Spausdinti

jaunimo paslaptys

Ryte L. Spingytė

    Reikia šiuo metu tik vieno: kad neišblėstų mumyse gimtosios žemės palikimo skausmas, o liktų visam laikui atvira žaizda. Kol šis skausmas bus gyvas, tol jis išsaugos ir lietuvišką sąžinę, kuri pati padiktuos, kada ir ką privalome atlikti. Bet jei šis skausmas išblės, tai tuo pačiu visa išblės ir teliks blankūs prisiminimai.

J. Girnius

    ANTROJO pasaulinio karo metu didelė dalis lietuvių turėjo palikti tėvynę, pasitraukdami į vakarus, ir dabar gyvena išblaškyti po platųjį pasaulį. Jie bėgo nuo žmonijos teroro ir siaubo, nuo komunistų nasrų, nes negalėjo ir nenorėjo pasidaryti vergais. Kita dalis tautiečių liko Lietuvoje ir gyvena raudonosios letenos priespaudoje, be laisvės, be žmoniškų teisių, nuolat tremiami, baudžiami ir persekiojami.

    Tauta vergijoje kenčia begalines kančias, laukdama iš laisvojo pasaulio pagalbos. Laisvasis pasaulis, o labiausiai jame gyvenantieji lietuviai, negali likti šitam laukimui bei šauksmui kurti. Visų prievolė ir švenčiausia pareiga yra kovoti už tautos išlaisvinimą ir jos gerbūvį, tvirtai tikint, kad kova bus laimėta.

    Gyvendami šiandieniniame pasaulyje ir norėdami savo uždavinius bei pareigas gerai ir sąžiningai atlikti, turime turėti daug stipraus ryžto, ištvermingumo ir patvarumo.

 


Garny, garny, ga, ga, ga ...

 

     Pareigų yra daug ir įvairių. Kai kurios jų yra didesnės ir sunkesnės, kitos mažesnės ir lengviau jas išpildyti. Viena pačių didžiausiųjų mūsų pareigų yra meilė pavergtai tėvynei. Pats Aukščiausiasis davė ir įkvėpė žmogui tą meilę, ir ji yra žmogui viena pačių kilniausių sielos vertybių.

     Mylėti tėvynę, reiškia išlikti jai ištikimu, išlaikant jos kalbą, papročius, būdą, tradicijas, kultūrą ir bendrai visa, kas lietuviška, visa, kas žmogų riša su savo tauta. Mylėti tėvynę — reiškia atminti, kad esi lietuvis, kad tavo kraujas ir širdis suvirpa, kai išgirsti savo tautos vardą, kad didžiuojies, kai pasiseka jai iškilti kitų tautų tarpe ir kad atsiranda žmonių, kurie mūsų tautos dabartinę padėtį supranta ir stengias jai padėti iš okupanto nasrų išsilaisvinti.

     Visi lietuviai, kurie myli savo kraštą ir ilgisi jo laisvės, drąsiai ir nenuilstamai už ją kovoja.

     Vokiečių didysis poetas Wolfgang J. v. Goethe pasakė: "Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja".

     Viena didžiausiųjų kovotojų už tėvynę dabarties išeivijoje galima bene pavadinti šeimą. Kiekvienas lietuvis išeivijoje žino šeimos svarbumą lietuvybės išlaikymui. Juk vien tik šeimoje įsigyjama tų tautinių vertybių, kurios vėl perduodamos ateinančioms kartoms ir kurios natūraliai tampa surištos su sava tauta. F. Kapočiaus žodžiai apie šeimą yra labai reikšmingi. Jis taip sako: "Šeimose sudėtos didžiosios žmonijos viltys ir lūkesčiai, nes ant šito švento pagrindo stovi židinys ir altorius. Šeima yra kaip gyvojo vandens šaltinis, iš kurio iškyla krašto genijai ir ramūs laukų artojai, šventnamių tarnai ir valstybių viršininkai".

     Labai svarbų vaidmenį išeivijoje turi moteris - motina. Kas kitas, jei ne ji, duos mūsų priaugančiai kartai pagrindinį tautinį išauklėjimą? Ji turi ugdyti savo vaikuose tautiškas vertybes, tam tikslui skirdama kuo daugiau laiko, dažnai užmiršdama pati save. Ji turi vaikams nenuilstamai pasakoti apie kalbos grožį, dainos skambumą, tautos garsią praeitį ir istorijos didybę. Ji turi būtinai vaikus pratinti prie tiesos, mokyti lietuviškai ir vien tik tėvų kalbą vartoti šeimoje, nes tik tada bus galima tikėti, kad ir ateinančios kartos dar kalbės savo tėvų kalba. Jei savos kalbos mokėjimas ims nykti, jei savos kultūros bei tradicijų nebevertinsime, užsiginsime, kas esame, tai kaip gali tauta išlikti? Juk tada savaime ji pranyks. Ar mes galime tai prileisti?

     Yra pastebima, kad kai kuriose naujųjų ateivių šeimose jų vaikai jau nebekalba lietuviškai. Nelanko lietuviškų parapijinių mokyklų nei bažnyčių. Teisinasi, jog esą per toli ir nepatogu. Senieji ateiviai ėjo ir tebeina savon bažnyčion, spiečiasi prie savo lietuviškų dvasinių židinių, rėmė ir remia savo parapijas, kurias taip sunkiai sukūrė ir iki šiol išlaikė. Jeigu naujieji ateiviai nesielgs panašiai, o tik numos į tai ranka, visas vargas, triūsas ir ilgametis darbas bei pasiaukojimas turės pereiti svetimtaučiams. Ar tai nebus pasielgta prieš mūsų pačių sąžinę?

     Jeigu šeima skaitosi dar lietuviška, kodėl nebekalbama ten lietuviškai? Kodėl naudojama svetima ir dar gerai neišmokta kalba? Tokios šeimos neužsitarnauja jokios garbės nei sau, nei savo tautai, o tik greičiau artėja prie savo krašto užmiršimo ir nutautimo.

     Matome apgailėtiną faktą, kad gana didelis tėvų skaičius savo vaikų neragina ir nemoko lietuviškai skaityti ir rašyti. Jie nei patys jų nemoko, nei neleidžia lankyti lituanistinių šeštadieninių arba lietuvių parapijinių mokyklų ir visiškai jų neauklėja lietuviškoje dvasioje. Ar tai ne nutautimo pradžia? Labai svarbi auklėjimo priemonė yra geruoju įkalbėti ir raginti savo vaikus skaityti gerus jaunimui skirtus lietuviškus žurnalus bei geras religinio turinio knygas. Pasirinkimas čia tikrai gausus.

     "Skaitymas lavina kalbą, o kalba yra didžiausia tautiškumo žymė, tad turime sekti, kad mūsų vaikai gražiai ir taisyklingai kalbėtų savo krašto kalba", sako Marija Pečkauskaitė.

     Lietuviai jau iš prigimties labai veržlūs ir gabūs moksle. Juk ne vienam teko spaudoje pasiskaityti, kaip lietuvių kilmės studentai ir moksleiviai, pasižymėdami dideliais gabumais, nugalėjo vietinius studentus ir jokie sunkumai jiems nepastojo kelio. Jie, visuomet tvirtu pasiryžimu apsišarvavę, įsigijo daktaro ir magistro laipsnius. Tokie jaunuoliai daro savo šeimai, sau patiems ir labiausiai savo tautai daug garbės, ir iš tokių bus galima susilaukti daug gero Lietuvai. Bet ir tie lietuviukai, kurie dabar lanko pradžios ir šeštadienines lietuviškas mokyklas ir kurie savo tėvų ar vyresniųjų griežtoje priežiūroje grynai lietuviškai auklėjami, laikui atėjus, atliks savo vaidmenį, būdami pajėgūs kovoti už protėvių krašto laisvę ir gerovę. Taip pat, jeigu jiems teks lankyti universitetus ar kolegijas, supras, kokią vertybę jie įsigijo, mokėdami dvi arba net tris kalbas, kai tuo tarpu vietiniai jaunuoliai vos temoka vieną.

     Patys amerikiečiai nesuprato, kokią naudą ateiviai šiam kraštui davė, atsiveždami su savim savo šalies kultūrą, tradicijas, ir tėvų kalbą. Kai įvairios tautos prieš pusę šimtmečio steigė ir statė savo mokyklas, sales, bažnyčias ir tenai mokė savo prieauglį tėvų kalbos bei istorijos, amerikiečiai stojo opozicijon, pavadindami tai "neamerikietiška ir nekultūringa". Dabar įžiūrima padarytos klaidos ir apgailestaujama, nes, dėstant mokyklose svetimas kalbas, išleidžiama kasmet didelės sumos pinigų, o ir tos kalbos nebūna taip išmoktos, kad vaikai galėtų jas laisvai vartoti, kaip kad būtų nuo pat mažens savo šeimoje išmokę.

     Daugelis lietuvių lyg ir gėdinasi prisipažinti, kad jie yra lietuvių kilmės. Iškraipo ir išdarko savo gražias lietuviškas pavardes, atsipalaiduoja ir išsisklaido nuo lietuviškos visuomenės ir dingsta be žinios. Čia reikėtų remtis kunigo Alfonso Sušinsko žodžiais: "Nepasiduoti mus supančiai gyvenimo menkystei ir visur iškelti lietuviškąją buitį, pilną tauraus idealizmo ir heroizmo".

     Šeima turi taip pat daug dėmesio kreipti į jauno žmogaus asmenybės formavimą. Religijai čia tenka labai svarbus vaidmuo. Reikia visu atsidėjimu mokyti jaunuosius, kaip likti ištikimais krikščionybei ir nepasiduoti pasaulinėms bevertėms pagundoms. Ugdyti jauname žmoguje krikščioniškas dorybes — tikėjimą ir meilę, aukotis savo artimui ir daug melstis, nes malda ir religija yra vadovai teisingo gyvenimo kelyje.

     Šitaip gyvendamas, lietuviškas prieauglis daug rečiau susidurs su svetimom įtakom ir jo šeima jo ugdymui ir brendimui liks stipriausia tvirtove, o jis pats bus doras, tautiniai susipratęs, neišsigimęs ir neabejingas.

     Jeigu lietuvė motina šiuos uždavinius išpildys sąžiningai ir uoliai, jos pasiaukojimas neliks be vaisių. Ji bus istorijos puslapiuose įrašyta ir sulyginta su mūsų spaudos draudimo laikų močiute, kuri taip pat didžiausiame varge ir pavojuje, daug sunkesnėse sąlygose, aukojosi už tautą ir lietuvybę, mokydama vaikus lietuviško rašto ir skiepydama jiems tėvynės meilę.

     Kiekvieno mūsų tautos jauno žmogaus prievolė yra išlikti lietuviu. Netekęs gimtosios žemės, arba jau ir išeivijoje gimęs, lietuvis jaunuolis sutiks pavojų užsikrėsti moderniškais vakarų pasaulio papročiais. Studentas — lietuvis, gyvendamas universiteto bendrabutyje ir bendraudamas su nelietuvių kilmės draugais, nejučiomis gali prisiimti gyvenamo krašto papročius ir susirišti su jo kultūra. Tokiais jaunuoliais mūsų tauta negalės didžiuotis. Lietuvai reikia idealistiniai ir patriotiškai nusistačiusių jaunuolių, kurie suvienytom jėgom prisidėtų prie tautos išlaisvinimo bei lietuvybės išlaikymo darbų ir kurie suprastų ir žinotų, kad jie turės panašiai išauklėti ir ateinančią kartą. Jaunimui daug padės, jeigu jis bendraus su lietuviais studentais arba ir vyresniais moksleiviais lietuviškuose subuvimuose, suvažiavimuose, organizacijose, pramogose, sporte. Jaunimas turi prisidėti prie lietuviškų chorų, meno ratelių, jaunimo paskaitų bei kitų kultūrinių parengimų ir palaikyti glaudžius ryšius su lietuviška visuomene. Reikėtų atsiminti, kad organizacijos yra lietuvybės išlaikymo židiniai. Vyresnieji, dalyvaudami lietuviškame veikime, būtinai privalo įtraukti ir mūsų jaunimą, patarti jam, kur reikia, remti jį morališkai ir medžiagiškai, padėti jam būti savarankišku visuose darbuose.

     Kun. Alfa Sušinskas šiuos gražius žodžius skyrė lietuviškam jaunimui: "Jaunas žmogus be kilnaus idealo yra pūvąs kelmas. Stiprių idealų neparemta jaunystė negali sužydėti visu savo grožiu. Jaunystė skirta ne tik kūnui brandinti, bet ir dvasiai nuteikti heroišku ateities gyvenimu".

     Jaunimas, norėdamas išlikti sąmoningu, patriotišku ir pavyzdingu piliečiu, įsipareigoja štai ką:

     1.    Nepasiduoti svetimai aplinkai, kuri vilioja vien materialinėmis gėrybėmis.

     2.    Pamėgti drausmę, gerbiant visados savo vyresniuosius.

     3.    Būti sąmoningais lietuviais, domėtis ne vien tik savo studijomis, bet ir lietuviška visuomenės veikla ir būti pajėgiais spręsti visus iškilusius klausimus.

 

Linelius raunu ne viena, Vežiman kraunu ne viena, Bet tai širdelei Kažko vis trūksta,

Kažko vis negana ...

 

     4.    Laikyti sau garbe ir būtinumu kalbėti lietuviškai savo šeimoje, draugų tarpe ir visur, kur susiduriama su lietuviais. Atminti, kad kalba yra tautos gyvybė.

     5.    Išsiskirti iš visų savo gražia ir pavyzdinga elgsena, ginti ir gerbti savo lietuvišką kilmę, būti darbščiam tarnyboje ir moksle ir niekad neužmiršti, kad atstovauji savo tautą.

     6.    Nepeikti viešai to krašto, kuriame gyveni, papročių ir būdo.

     7.    Pasirūpinti sveikų pramogų, daug sportuoti ir nesitrankyti gatvėmis, kaip dalis neišauklėto vietinio jaunimo.

     8.    Siekti, kiek galint, aukštojo mokslo, o pasiekus nepasitenkinti savo profesijos pareigų atlikimu, bet rūpintis ir savo tautos atstatymo problemomis.

     9.    Prisidėti prie lituanistikos kursų steigimo bei lankymo ir remti auka bei darbais lietuvišką spaudą.

     10. Išlaikyti tautinę gyvybę, ugdyti jos kultūrą ir išlikti geru krikščioniu, visuomet prisilaikant Dievo įsakymų.

     Jeigu mūsų jaunuomenė išpildys šias pareigas, tauta nenyks, bet augs ir stiprės, pasipuošdama kaskart vis naujais laimėjimais.

     Mes turime nepaliaujamai tikėti, kad tauta išliks gyva, kad visos pavergtosios tautos, todėl ir Lietuva, atgaus laisvę ir nepriklausomybę.

     Lietuviai, laisvajame pasaulyje pasklidę, prisidės daug prie lietuvybės išlaikymo, jeigu vengs visokių asmeninių ginčų bei aštrių beprasmiškų prieštaravimų ir pripras prie darnaus susiklausymo bei bendradarbiavimo. To reikalauja lietuvių garbė. Čia yra įsidėmėtini dr. S. A. Bačkio žodžiai: "Galvokime apie ateitį, apie tai, ką turime atlikti, ko iš mūsų laukia Tėvynė Lietuva ir mūsų pavergtieji broliai bei seserys ir ko laukia iš mūsų bažnyčia Lietuvoje. Visur jauskimės išrinktąja tauta, kuri suvokia prasmę savo paskirties ir kilniųjų idealų bei reikalų kovotjuos".

     REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Šį straipsni spausdiname jaunimo skyriuje, nes jis yra parašytas jaunuolėsstudentės. Jaunimo žodžiai gal jaunimui bus ir suprantamesni bei priimtinesni. Tačiau jie turėtų šiek tiek priekaištingai paliesti ir kai kuriuos mūsų vyresniuosius.