Dalė Koklytė
TAMMY TELL ME TRUE
Tai tęsinys pernai pasirodžiusio filmo “Tammy and the Bachelor”. Dabar Tammy (Sandra Dee) sugalvoja pradėti studijuoti. Tai nėra jai taip paprasta, nes ji nėra lankiusi mokyklos. Parodžiusi didelį norą mokytis, vis dėlto priimama į kolegiją. Anglų kalbos klasėje ji gauna daug reikiamos pagalbos iš mokytojo (John Gavin). Jis labai sužavėtas Tammy naivumu, kuris modernaus gyvenimo kontraste jam sukelia juoko ir susidomėjimo. Filme yra gražios satyros. Juk Tammy yra mergaitė, atkeliavusi į modernią aplinką iš tamsaus kaimo. Tokie dalykai, kaip televizija, jai yra negirdėti stebuklai. Filme pasijuokiama ir iš daugelio modernaus gyvenimo perdėjimų. Pvz. nerealūs prekių reklamavimai televizijoje, prie jų dar nepripratusiomis Tammy akimis žiūrint, tikrai atrodo kvailoki. Juokiamasi ir iš kai kurių naujai nukaltų žodžių, kurie reiškia visai ką kita ir klaidina nežinanti jų modernios reikšmės. Pasišypsoma ir iš modernaus meno. Tammy, pamačiusi menininką, piešiant; mišką, prisipažįsta, kad jai tas miškas labiau panašus į margą lopą.
Ypač įdomiai “patraukti per dantį” kai kurie socialiniai moderniojo gyvenimo pasireiškimai, pvz. nauji vaikų auklėjimo metodai. Tokie kraštutiniški fenomenai dažnai užtinkami progresyviųjų inteligentų šeimose, kaip Tammy teko patirti. Tačiau Tammy, patekusi į tą jai visai naują pasaulį, savo paprastumu ir nuoširdumu sugeba prie visko pritapti, visus patenkinti ir net patraukti. Tai tik pasaka, tačiau įdomi visiems, kurie sugeba pasakas suprasti ir įvertinti.
THE PLEASURE OF HIS COMPANY
Daug pasisekusių vaidinimų Broadway teatruose yra radę tokį pat pasisekimą ir kino ekrane. Tačiau dažnai tas pats veikalas ir net su tais pačiais artistais praranda savo teatrinę magiką, pasirodęs filme. Scenoje veikalas dažnai vystosi gyviau ir natūraliau negu ekrane, kur filminio aparato akis kartais nuklysta į dausas apžvelgti mėlyno dangaus ir apylinkės vaizdų. Po tokio paklajojimo vėl grįžtama prie veikalo. Tačiau šiame skirtume glūdi ir daug teigiamų ypatybių. Gabaus režisoriaus rankose ekrano galimybės viršija scenos galimybes, nes jis gali vesti žiūrovo akį, kur tik nori.
“The pleasure of his company” filmas yra labai išplėstas, palyginus jį su originaliu vaidinimo veiksmo ribotumu. Tačiau dėl to ši komedija nenukenčia.
Po daugelio metų sugrįžta pasaulį apkeliavęs tėvas (Fred Astaire) į savo dukters vestuves, į savo buvusios žmonos antrojo vyro namus. Tėvas jaučia savo per vėlai atliktą pareigą. Norėdamas tai atitaisyti, jis mėgina prikalbinti dukterį dar netekėti, o pirma apžiūrėti jam jau gerai pažįstamą pasaulį. Tėvo elgesys ir žodžiai tiek yra patrauklūs, kad išmuša dukterį (Debbie Reynolds) iš pusiausvyros. Jai net ir sužieduotinis (Tab Hunter) jau pasirodo nebeįdomus. Motinai (Lillie Palmer) šie ženklai jau pažįstami, Ir ji jaudinasi, kad duktė tikrai nesugalvotų, kaip ir tėvas, tapti pasaulio keliautoja.
Lillie Palmer labai gerai suvaidina motiną, apkrautą visokiais vestuvių rengimo rūpesčiais, prie kurių prisideda ir buvusio vyro sugrįžimas bei mėginimas patraukti į save dukters dėmesį. Čia atsiradus jos abiems vyrams, padėtis yra kebli. Nė vienam iš jų nėra lengva tinkamai joje pasielgti. Filmas gali būti įdomus tik suaugusiems.
ROMANOFF AND JULIET
Peter Ustinov pritaikė savo pagarsėjusį teatro vaidinimą filmo ekranui. Šis tarptautinės politikos ir meilės farsas šiek tiek primena pernai pasirodžiusį britų filmą “The mouse that roared”. Šį kartą dėmesys atkreiptas į Jungtines Tautas ir į varžybas tarp Amerikos ir Sovietų. Parodoma, kaip maža, niekam nežinoma ir niekuo nepasižymėjusi valstybėlė, kažkur Europoje (net nerandama žemėlapyje), turi savo balsu nulemti Jungtinių Tautų sprendimą svarbiu politiniu klausimu. Tos valstybėlės ministeris (Peter Ustinov) susilaikė nuo balsavimo, nes nesuprato sprendžiamo klausimo. Dabar, kai jo balsas tapo lemiantis tam sprendimui, tiek J.A.V., tiek Sovietų blokas mėgina jį patraukti į savo pusę. Iš šitų pastangų vystosi daug gražaus juoko.
Iki šiol valstybėlėje snūduriavusios J.A.V. ir Sovietų ambasados patenka į didelę varžybų įtampą. J.A.V., kaip paprastai, siūlo savo pašalpą juokingai kraštui nenaudingomis prekėmis. O Sovietai tuoj mėgina kraštą apginkluoti, taip pat labai beprasmiškai. Bet prie šios politinės nelaimės prisideda dar nauja bėda: J.A.V. ambasadoriaus duktė Juliet (Sandra Dee) susitinka su Sovietų ambasadoriaus sūnumi Romanoff (John Gavin) ir įsimyli. Tik ministerio apsukrumu čia išvengiama tragedijos. Filmas baigiasi puota, kurios metu abiejų šalių ambasadoriai planuoja bendrą gegužinę. Pasirodo, kad meilė gali padaryti stebuklus net tarptautinėje politikoje.
Peter Ustinov, kaip paprastai, labai meniškai suvaidina nerealųjį ministerį. Filmas vertas pamatyti ir pasijuokti iš gerai suredaguoto, nors kartais ir skaudoko politinio sarkazmo.
GOODBYE AGAIN
Filmas statytas pagal Franęoise Sagan romaną “Aimez-vous Brahms?” Paryžiaus fone vaizduojama senstančios prancūzės, namų dekoratorės (Ingrid Bergman), pergyvenimai dėl dviejų vyrų. Vienas (Yves Montand), jos amžiaus, jau penkeri metai su ja draugauja, bet nesirengia vesti. Antras (Anthony Perkins), turtingos amerikietės sūnus, labai ją persekioja, įtikinėdamas, kad ją myli. Šis jaunuolis yra įdomus tipas. Atrodo, kad jam nieko netrūksta, bet vis dėlto jis jaučiasi tuščias. Jis nori surasti tikrąją meilės prasmę, kuri jam yra labai susimaišiusi margame Paryžiaus mieste. Visa ko beprasmiškumas, neištikimybė, skyrybos — tai jaunos, bet ciniškos rašytojos Sagan kasdienybė, kuri persunkia filmą ir palieka žiūrovuose savo pilkumo atspalvį.
Atrodo pats įdomiausias ir natūraliausias žmogus visame veikale — tai mažoji prancūzės kambarinė, atmerktomis akimis žiūrinti į gyvenimą ir matanti, kas aplink dedasi. Ji taip pat duoda gudrių patarimų. Geriausiai savo vaidmenį išpildo Anthony Perkins, puikiai suvaidindamas išlepinto, bet nelaimingo ir pasimetusio jaunuolio gyvenimą. Ingrid Bergman šį kartą nepalieka didelio įspūdžio nei savo vaidmeniu, nei jo perdavimu. Filmo dramatiškas sunkumas patrauklus, bet jo pristatymas nuviliantis.