kaimynų paminklų ir tradicijų studijomis, pasaulinių istorikų šaltiniais, etninėmis tautų savybėmis, žodžiu — visa kultūrine aplinka, kurioje Šv. Rašto knygos kristalizavosi, susiklostė ir griežtos cenzūros bei priežiūros dėka išliko iki mūsų dienų. Plačiau šios mokyklos Šv. Rašto interpretavimą atskleisime, kritiškai vertindami jos mokslą.

2. Kritiškas interpretacijų vertinimas

     Šv. Raštas yra įvairių įkvėptų autorių įvairiu laiku ir įvairiose vietose rašytų knygų rinkinys. Jis yra dalinamas į istorines, didaktines, poetines ir pranašines knygas. Savaime suprantama, kad yra neįmanoma jas visas aiškinti tuo pačiu metodu. Apreiškėjas yra pats Dievas, bet apreiškimo priėmėjai yra labai įvairūs. Vieni apreiškimo tiesą užrašė paprastu būdu, kiti poetiniu būdu, o dar kiti savitu simboliniu būdu. Vienose knygose apreikštoji tiesa yra aiški savo atvirumu, kitose susijusi su aplinkos įtakomis, įjungta į laiko ir vietos kultūrinius rūbus, dar kitose toji tiesa, perėjusi per rašytojo išgyvenimo, emocijų ir jausmų prizmę, yra įgavusi subjektyvaus pobūdžio arba tiesiog virtusi simboline kalba, kuri ne visiems vienodai aiški ir nevienodu būdu suprantama. Dėl to kai kurios Šv. Rašto vietos yra labai sunkiai suprantamos. Ištisais šimtmečiais nežinome, ką, pavyzdžiui, autorius norėjo pasakyti Šv. Jono Apreiškimo knygoje. Šimtmečių eigoje kilo įvairių aiškinimų arba komentarų. Žymesnieji Bažnyčios rašytojai stengėsi vis daugiau šviesos įnešti Šv. Rašto aiškinimo lobynan. Vėlesnieji naudojosi pirmesniųjų komentarais ir dar nuo savęs šį tą pridėdavo. Taip susikaupė komentarų komentarai ištisomis bibliotekomis. Tame komentarų labirinte tiksliai susigaudyti nėra lengva. Reikėjo mokomajai Bažnyčiai įsikišti ir parodyti kelią, kuriuo turi būti einama, arba bent duoti aiškinimo gaires, pagal kurias būtų galima savarankiškai veikti ir atlikti naudingą darbą.

1.    Jonas Račkauskas skaito referatą “Žmogaus likimas Jurgio Baltrušaičio poezijoje”. Referato autorius išveda, jog Baltrušaičio panteistinė pažiūra į visatą gimdo visus jungiantį brolybės jausmą: ir žibutė, ir ramunėlė, ir žmogus pasaulio didybėje stovi greta vienas kito kaip broliai ...

2.    Koreferentė Birutė Lukaševičiūtė kritikuoja J. Račkausko referatą. Be kita ko, ji sako, jog nesutinkanti su kolegos Račkausko išvada, kad žmogus, išeidamas iš šio gyvenimo, nepaliekąs jokių žymių ...

 

     a) Tradicija. Šv. Rašto svarbesnių tekstų minčiai nustatyti pirmasis būdas yra pažvelgti į Bažnyčios Tėvų atitinkamų vietų komentarus. Jeigu kurios nors tikėjimo tiesos atžvilgiu visi Tėvai yra vienodos nuomonės, tai ta tiesa tampa neginčytina ir turi būti suprasta viena prasme. Tos tiesos, dėl kurių Bažnyčios Tėvai nesutaria, pasilieka atviros teologinėms diskusijoms ir Visuotinių Bažnyčios Suvažiavimų nutarimams. Jei kurių nors tiesų nėra paskelbę nė Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai, tai tada paprastai laikomasi žymesnių teologų labiau pagrįstos nuomonės. Tačiau bet kuriuo diskutuotinu klausimu tikintieji gali laikytis bet kurių Bažnyčios patvirtintų teologų nuomonės.

     b) Definicijos. Kurios knygos yra priskirtinos prie Šv. Rašto, kuriuo tekstu galima viešai naudotis kaip autentišku ir kurios tiesos Šv. Rašte priklauso prie dieviškojo Apreiškimo, randame apspręsta Visuotinio Tridento Suvažiavimo (1545-1563) ketvirtosios sesijos nutarimuose (Benzinger, nn. 784-786). Minėtasis Susirinkimas patvirtina visas Šv. Ratšo knygas, kurios tradiciniu būdu buvo Bažnyčioje laikomos kanoniškomis Šv. Rašto knygomis nuo pirmųjų šimtmečių iki paskutiniųjų. Nepripažino kanoniškomis visų tų knygų, kurios buvo parašytos nežinomų autorių ir pavadintos apaštalų ar kitų Kristaus mokinių vardu. Jos paprastai yra vadinamos apokrifinėmis knygomis. Jos yra naudingos Šv. Rašto studijoms praplėsti ir pilniau pažinti pirmųjų amžių tradicijas, bet jos nėra kanoniškos ir viešame Bažnyčios gyvenime nenaudojamos.

     Šv. Rašto interpretacijos atžvilgiu Tridento Susirinkimas pabrėžia, kad Bažnyčiai priklauso paskutinis žodis apspręsti tikrąją mintį ir interpretaciją (n. 786).

     Biblija yra platus, įvairus ir didelis veikalas. Tačiau ne viskas, kas joje yra surašyta, priklauso prie neklaidingų apreikštųjų tiesų. Tridento Susirinkimas pabrėžia, kad niekam neleidžiama kitaip aiškinti Šv. Rašto negu jį visuomet suprato ir aiškino Bažnyčia, tačiau tik ten, kur kalbama apie tikėjimo ir doros dalykus (in rebus fidei et morum, Denz. n. 786). Bet Bažnyčia nedraudė ir nedraudžia teologams turėti savo nuomonę arba įvairiai aiškinti tas Šv. Rašto vietas, kur kalbama ne apie apreikštas tikėjimo tiesas, bet tik apie įvairius kitus šalutinius dalykus, priklausančius to meto papročiams, žydų tautos istorijai ir taip toliau.

     Minėtą nutarimą vėl pakartotinai pabrėžia Visuotinis Vatikano Suvažiavimas (1869-1870) trečioje sesijoje: "Atnaujindami tą patį dekretą, jo mintį, skelbiame, kad krikščioniškosios doktrinos ugdymui tikėjimo ir doros dalykuose tai laikytina Šv. Rašto prasme, ką laikė ir laiko Šventoji Motina Bažnyčia, kuri turi teisę spręsti apie tikrąją prasmę ir Šventųjų Raštų interpretaciją" (Denz. n. 1788).

     Popiežius Leonas XIII savo enciklikoje "Providentissimus Deus" (1893), skirtoje Šv. Rašto klausimams, taip pat pabrėžia, kad reikia laikytis tos pačios interpretacijos minties, kurią arba Bažnyčios Tėvai sutartinai pateikia, arba Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai yra paskelbę neklaidinga tiesa tikėjimo ir doros dalykuose.

     Leonas XIII toje pačioje enciklikoje primena, kad šalia tikėjimo ir doros dalykų dar yra "platus laukas" grynai moksliniu požiūriu tirti biblines knygas: jų istoriškumą, autentiškumą, geografines ypatybes. Jis ragina katalikų mokslininkus daugiau žvelgti į biblines studijas ir įgytais mokslo rezultatais atremti priešų daromus priekaištus bei religijos užgauliojimus (Plg. D. n. 1945). Gamtos mokslų pažanga ir pasiektieji daviniai gali daug pagelbėti biblinėms studijoms. "Jokių prieštaravimų negali kilti tarp teologo ir fiziko, jeigu kiekvienas jų laikysis savo srities ribų", sako Leonas XIII (D. n. 1947). Popiežiaus paraginimas nepraėjo nepastebėtas. Buvo įsteigtas biblinis institutas mokslišku būdu tirti Šv. Raštui. Pagilintos ir praplėstos biblines studijos. Šioje srityje jau daug pasiekta. Iš iškasenų daug kas patirta ir pritaikyta aiškinti Šv. Raštui. Šio šimtmečio biblinių studijų rezultatų negalima nė lyginti su praėjusiojo šimtmečio biblinėmis žiniomis.

     c) Biblinė komisija. Leonas XIII 1902 m. sudarė specialią rinktinių teologų komisiją interpretuoti Šv. Raštui. Ii oficialiai yra vadinama "Bibline Komisija". Nors jos dekretai ir nėra dogmatiško pobūdžio, bet vis dėlto jos nutarimai ir paaiškinimai yra aukščiausios teologinės vertės. Atskiri teologai turi laikytis Biblinės Komisijos nuostatų ir direktyvų. Šv. Rašto interpretacijai tos komisijos nurodymai yra svarbūs ir yra naudojami konkretiems atvejams.

     Pavyzdžiui, vienas konkrečių šios komisijos Šventraščio interpretacijos pritaikymų yra biblinis pasaulio sutvėrimo aprašymas. Biblinė Komisija 1948 m. nurodė, kad tas aprašymas nėra suprastinas žodiškai, nes "autorius perdavė paprasta ir simboline kalba, pritaikyta primityvaus išsivystymo žmogaus supratimui; po ta kalba glūdi dieviškojo atpirkimo plano pagrindinės tiesos, o taip pat populiariu būdu aprašyta žmonijos kilmė" (B. Vawter, A Path Through Genesis, p. 32).

     Iš pateiktų davinių matome, kad Šv. Raštui autentiškai interpretuoti pagrindiniai šaltiniai yra Bažnyčios Tėvų vieninga nuomonė, Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų nutarimai, Popiežių enciklikos ir Biblinės Komisijos nurodymai.

     Po šių paaiškinimų galime leistis į įvairių Šv. Rašto interpretacijos būdų vertinimą.

     Kalbant apie žodinį arba literalinį metodą, pasakytina tai, kad tiems Šv. Rašto tekstams, kuriuose glūdi apreikštos tiesos, žodinis aiškinimas yra ne tik tinkamas, bet ir būtinas. Savaime suprantama, kad čia turima mintyje originalus ir autentiškas tekstas. Vertimų tekstuose žodinė prasmė ne visada gali atitikti originalę žodinę prasmę. Literaliniu būdu Bažnyčia ima Šventraščio tekstus, skelbdama tam tikras tikėjimo tiesas. Todėl visi dogmatizuotieji tekstai yra imti pirmąja ir tiesiogine prasme. Pav., kad pasaulis yra Dievo sutvertas, kad Kristus yra realiai pasiliekąs Švenčiausiame Sakramente, kad Kristus yra suteikęs Bažnyčiai teisę atleisti nuodėmes ir daugybė kitų tikėjimo tiesų.

     Tačiau tikėjimo tiesos toli gražu dar neišsemia viso Šv. Rašto knygų turinio. Toji dalis, kurioje yra pranašystės, autorių rašyta ne tiesiogine prasme, bet simboline. Ateities įvykiai nusakyta tam tikrais vaizdais, alegorijomis. Tiek simboliai, tiek alegorijos neišreiškia kokios nors tiesos savo tiesiogine reikšme, bet nurodo tiesą, glūdinčią šalia jų. Alegoriniai vaizdai yra priemonės kelyje į tiesą. Todėl jų mintis nėra tiesioginė, bet perkeltinė. Tokiu būdu ir simbolinė (alegorinė) Šv. Rašto interpretacija tam tikruose bibliniuose tekstuose yra tiksli ir gera. Ja tenka naudotis, kaip ir pats Kristus dažnai yra naudojęs vaizdingas priemones palyginimų ir alegorijų būdu, kai norime žmogaus dvasią nukreipti į Dievą.

     Racionalistinis (ateistinis) Šv. Rašto interpretavimas yra tiek atmestinas, kiek jis paneigia Dievo įsikišimą stebuklų būdu ir galimą Dievo apreiškimą. Ir priešingai, tiek jis yra vertingas ir geras, kiek liečia grynai gamtamokslinę sritį: istorinį ir geografinį tyrimą, biografines žinias, antropologinę sritį, psichologiją, etnografiją ir to meto kultūrinės aplinkos studijavimą.

     Skaitydamas, pavyzdžiui, D. F. Strauss arba E. Renan religinės srities raštus, nustembi, kaip jie lengvapėdiškai, vienu piršto pamojimu, nubraukia visą antgamtinę plotmę. Be jokios kritikos, be argumentų, be užtenkamo pagrindo paneigia Dievo įsi-

1.    Dalė Koklytė skaito referatą “Visuotinumo pradmenys Putino lyrikoje”. Iškėlusi kai kuriuos visuotinumo pradmenis (tikrovės dualizmą bei kitus visuotinio pobūdžio žmogiškuosius pergyvenimus ir aukštą literatūrinės kalbos kultūrą), referentė išveda, jog V. Mykolaitis-Putinas nebetelpa lietuvių literatūros rėmuose.

 

2.    Koreferentė Asta Veličkaitė dėsto savo pastabas apie D. Koklytės referatą. Papildydama bei paryškindama kai kurias referato vietas, ji tvirtina, kad putiniškasis dualizmas yra užtinkamas ir anglu poetu kūryboje (John Donne, William Blake), kad jis nagrinėjamas ir gelmių psichologijoje (K. Jung, S. Freud). Ryškindama Putino literatūrinės frazės aukštą poetinį lygi, koreferentė įrodinėja, jog “Pesimizmo himnai” išdidžiai skambėtu ir angliškai. Pacitavusį vieną kitą posmą iš savo vertimo į anglų kalbą, koreferentė pasididžiuodama pareiškė, jog Putiną drąsiai gretinanti su žymiaisiais anglosaksų lyrikais simbolistais.

kišimą, paneigia stebuklų buvimą ir Kristaus dievybę. Toki plataus masto mokslininkai kultūros filosofijos atžvilgiu pasireiškia naiviais sprendimais tikėjimo atžvilgiu. Toli gražu nepakanka vien teigti, kad pvz. Kristus neprisikėlė iš mirties, bet reikia tą teigimą moksliškai pagrįsti ir įrodyti, kai tuo tarpu beveik visi to meto istoriniai šaltiniai teigia, kad Kristus prisikėlė. Nepakanka tuščiai teigti, kad Kristus stebuklų nepadarė, kad evangeliniai tekstai, kalbą apie stebuklus, yra tik mitai, bet reikia tą savo teigimą įrodyti, evangelinių tekstų istorinį tikrumą sugriauti ir savąjį teigimą pagrįsti Kol to nepadaroma, tol panašūs mokslininkai teologiniu požiūriu yra dideli vaikai. Jiems tinka Leono XIII perspėjimas — gamtos mokslininkai teneperžengia savo srities ribų!

     Pagaliau pažvelkime į istorinio metodo interpretaciją. Šv. Rašto knygos yra rašytos tam tikrų Dievo parinktų ir įkvėptų autorių. Šventraštis yra ir Dievo ir įkvėpto autoriaus kūrinys. Dievas yra įkvėptų tikėjimo ir doros tiesų autorius, o įkvėptasis asmuo yra kalbos, rašymo žanro, išsireiškimo formos ir viso žmogiško elemento autorius. Dievas yra nesudėtingas, tad ir Jo apreikštos tiesos yra paprastos ir aiškios. Bet žmogus gautąsias tikėjimo ir doros tiesas lyg įvelka į žmogiško kalbėjimo būdą. Norėdamas būti suprastas, jis norimą pasakyti mintį populiarina, vaizdina, ieško būdų jai aiškiau nusakyti, prisitaikydamas prie savo laikų papročių bei išsireiškimų. Jis įneša savąjį žmogišką elementą, savo psichologinius pergyvenimus, jausmus, aistras. Jis žmogiškojo charakterio būdu kalba apie Dievą. Dievas tampa sužmogintas. Jis vaikščioja, kalba, valgo, jaudinasi, pyksta, kerštauja. Žydų tauta visus svetimtaučius laikė savo priešais. Šventų knygų autoriai dėl to dažnai pavaizduoja ir Dievą einantį drauge su žydais, už juos kovojantį, naikinantį jų priešus, žydiškai galvojantį ir jaučiantį. Kas geras žydams, tas geras ir Dievui, o kas blogas žydams, tai blogas ir Dievui. Žydai Dievą vaizdavosi antropologiškai, tai yra, kaip žmogų, tik labai galingą. Dėl to daugybė šventraščio išsireiškimų apie Dievo savybes ir veikimą reikia suprasti ne kaip apreiškimo tiesas, bet kaip žmogiškąją iliustraciją Dievo atžvilgiu.

     Daugelis žydų tautos istorijų, žymesnių žmonių biografijų, chronologijų, geneologijų pateko į Šv. Raštą iš šalies. Dėl to jos tampa istorikų tyrimo objektu grynai moksliniu metodu, atskiriant jas nuo dieviškojo apreiškimo.

     Žydų tauta pasižymi savo religiniu būdingumu. Jie linkę religiškai interpretuoti kiekvieną tautos įvykį. Pagal jų galvoseną ne Dievas yra istorijoje, bet istorija vyksta Dievuje. Kas tik vyko jų istorijoje, būtinai turi būti suprantama kaip vyksmas Dievuje, išskiriant visų kitų tautų istoriją. Senasis Testamentas yra nudažytas žydų tautos nacionalizmu. Šį elementą kultūr-mokslininkai turi teisę tirti ir atskirti nuo tikrojo apreiškimo. Žydų tautos įvykių religinis interpretavimas yra suplaktas su apreiškimu. Dabartiniai bibliniai mokslininkai tą reiškinį stengiasi išskirti ir tikrąjį apreiškimą palikti spręsti teologams, o kultūrinių ir etnologinių apraiškų tyrimą perleisti kultūrmokslininkams. Tokia yra istoriniai kritinio metodo Šventraščio samprata. Šie nurodymai yra bendro pobūdžio, bet jais remiantis galima leistis į konkrečius biblinius tekstus. Atskirų klausimų yra labai daug, jų visų neįmanoma čia apimti. Paliesime tik pagrindinius.

     Pirmasis pagrindinių klausimų yra: iš kur atsirado pasaulis? Pirmoje Šv. Rašto (Genezės) knygoje yra pasakyta: "Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę" (Gen. 1, 1). Tai yra apreikštoji tiesa, kad pasaulis kilęs iš Dievo, veikiant Jo visagalybei. Tačiau įkvėptasis autorius nepasitenkino šiuo apibendrinimu. Jis norėjo prisitaikyti prie primityvių to meto žmonių supratimo ir pavyzdžiais iliustruoti pasaulio sutvėrimo eigą. Jis pasinaudojo to meto buvusiais kosmogoniniais pasakojimais ir populiariai pavaizdavo, kaip Dievas tvėrė pasaulį. Smulkiai aprašoma šešių dienų tvėrimo darbas, nurodant, kurią dieną kas buvo sutverta. Žinoma, tas pasakojimas moksliniu požiūriu yra labai nekritiškas. Tiek pasauliui, tiek augalų ir gyvulių rūšims išsivystyti reikėjo labai ilgų laiko periodų (milijonų metų). Kadangi kosmogonija (pasaulio išsivystymas) yra grynai gamtamokslio klausimas, todėl jo apsprendimą ir perleiskime gamtos mokslams, o Šventraščiui palikime tik religinį klausimą.

     Panašiai spręstinas ir žmogaus nupuolimas. Kad žmogus nepakluso Dievo nurodymams ir nusidėjo, tai yra apreikštoji religinė tiesa. Tai yra teologijos objektas. Bet vaizdus žmogaus nupuolimo aprašymas yra tos tiesos populiarizacija, ir jos sprendimą reikia perleisti kultūrfilosofijai. Žydai, kaip ir visas semitinis pasaulis, blogybę vaizdavosi įasmenintu būdu — žalčio pavidalu. Knygos autorius religinę nupuolimo tiesą apvilko žalčio simboliu, vaizdžiai perteikė nupuolimo eigą dialogine forma, kad primityvus skaitytojas ar klausytojas galėtų suprasti, ką reiškia nusidėti.

     Kiekvienas įsakymas yra sankcijonuojamas. Nepaklusnumas baudžiamas. Ir Dievas už nepaklusnumą žmogų baudžia. Tai yra religinė tiesa. Tą religinę tiesą Genezės autorius norėjo supopuliarinti. Jis apvilko ją vaizdais ir aiškino, kuriuo būdu įvairios Dievo siųstos bausmės vykdavo. Todėl bausmių konkretizavimas yra jau ne apreiškimo faktas, bet figūrinis išsireiškimo būdas. Dėl to jis tampa pasaulietiško mokslo, istorijos ir antropologijos, objektu.

     Nupuolusio žmogaus atpirkimo klausimas yra religinis arba teologinis. Tiek atpirkimo idėja, tiek Atpirkėjo pasaulin atėjimas yra apreiškimo objektas. Tačiau kad žydų tauta suprato tik savo tautos išrinkimą ir atpirkimą, yra jau etnologinis klausimas. Žydai manė, kad tik jie vieni yra Dievo išrinkti ir pašaukti būti šventaisiais, o visi kiti, jų vadinami gojais, yra Dievo priešai ir dėl to turi būti persekiojami, neapkenčiami ir naikinami — tai yra žydų tautos psichologinė problema. Tai grynai žmogiško elemento įnešimas į apreiškimą. Reikia mokėti tai nuo apreiškimo atskirti ir perleisti pasaulietiškiems mokslams. Taigi, visas žydų tautos ir pavienių asmenų istorijas, kuriose nėra Mesijo idėjos perdavimo, reikia laikyti profaniškomis istorijomis, o ne apreikštu Dievo žodžiu, ir perleisti istorikams, o Mesijo idėjos įjungimą ir jos vystymą reikia pavesti teologams.

     Baigdamas norėčiau trumpai sutraukti šio straipsnio mintis ir, pasinaudodamas Pijaus XII enciklikos "Divino afflante Spiritu" (1943 m. spalių 20 d.) instrukcija, išreikšti šiais žodžiais:

     1.    Aiškinant Šv. Raštą, siekti originalios kalbos šaltinių.

     2.    Naudotis bibliniais tyrimais ir naujomis iškasenomis, kur vis daugiau atskleidžiama šviesos tikresniam šventraščio supratimui.

     3.    Naudotis šalutinių mokslų (istorijos, archeologijos, etnologijos ir kt.) daviniais, kad geriau būtų galima suprasti įkvėptų autorių mintį ir Šventraščio atsiradimo laikotarpio aplinkybes.

     4.    Rūpintis, kiek galima, atpažinti literalinę biblinių knygų prasmę.

5.    Kur yra reikalas, naudotis ir dvasine arba mistine tekstų prasme.

     6.    Egzegetai prie apreikštųjų tiesų teskiria tik teologines tiesas, t. y. tas tiesas, kurios perteikia tikėjimo ir doros dalykus.

     Trumpai nusakant Biblijos interpretacijos būdą, reikia Senojo Testamento Šv. Rašte ieškoti kelio sutikti Mesijui — Kristui, kaip sako McKenzie, S. J. savo veikale "An Interpretation of Old Testament", 299 puslapyje. Į visa kita reikia žiūrėti, kaip į atskirų šventųjų knygų atitinkamo laikotarpio kultūrinę aplinką.